Keičiasi tik vandenys, upė – ta pati
 |
| Leonardas Tuleikis. Trys figūros. 1995. Aliejus, drobė, 65×89 cm. |
Tapytojų Aloyzo Stasiulevičiaus ir Leonardo Tuleikio pokalbis aptariant L. Tuleikio parodą Radvilų rūmuose
Aloyzas Stasiulevičius: Molėta žemaičių žemė išaugino daug dailininkų. Visa Adomo Galdiko kūryba paženklinta žemaitiško peizažo ritmais – jis dažnai keliaudavo po Žemaitiją. Viktoras Vizgirda ir Antanas Gudaitis 1939 metais Beržore nutapė labai įspūdingų drobių. Pauliaus Augustinavičiaus, Telesforo Valiaus prieškario kūryba – tai vis žemaitiški motyvai. Liudas Truikys, Kazimieras Varnelis, Vytautas Ignas, Antanas Mončys, iš dabartinių – Vytautas Valius, tu pats – visi iš Žemaitijos. Nedideliame žemaičių žemės plote išaugo daug stiprių asmenybių ir ryškių menininkų. Kuo tai paaiškintum?
Leonardas Tuleikis: Sunku man visa tai paaiškinti. Tu paminėjai daug iškilių asmenybių, puikių dailininkų. Visi jie įnešė didelį indėlį į Lietuvos dailę. Gerbiu juos. Saviti, gilūs menininkai.
Ar tai turi ryšį su žemaičių žeme? Manau, kad taip, turi. Gal sunkiau tai aiškiai nurodyti, įvardinti. Žemaitija – nuostabaus grožio Lietuvos kraštas. Kai šie menininkai gyveno, o ir aš, jaunesnis, prisimenu aną kryžių, koplytėlių, lietuviškų dainų ir legendų kraštą. Tylios miškingos žemės naktys, rytmečių “kiškių pirtys”, kalvas rausvinantys vakarai su skausmingu varpų skambėjimu, šventu giedojimu, Užgavėnių triukšmingu pajuokavimu. Toks liūdnas vidinis ilgesys, nerimas, pamaldus susikaupimas, taip vaizdus Žemaitijos rūpintojėliuose, pietose, angeluose ir kryžiuose.
Visa tai apmąstant, galvoju, ar tai ir nebus ta vidinė dvasia, nusiteikimas, paskata išsisakyti, pratęsti savo buvimą audinių raštuose, melodijose, paveikslų drobėse ar raižiniuose. Vieni jų – pažinę platesnį meninės kūrybos pasaulį, kiti – vien prigimtinių vietų veikiami, gal ir nenutolstant už gimtosios varpinės girdimumo ribų.
A. S.: Savo parodos kataloge rašai, kad svarbiausias mokytojas ir autoritetas Tavo gyvenime buvo Antanas Gudaitis. Esi jo meninių tradicijų tęsėjas. Turėjai galimybę mokytis Italijoje, matei renesanso meno kūrinius, pažinai modernistinį, avangardinį, postmodernistinį meną, tačiau nesusidomėjai eksperimentine raiška. Likai ištikimas lietuviškos tapybos mokyklos tęsėjas. Tavo mene galima rasti liaudies tradicijų tęstinumą, arsininkų meno pasiekimus, ir, žinoma, gerą ekspresionistinės dailės pažinimą. Dažnai mūsų menininkų darbuose matome skolinių. Vieni tapo pagal Šagalą ar Pikasą, kiti seka Klimtu. Ką darai, kad išliktum Leonardas Tuleikis, – užrakini duris, išjungi televizorių, nelankai parodų, nežiūri meninių žurnalų, neskaitai laikraščių ar gal tiesiog sugebi izoliuoti savo vidinį Aš nuo pasaulio triukšmo, informacijos srauto?
L. T.: Tikrai, prof. Antanas Gudaitis – ryškiausias mano mokytojas. Net ne institute, o jį baigus. Gal net visą laiką, kol profesorius buvo tarp mūsų. Tik po mano mokslų baigimo prasidėjo kelias į kūrybą. Po profesijos, amato įvaldymo. Čia jo pastabos, samprotavimai, įžvalgos turėjo man didžiulės reikšmės. Prisimenu daug jo pasakymų, kurie tik, laikui bėgant, ryškėja ir atsiskleidžia.
