Keletas jos aš
Gitana Gugevičiūtė
III (TREČIAS)
Geriu arbatą ir žinau, ką toliau darysiu. 1. Baigsiu gerti arbatą; 2. Apsirengsiu baltos vilnos kostiumėlį ir tokią pat baltą aptemptukę; 3. Apsiausiu aukštakulnius batus, kad tiesi ir dailiai linguojanti eisena darytų įspūdį; 4. Užeisiu į banką ir pasiimsiu viso savo gyvenimo santaupas. 5. Parduotuvėje „Pas Koltą“ paprašysiu šaunamojo ginklo už štai tą sumą, kurią padėsiu ant prekystalio. Man, aišku, pasiūlys kokį nors revolverį. Aš būsiu tam pasiruošusi ir ant stalo padėsiu antra tiek, t. y. beveik visus savo sutaupytus pinigus ir gautus pinigus už parduotą mašiną, kuri man niekada nebebus reikalinga šiame mieste. Man rekomenduos seną AKM, dar pridės 11 apkabų šovinių ir vieną granatą – aš būsiu patenkinta. AKM paguldysiu į jam specialiai pritaikytą lagaminėlį ir, išeidama pro duris, visiems palinkėsiu geros ir sėkmingos dienos. 6. Dar turėsiu laiko užeiti į bažnyčią. Susirasiu kunigą ir užpirksiu mišias už save ir mane mylinčius, už tuos, kurie yra mylimi, ir už nežinančius, ką jie daro. Tada jau bus kaip ir viskas.
Visa balta su dailiu raudonu lagaminu ateisiu į darbą. Mokytojų kambaryje sėdės Liežuvis ir Garbanos – jos manęs nė nesiteiks pastebėti, nors atrodysiu tikrai puikiai. Tik tą rytą man bus visvien jei net jos atsakys į mano pasveikinimą. Kol aš užlindusi už spintos dėliosiu ir džiaugsiuos savo brangiu pirkiniu, į kambarį sueis dar trys Pasalūnės, keturios Pavyduolės, vienas Vėpla, dėstantis muziką; Direktorius (1 vnt.) ir Pavaduotojai (2 vnt.) bei kiti, kurių aš nė neprisimenu lygiai taip pat, kaip ir jie manęs. Jie sveikins vienas kitą su naujos darbo dienos pradžia, linkės vienas kitam sėkmingo ugdymo ir ugdymosi, lavinimo ir lavinimosi, mokymo ir mokymosi, švietimo ir apsišvietimo, pabaigoj sugiedos atnašavimo giesmę „Tebūnie pašlovintas aukščiausiasis Vadovas!“ ir, sulaukę skambučio, norės skirstytis į klases, pilnas įirzusių šunyčių. Tada jau išeisiu aš ir sugiedosiu savo Vienos apkabos giesmę – pirma kris Liežuvis ir dar sušuks: „O Viešpatie, tai ta kurva!“ Direktorius ir Pavaduotojai pagrasins mane atleisti, todėl aš pati pasiskubinsiu juos atleisti nuo bet kokių pareigų: į akis nusijuoksiu, kad jų jau nebebijau ir daugiau niekada jie man nesumažins atlyginimo už tai, kad mokinį D. motina myli labiau nei aš. Prie jų – tampomų konvulsijų ir traukulių – šoks Vėpla ir dvi Pasalūnės, bet greitai kris į mirtininkų kalną. Negailėsiu jų ir negirdėsiu (šiaip jau širdį veriančių) aimanų – būsiu afekto būsenoje. Manęs nebus. Bus tik drąsus ir gražus mano kūnas, padabintas baltu kostiumėliu; mano platus pamišęs žvilgsnis, seksualiai pražiotos lūpos ir tvirtai rankose suspaustas AKM. Ant rodomojo piršto būsiu užsimovusi žiedelį su raudono rubino akimi, kuri mirksės kraujo žvaigždele gęstančių mokytojų akių danguje. „Jūs nebuvot Tie!“, – šauksiu ir vamzdį atsuksiu į triukšmą išgirdusią ir duris pravėrusią Išdavikę valytoją – ji irgi kris nuo kulkos. Be jokių abejonių… Kaip ir Rūbininkė, ir Virėja, ir 7A, ir 7B, ir visos kitos 22 klasės su visais mokiniais ir žaliaisiais kampeliais.
