Kažkoks jaukus tas rezervatas mūsų

TEATRAS. PREMJEROS ĮSPŪDIS

Kažkoks jaukus tas rezervatas mūsų

Rolanda LUKOŠEVIČIENĖ

Šeštadienis. Kažkur Lietuvoje. Gal – jos centre, o gal – pakraštyje. Sėdi du Dramos teatro aktoriai – Darius Meškauskas ir Edvardas Brazys. Rūko cigaretes. O apsimeta, kad žolę. Abu tos pačios genties – artistai. Kas žino, kuris jų turtingesnis. O ir koks skirtumas? Nes aplinkui, kiek akys užmato, – neišmatuojami rezervatai.

Ratai. Serialai. Barai. Ekstazis. Realybės šou. Seksas. Rinkimai. Reklama. Alus. Palengvinantys gyvenimą ir šiek tiek kvaišinantys.

Nieko nepasakysi, gražus tas mūsų kalėjimas. Ir mes tampame gražesni, kai į save nežiūrime. Tik sielojamės dėl skaisčių, skaivų, chuanų antonijų, madonų, linučių ir maiklų džeksonų, lindime jų išgalvotuose vigvamuose ir vis pliurpiame, pliurpiame… Apie kitus.

Bet tai juk ne „Rezervatas“. Bet tai juk ne apie mus J

Tačiau iš pradžių buvo žodis. Gintaro Grajausko, poeto, vėliau nėrusio ir į dramaturgijos gelmes. „Komiksas, arba Žmogus su geležiniu dančiu“. Ir štai – „Rezervatas“ (parašytas Ajovoje, pristatytas Avin…).

Nesugadinti to, kas jau pasakyta, – menas. Gal net reikalaujantis daugiau, negu bandymas pridėti tai, ko niekada nebuvo. Išlaikyti tas ironiškas subtilybes, nespekuliuoti cilindrais ir stūmokliais – idant priartėtų prie masių. Aktoriaus lūpose taikli dramaturgo (poeto?) įžvalga gali persikreipti nelyginant koks vypsnis veide – nei iš šio, nei iš to pasijusi nejaukiai.

Bent jau premjerinis šeštadienio „Rezervatas“ buvo subtilus ir jaukus. Be pretenzijų į atradimus. O juk kiekvienas menininkas spiriamas atrasti pažadėtąją žemę, kuri tampa šių dienų mitu. Kiekvienas rezervato sraigtelis priverstas suktis energingai ir originaliai (būk originalus – arba mirk!), kasdieną išspjauti po stulbinančią idėją, kuri esą privalo nustebinti, pritrenkti, apsvaiginti. Ir, greičiausiai, sukurti dar vieną būdą kažkam pabėgti nuo realybės į surogatinį pasaulį.

O toks ramus, broliškas pasikalbėjimas tegul ir prie sintetinės ugnelės?.. Tiems indėnams tą vakarą kažkas pavyko. Kažkas užsimezgė. Be jokių garantijų, kad tai pavyks rytoj. Ryšio su žmogumi užmezgimo istorijoje nėra nei grafikų, nei žemėlapių. Nepadeda ir algalapiai, kuriuose pliusuojami pažangūs bendravimo su publika rodikliai.

“Keistuolio“ Aido Giniočio prisilietimas – vos įžvelgiamas. Už tai Darius Meškauskas – dviejuose asmenyse. Kajuga ir Režisierius (keista padermė, regis, irgi išgalvota, literatūrinė, kaip ir juodakojai). Ar jam pavyko susidvejinimo ritualas (regis, režisūrinis debiutas)? Turbūt ne šiaip (neoficialiai) G.Grajauskas šią pjesę dedikavo D.Meškauskui. Jautė, blyn: tas daikto nepagadins.

Nepagadino. Nei Kika (E.Brazys), nei labai klastingas grizlis, ginkluotas Ženevos konvencija (vėliau – tiesiog Storas žmogus, V.Jočys). Tik Baltoji moteris (E.Barauskaitė) – gal kiek per dramatiška, tarsi prislėgta „šalto vaiko“. Sunkiai įtikina jos women vulgaris įvaizdis.

Tačiau įtikina vigvamo gilumoje įgrūstas televizorius. Visą spektaklį transliavo labiausiai nuo darbo pavargusių vyrų pamėgtą programą – Animal Planet. Kur laigo visokie zuikiai, meškos ropinėja, ereliai skraido (regis, ne jų, o Rolando iš Kauno zoologijos sodo plunksnomis, dailininkė Ramunė Skrebūnaitė padabino lietuviškųjų indėnų galvas). Televizoriaus ekrano atspindys skaidrių pavidalu švytėjo ant dembliais nuklotos scenos – švelniakailiai ir aštriadančiai gyvūnėliai, tragiški indėnų istorijos puslapiai, jų krašto reljefai, panoramos ir kitas pasaulio grožis.

Kaip ir gyvenime, „Rezervate“ taip pat pasitaikė smegduobių. Kai klausaisi teksto, ir jis kažkur dingsta, – nebegirdi prasmės. Toks sąmonės šuoras į niekur. Gal ir spektaklio statytojai kažin ką bus praleidę – juk tas žiūrovas ne vien žodžiais sotus. Kaip tikras XXI amžiaus indėnas, jis geidžia žaidimo. Kad jaustų nuolatinį visatos judėjimą, veiksmą, be kurio joks bojavikas neapsieina. Be to, žiūrovas nutuokia, kad gyvenimas ir teatras – ne visai tas pats. Pastarajame daugtaškiai turi šauti – kaip tas Čechovo šautuvas. O ne nubyrėti finale – lyg kokie iš sterblės išsprūdę žirniai…

Apskritai? Man „Rezervate“ buvo jauku. Tarsi kokioje vaikystės smėlio dėžėje.

O dabar – aš būsiu Vinetu. Tu – būsi Čingačgukas…

by admin