Teko matyti didžiųjų kūrėjų meną būnant Italijoje, lankantis kituose garsiuose Europos muziejuose. Mačiau stebuklingų dalykų: Ticiano, El Greko, Velaskeso, Botičelio, Kurbė, Sezano, Van Gogo, Ruo, Brako, Bonaro, Diubiufė ir daugelio daugelio kitų kūrinių. Visus didžiuosius – ištisas šimtmečių pasaulis. O ankstyvasis renesansas, Egipto skulptūros, gotikos vitražai. Tiek nuostabaus meno! Kai su tuo susiduriu pajuntu, kokios menkos mano pastangos. Džiaugiuosi tuo, kad matau, suvokiu jų didybę.
 |
| Aloyzas Stasiulevičius. Iš ciklo “D`Apres”. Pagal Šagalą: kiaulės virš Vilniaus. 2002. Drobė, akrilas, koliažas. 85×105 cm. |
Šiandien ir didžiųjų kūryboje randu svarbesnių, gilesnių įžvalgų negu prieš 20-30 metų. Platėja, gilėja požiūris. Dailininko darbas – iš nežinomų ir tolimų šaltinių ateinantys dalykai. Kad susikristalizuotų, įgautų raiškų pavidalą, turėtų poveikį – nėra lengva, paprasta padaryti, neužtenka eksperimento. Kuo daugiau žinai, suvoki, plačiau aprėpi, tuo sunkiau. Nenori nubėgti kažkieno pramintu takeliu. Reikia tiesti savo kelią, pačiam prasivalyti nežinios brūzgynus, nebijant susibraižyti, susižeisti, nevengiant prakaituoto darbo. O naujausi dalykai, naujos formos mane veikia, kaip ir kita meninė kūryba, plėsdama akiratį, turtindama kūrybinį bagažą.
A. S.: Neseniai įvykusi didelė meno paroda naujajame Vilniaus savivaldybės pastate atskleidė dabartinę Lietuvos dailės situaciją, buvo įdomi savo stilistine įvairove. Brandžių, meniškų kūrinių joje nebuvo daug, vyravo eklektiška kūryba arba abstrakti komercinė dailė. Abstrakcionizmas XX a. pradžioje buvo svarbus meno reiškinys, išlaisvinęs menininkų fantaziją, praplėtęs technines tapybos meno galimybes, tačiau XX a. pabaigoje ir naujajame amžiuje jis išsikvėpė, abstrakto standartai keliauja iš drobės į drobę.
Lietuvoje jau kelios nacionalinės premijos paskirtos abstrakčių paveikslų kūrėjams, abstrakčioji dailė tapo oficialiu valstybės remiamu menu. Tačiau pasaulio meninė panorama daug įvairesnė ir turtingesnė. Prieš metus Pekine įvykusi pasaulinė bienalė “Individualybė ir tradicija” ypač akcentavo tradicijų ir menininko individualybės svarbą. Į plastinį meną grįžta siužetas, visuomeninės temos. Tai plačiai eksploatuoja ir postmodernistinės krypties menininkai.
Tavo parodoje Radvilų rūmuose eksponuota per šimtą darbų. Kaip rašai kataloge, tai penkiolikos metų darbo vaisiai. Daugelyje tavo drobių siužetas svarbus. Ką galvoji apie figūratyviąją dailę šiandieniniame Lietuvos ir pasaulio mene, kokią reikšmę ji turėjo įvairiose epochose?
L. T.: Mačiau tą renginį naujajame savivaldybės pastate ir pritariu tam, ką čia pasakei. Gausu pas mus dabar tokių “jomarkinių” renginių. Daug organizatorių, ruošiančių “projektus”, skiriamos lėšos, reklamuojama. Gausu televizijos programose, spaudoje. Daugiau pramogų! Pramogų! Ne kultūros. Pramoginiai koncertai, “jomarkiniai” gatvių vaidintojai. Toks, matyt, mūsų laikas. Nežiūriu į tai rimtai, tai praeinantys dalykai.
Kūryboje nelabai mane domina “-izmai”. Man vertinga, kai kūrinys gilus, įdomus. Išraiškingas, turtingas dvasios, nesvarbu, kokiam “-izmui” priklausytų. Teko matyti daug įdomių ir realistinių, ir abstrakčių darbų. Pompidu centre Paryžiuje mačiau kelis nedidelio formato vietnamietiškos ar korėjietiškos kilmės autoriaus abstrakčius darbus. Negalėjau atsigrožėti tuo neišpasakytai turtingu dvasios pasauliu, jautrumu, menine tobulybe. Nematytas, savitas, individualus pasaulis! O Botičelio “Pavasaris!” Gamtininkai suskaičiavo apie du šimtus gėlių rūšių, pavaizduotų paveiksle, kurios pavasarį pražįsta Florencijos apylinkėse. Bet su kokiu dvasios virpesiu tapytas šis realizmas. Nuostabu, kai sukuriami tokie kūriniai!