Aš eisiu iš klasės į klasę ir šaudysiu visa, kas juda – specialiai nesitaikydama ir per ilgai negaišdama. Aš visą laiką verksiu ir per ašaras nematysiu net kelio – ką jau bekalbėti apie vaizdą, kurį paliksiu po savęs ištuštinusi septintą apkabą.
Bet kai pamatysiu ją, tą drebančią mergaitę, sėdinčią pirmame suole ir mandagiai keliančią ranką, aš nuleisiu automatą, vėl tapsiu mokytoja ir paklausiu: „Kas nutiko, mieloji?“ Ji pasakys, kad labai bijo, nori į tualetą ir pas mamą. Aš jai ištiesiu ranką ir mudvi – maža ir gera mergaitė ir didelė, balta, kruvina moteris – eisime per kovos lauką, kuriame Teisingumo išvengusieji kelsis iš po draugų suglebusių kūnų ir melsis. Melsis ir raudos. Raudos ir drebės.
Tai darysiu pirmą kartą gyvenime, todėl man gali ir nepavykti. Galiu neteisingai
susidėti automatą ir mane, nė nespėjusią paleisti bent vienos serijos, išveš žmonės baltais chalatais. Arba gali būti, kad mane suims policija ir ilgiems metams uždarys į kalėjimą – aš bijau uždarų erdvių ir anksčiau ar vėliau pasikarsiu arba perdozuosiu narkotikų. Arba gali būti, kad nesuvaldysiu ginklo ir nusišausiu pati – tai būtų baisiai beprasmiška mirtis. Bet aš vis tiek bandysiu. Kad ir išveš. Kad ir uždarys. Kad ir nusišausiu. Kad ir suklysiu. Juk šitiek metų buvau gera. Buvau maloni. Buvau paprasta. Buvau kantri. Paskui bandžiau būti gera, maloni, kantri, paprasta. Paskui bandžiau nebūti jokia – be klausos, be humoro, be regėjimo… Tik arbatą išgersiu ir – prie antro punkto.
V (PENKTAS)
Žiūriu į kiaurą vilnonę kojinę.
Mano rankose garuoja kavos puodelis, aš verkiu pasikrūpčiodama ir patąsoma traukulių, žvelgiu pro langą, o už lango šniokščia lietus. Iš nosies vis lenda snarglys ir tai gadina estetišką verksmo kinematografiją. Ant mano palangės svogūnai jau tuoj siųs laiškus, aš verkiu, stiklas verkia irgi, bet kai užsikeliu koją ant taburetės, ketindama patogiau įsitaisyti, pamatau pliką nykštį ir prunkšteliu. Iš pradžių kavos ir seilių mišiniu apsipurškiu chalatą, paskui į skalbinių dėžę įgrūdu ir naktinius marškinius. Stoviu prie lango pusnuogė ir geriu kavą. Mane šildo mintys, tauri nuoskauda ir liūdesys. Jis – tikriáusias.
Man dar skauda pasmakrę ir kojos mano – tarsi ne mano. Mano rankos – tarsi ne mano. Mano visi žodžiai – tarsi ne mano. Ir tikriausiai to mano aš niekada neturėjau. Net ir mintys ne mano: jų per daug. Jos laksto skirtingomis kryptimis. Jos nesuvaldomos. Jos materializuojasi. Jos išlipa iš galvos ir vaikšto kitų žmonių knygose, gulinėja psichoterapeutų kabinetuose ant kušečių.
Aš geriu kavą ir pasaulis manyje sušyla: išgaruoja drėgmė, sudygsta prisiminimai ir banalūs jausmai. Gerumas didesnis už nuoskaudą. Nuoskauda mažesnė už meilę. Kojinės skylė nuotaikingesnė už jo žodžius, kad esu apgailėtina. Tuščia vieta. Bet tokia aš ir esu – tuščia vieta. Mane galima užpildyti. Aš pati sau nereikalinga. Manęs nėra be kito. Aš esu šuo, geriantis kavą. Man skauda, bet ar gali būti kitaip. Ar gali būti laisvė arčiau nei per grandinės ilgį? Per žodžio ilgesį? Ar gali būti daugiau atsakymų nei tuščios retorikos?