O pas mus daug paviršutiniškumo, tuščio noro sužibėti, nustebinti. Ryžtamasi bet kam, siekiant šokiruoti. Atsiranda tuščio efekto, įžūlumo, agresijos, “mandravojimo” kūryboje ir net gyvenime. Bet kas vadinama menu, kūryba. Vaikomasi pinigų, kuriamas grynai komercinis produktas. Tenkinama paklausa. Daug tokio “meno” salonuose. Gamina jį dažnai nepasiruošę kūrybos pakeleiviai. Panašūs ir jų “kuratoriai”. Galvojama, kad menas – tokia sritis, apie kurią visi išmano. Ypač tie pinigingieji.
Savo kūryboje esu arti figūratyvinio meno. Mano mintys, mano rūpesčiai – apie žmogų. Apie tuos, kurių jau nėra, pradingusius laike ir apie šalia esančius. Apie gyvenimus, žmogaus laikiną buvimą šiame pasaulyje. Apie neramią dvasios būseną, ilgesį ir skausmą, lydintį žmogų ir pasibaigiantį su juo pačiu. Bandau tai pasakyti taip, kaip sugebu, kaip jaučiu. Tad siužetiškumas nėra toks aiškus, tiesioginis. Jis ateina ne iš aplinkos, tikrovės, gyvenimo “vyksmo”, o iš vidaus, iš kažkokių giliau susiklosčiusių dalykų.
A. S.: Visada buvai visuomeniškas, domėjaisi, kas vyksta meniniame gyvenime. Nebijojai viešai tarti drąsų žodį tiek tarybų valdžios metais, tiek dabar. Esame kartu organizavę Antano Gudaičio gynimą, kai jis buvo pašalintas iš Parodų komiteto, kartu gynėme tapybos trienales nuo tarybinių funkcionierių, rašėme straipsnius apie dabartinę parodinę politiką šiuolaikinio meno centre. Neseniai išleistas katalogas skirtas jo veiklos dešimtmečiui pažymėti. Jame menotyrininkė Erika Grigorevičienė rašo: “Stabilus ŠMC priklausančių kuratorių būrelis tampa meno procesus veikiančia jėga, vėliau išsirutulioja į tipišką žinojimo – valdžios struktūrą. Nuo 1998 m. ŠMC iš žinojimo – valdžios struktūros laipsniškai virsta ekonominės sistemos dalimi, o menas vizualinės kultūros kontekste jau nebeturi privilegijuoto statuso. Rėmėjai investuoja į reklamą, kuri puikuojasi pačiuose kūriniuose. Jie išdėstomi visur: salėse, kavinėje, tualete, ant stogo”. ŠMC buvo surengta keletas šokiruojančių parodų – “Septyni nusižudymo būdai arba mergaitė nekalta”. Vienos lietuvaitės iš Londono paroda – eksponuojami buvo vogti muilo gabalai iš visuomeninių tualetų pasaulio sostinėse, menininkės iš Vienos Elkės Kirystufek – autorė filmuoja ir demonstruoja savo tuštinimosi procesą. Buvo eksponuoti kūriniai iš dramblio išmatų ir t.t. Menotyrininkas Vytenis Rimkus ŠMC pavadino lietuvių dailės laidojimo kontora.
Nors ŠMC pavaldus Kultūros ministerijai, jis pats savarankiškai formuoja savo parodų politiką, K. Kuizino vadovaujama postmodernistinė grupuotė yra uzurpavusi šį iš valstybės biudžeto išlaikomą parodų plotą ir naudoja jį tik tokiai pakraipai populiarinti. Lietuvos dailininkų sąjungos (LDS) suvažiavimas 2004-ųjų lapkritį priėmė rezoliuciją dėl ŠMC. Joje LDS palaikė 87 dailininkų kreipimąsi ir iškėlė šią problemą į viešumą. Rezoliucijoje teigiama, jog ŠMC, ignoruodamas kitų pakraipų, ištikimų dailės plastikai, kūrėjų galimybę rengti dailės parodas, iškreipia ne tik mūsų dailės sklaidą, bet ir jos natūralų vystymąsi. Nors visos dailės kūrybos sritys privalo turėti lygias sklaidos galimybes. Naujoji LDS taryba buvo įpareigota neatidėliojant atkreipti valstybės Prezidento, Seimo ir Vyriausybės bei naujojo kultūros ministro dėmesį į šią skaudžią ir įsisenėjusią problemą.
L. T.: Teko rūpintis dailės gyvenimu, kūrybos “atmosfera” man būnant LDS tapybos sekcijos pirmininku ar jos biuro nariu. Visada rūpėjo ir rūpi, kad būtų palankios sąlygos laisvai kūrybai. Norinčiųjų patarti, administruoti buvo, yra ir bus. Visada esti meno tvarkytojų, valdininkų. Paskirtų ir pasiskyrusių. Gerai, jeigu jie – išmanantys, suvokiantys kūrybos procesus žmonės. O jeigu ne? Jeigu jie ir prisitaikėliai, karjeristai, atsitiktiniai meno pakeleiviai? Jei dar apie save per geros nuomonės? Ir rikiuoja toks meną ir dailininkus pagal savo menką, neprofesionalų supratimą. Ar ne taip daroma šiuolaikinio meno centre? Teko girdėti keletą šios įstaigos direktoriaus pokalbių per radiją. Labai riboti, trumparegiški samprotavimai. Man kai kurie sako, jog jis gerai mokąs anglų kalbą. Bet to maža! Reikia mokėti jausti, giliai suprasti meninę kalbą. Ir turime “pagal Jurgį ir kepurę”.
Meninis gyvenimas – ilgametis, plačiašakis ir giliaprasmis, lyg upės tekėjimas. Keičiasi tik vandenys, o tekėjimas, upė išlieka, nesikeičia, nepaisant nurodymų, kliūčių ar užtvarų. Tad norisi ir darbu, ir gyvenimu netrukdyti laisvai kūrybos tėkmei.
A. S.: Tavo drobėse gausu vaikystės išgyvenimų, prisiminimų, liūdesio. Tačiau tai ne vien prisiminimų menas. Esi ir labai šiuolaikinis menininkas. Užsidaręs savo studijos tyloje, tarsi geriau girdi dabartinio pasaulio pulsą, dramatizmą, sprogimus Niujorke, Tel Avive, Madride, Maskvoje. Tavo darbuose nėra tiesioginių tragedijos atspindžių, drama išsakoma per spalvas, plastines formas, kompozicinę struktūrą. Daug dabartinių menininkų vengia dramos ir kuria “lengvus” paveikslus. Dabar madingi dirbtinio optimizmo, masinės kultūros renginiai, artimi tarybinio socrealizmo optimizmui. Prisiminkime fejerverkus virš Vilniaus. Išsisklaidžius dūmams, lieka tuščia danguj ir širdy. Prisiminkime “Eurovizijos” rengiamus dainų konkursus. Ir tik laidojant Madride terorizmo aukas, visai Europai buvo grojamas nemirtingas Bacho kūrinys “Passiones”.
L. T.: Kiekvienas turime savo žmogiškų interesų ratą. Jo plotis ir gelmė sąlygota daugelio komponentų. Nuo to priklauso, kokio buvimo aidai atsispindi kūryboje. Viena ateina iš praeities, iš šimtmečių gilumos, kita – iš šiandienos gyvenimo platumų. Gal taip pat ir iš tikėjimo ar iš kultūros pažinimo.
Keliaujame vienokiu ar kitokiu kūrybiniu keliu. Renkamės kasdien, atsistoję prie drobės ar popieriaus lakšto. Tai individualus pasirinkimas. Vieni – siekdami įsivaizduojamo meninio idealo, kiti – visai gal ko kito. Daug šiandien paveikslų gamintojų, kuriems niekad nieko “neskauda”, o idealas – didesnė pinigų suma. Dalis jų niekad netapytų, jei nekvepėtų pinigais. Tapoma pirkėjui: švelnių spalvų, šviesūs, skaidrūs, estetiški paveikslai salonui, valgomajam, virtuvei, prie židinio ir t.t., ir t.t. Arba žalia, mėlyna, raudona dėmė miesčioniškai erdvei. Taikomoji tapyba. Tik kur čia kūryba ir menas?
Manau, kad dar vaikystėje formavosi mano kūrybinio gyvenimo tema. Tai gal ne visada suvokiau. Dabar ji man ryškėja, skleidžiasi. Jos gyvastis reiškiasi įvairiais motyvais ir pavidalais. Meninis kultūros pažinimas moduliuoja tų temų vaizdinį pavidalą, turtina jų pojūčių skalę. Žemaitijos žemėje įgyti pirmieji pažinimai reiškiasi platesnio kultūrinio įsivaizdavimo ir pajautų vaizdiniais. Norisi į tapomą paviršių “įeiti” kaip galima giliau, įnešant daugiau turiningo išgyvenimo, suguldant daugiasluoksnę mintį, kad atsirastų kažkas gyva ir vertinga.
A. S.: Tavoji paroda Lietuvos dailės muziejaus Radvilų rūmuose – tai skausmingas, neišgražintas, neišdabintas, išreikštas paprastomis žemės spalvomis ir tikras, autentiškas menas. Lyg ruginė duona ant tėvų stalo…