Dabar aš geriu kavą ir vis dar stoviu pusnuogė pašiurpusia žąsies oda, bet kai tarp dantų sutraškės kavos tirščiai, ji pradės rengtis išeiginius drabužius. Toji kita ji – paklos lovą, o anoji – išsitrauks iš vaistinėlės buteliuką su piliulėmis. Dar kita – visus namuose esančius apatinius baltinius sukarpys į smulkias skiauteles, kažkuri ištrauks du naujutėlius trapaus balto porceliano puodelius iš dėžės ir pastatys juos ant stalo. Kai aš išsivalysiu dantis, ji kvėpinsis Elizabeth Arden Provocative kvepalais. Toji kita ji – paskambins mamai ir primins ją mylinti, o anoji vartys albumą ir susiruoš kelionei į praeitį gražinti visko, ko perdaug prisirinko: raukšlių, kilogramų, nuovargio… Aš nusimausiu tą kvailą kojinę ir išmesiu ją šiukšlių dėžėn, apsiausiu aukštakulnius batelius. Vyras dar kurį laiką dirbs ir galvos tik apie darbą, bet kai sugrįš, aš jam pasiūlysiu kavos. Mes gersime kavą ir jis džiaugsis, kad aš tokia graži ir linksma, stebėsis, už ką mane mušė šiandien rytą ir keleto metų praeityje; atsiprašys ir bučiuos man rankas, lūpas ir kaklą. Man bus drovu ir aš virpėsiu kaip avižėlė. Po valandos į švarią kriauklę nutūps du plono porceliano puodukai, spaudžiami juodrusvių kavos tirščių, o į švarų lovos debesį nusileis du mūsų senstantys kūnai, svaigstantys nuo kvepalų, nuo bendrumo ir artumos. Mes gulėsime ir žiūrėsime vienas kitam į akis, glostysime vienas kitam plaukus, šypsosimės, kalbėsime niekus, labai protingai tylėsime, kol nuvargę užmigsime ir daugiau niekada nesikelsime…
Bet dabar aš geriu kavą ir gali būti, kad vienas puodelis talpesnis nei du. Gali būti, kad aš niekada neturėsiu Elizabeth Arden Provocative kvepalų, kad mano vyras negrįš, kad aš nerasiu to buteliuko, jei tos kitos kitaip panorės… Gali būti, kad rytoj aš vis dar gersiu kavą ir verksiu už du: save ir lietų.
PASKUTINIS
Kiekvieną vakarą įsipilu stiklą degtinės. Geriu ir dabar. Ir vakar. Ir seniai. Ir kadaise. Dabar geriu degtinę su citrina ir esu įsitikinusi, kad kitaip nebus. Net ir tada, kai po vieną dulkelę jį išrinksiu, suversiu ir sugriausiu tai, ką į krūvą nešiau. Ką krovė tėvai ir tėvų tėvai ir pastarųjų gimdyvės ir gimdytojai, ir kiti prieš juos buvę… Būčiau išėjusi, bet jis mane sulaikė. Būtų buvę kitaip.
Jo veidrodžiai surinko mano veidus. Užrašė mano būsenas. Sukonspektavo jausmus. Jo lovos girgžda mano balsais, alsuoja mano pagiriomis. Jo pagalvės verkia mano vyrų. Jo kilimai neša mano žingsnius. Jo sienos sprogsta mano juoko aidu. Jo užuolaidos gamina mano pietų kvapą. Jo kėdės kelia mano svorį. Jo archyvuose bedantė aš čiulpiu krūtį. Rašau A. Dainuoju a-a-a-a-a-a-a-a… Čiaudau nuo žiedadulkių. Iškakoju mamos žiedą su dirbtiniu perlu. Žiūriu filmą „Titanikas“. Kerpu įaugusio nago šaknis. Pakeičiu spynas ir vėl pametu raktus. Pametu-pameta…
Dabar jau nebenoriu tverti. Šiandien aš pakėliau grindų juostas ir neradau po jomis svirplių. Aš užmušiau vandentiekio gyvates ir nebebus ten gyvybės. Aš atvėriau laidų arterijas, bet šviesos ten nebuvo. Aš atidariau visas duris, bet išeities neradau. Aš priėjau sieną, liepto galą, bet dievas nepašaukė.
Degtinės turiu daug. Citrina, tiesa, baigiasi. Gerti paprasčiau nei medituoti. Aš paleidau kraują, bet jis lieka namie.
