Keliavimas liekant namie
Vaiva Grainytė. Pekino dienoraščiai. Esė.
Vaga, Vilnius, 2012, 256 p.
Dainius Vanagas
Jau trečia savaitė, kai nenustoja snigti. Į darbą čiuoži slidėmis, su kaimynais, gyvenančiais antrame aukšte ir tuo metu balkone traukiančiais cigaretę, pasilabini akių lygyje; gyvenančių pirmajame jau kuris laikas nematei. Vakare iš batų iškratai bent du kibirus snaigių, jas ištirpdai ir, kūrendamas keletą nebereikalingų knygų, išsiverdi arbatos. Tamsu, drėgna, elektra dingusi, dujos užsuktos, vanduo vamzdžiuose užšalęs. Pasiknisi spintose – būtinai rasi žvakių, netgi tuo atveju, jei jų niekuomet nesi turėjęs: toks jau, matyt, romantikos dėsnis. Na, o ką su žvakėmis veikti? Jokios pompastikos – uždegi, kad liepsna it vėliava plevėsuotų, ir murmi po nosimi: „Ė, brolyti, čia tai bent nuotykis!“ Kai pavargsti džiaugtis, atsiverti „Pekino dienoraščius“. Laksto keturgalviai kinai; jų pirštai supinti iš interneto kabelio; valgo drakonus ir vandenynų įdubas; niekuomet nemiega, nes amžinai čiauška; nespėję į perpildytą metro, išskleidžia sparnus ir perskrodžia dangų.
Gal taip, gal priešingai. Atsibundi iš popietės įšalo, švysteli akį pro langą – ne, sniego vos kauburėlis kitas. Ir jokios egzotikos, jokio peno nuostabai. Nors vaizduotės pastanga anksčiau ar vėliau išsikvepia, „Pekino dienoraščiai“ išties guli ant stalo ir tvirtina nemeluoją.
Vaiva Grainytė, išdrįsusi viena kaip pirštas leistis į kelionę po Kinijos vidurius ir mokytis populiariausios, tačiau anaiptol ne lengviausios pasaulio kalbos, sąmoningai atsiduria ribinėje situacijoje. Kūrybinės įtampos ir juslių intensyvumo atžvilgiu tai – bene idealiausios sąlygos unikalioms minčių sintezėms rastis, tad visiškai natūralu, jog publikai „gyvai transliuoti“ dienoraščiai (tekstai ilgą laiką dalimis spausdinti viename iš Lietuvos kultūros savaitraščių) yra prisodrinti patirties karščio ir pažinimo džiaugsmo.
Jei tai būtų intymus, slaptas dienoraštis, kuris į mūsų rankas pakliuvo vien tik istorijos atsitiktinumo ar liapsuso dėka, vertinimo strategijos nustatymas implikuotų ne vieną problemą. Visgi „Pekino dienoraščiai“ į šią kategoriją nepatenka: tai esė tekstas, nuo pat pradžių ruoštas spaudai. Tad nuorodą į dienoraštį šios knygos kontekste veikiausiai derėtų vertinti ne kaip asmeniškumo raišką, bet kaip literatūrinio pasakojimo formą. Nepaisant to, kad tekste figūruoja realūs asmenys, įvykiai, vietos ir laikas, „dienoraščiai“ konstruojami atsižvelgiant į potencialaus skaitytojo lūkesčius bei poreikius. Tokia prielaida leis žvilgtelti į „Pekino dienoraščius“ išvengiant ir etinio spaudimo, ir dokumentiškumo pretenzijų.
V.Grainytės stilius pasižymi vitališkumu, raiškumu, polinkiu į hiperboles (retkarčiais pernelyg tiesmukas). Būsenoms ir patirtims, kurios efektingai, su trenksmu nebuvo pajėgios praplėsti įspūdžių spektro, tekste vietos neatsirado. Todėl „Pekino dienoraščiai“ savo butaforine povyza primena Kinijos karinių pajėgų paradą – kažkas, kas aukščiau visko, aukščiau gyvenimo. Šis įspūdžio sterilumas, buities, nuobodulio eliminacija, viena vertus, galutinai apvalo skaitantįjį nuo bet kokio realybės jausmo – taip dar sykį paliudijama, kad dienoraštis tėra literatūrinė priedanga. Kita vertus, kaip tik dėl šios priežasties „Pekino dienoraščiai“ įgyja mitologinio pasakojimo – vieta ir laikas, kurių niekada nebuvo, bet yra visados – bruožų. Lengvai įaudrinamai vaizduotei netgi nėra reikalo perskaityti visus esė įrašus – žvilgteli į vieną pastraipą, žvilgteli į kitą ir žiū – jau atidedi knygą į šalį, kadangi vaizdinių sekos ima birti tarsi iš gausybės rago. Keturios galvos, gatvės baloje maudomas kūdikis, kotletas su šunų akių įdaru…
Žinoma, „Pekino dienoraščiai“ – ne tik vaizduotės lavinimo vadovas. Galima numoti ranka į fikcinius teksto pamatus ir, pasamdžius Vaivą gidu, patikliai leistis į ekskursiją neturistiniais Kinijos maršrutais. Sociokultūrinė medžiaga, kuria disponuoja autorė, nėra vienalytė: amplitudė svyruoja nuo banalių, stereotipinių akcentų (pribloškianti žmonių masė, vakarietiško kičo diktatūra, pamišimas dėl technikos ir gerovės, maisto gaminimas iš visos po, virš, ant žemės judančios kūrinijos ir kt.) iki stulbinančių, etnocentrizmui akimirksniu iššūkį metančių atverčių. Būtent toks yra pasakojimas apie Pekino ir vakarietiškos operos skirtumus; apie procedūras, kurių metu ant nuogo kūno kūrenami laužai; apie tradicinės kinų medicinos ligonines; apie kelionių (ypač traukiniais) ypatybes. Be to, V.Grainytė į „Pekino dienoraščius“ įtraukė kelių kiniškų filmų recenzijas – sociokultūriniu požiūriu šie tekstai vieni iš vertingiausių visoje knygoje. Žinoma, svarstymai, kad dažnesnis, gilesnis tokių tolimos, svetimos kultūros peripetijų reprezentavimas būtų iškraipęs pirminę teksto idėją, veikiausiai yra visiškai pagrįsti. Juk grožinis tekstas neapeliuoja – na, bent jau neprivalo to daryti – į išsamų kultūrinį pažinimą. Visgi neapleidžia pojūtis, kad nors knyga ir pavadinta „Pekino dienoraščiais“, daugelį fragmentų buvo galima užrašyti neišvykstant iš Kauno (autorė ne kartą užsimena, kad yra kilusi būtent iš šio miesto). Išties knyga persmelkta vakarietiška intelektualine baze. Tai, žinoma, normalu – žmogus dažniausiai nėra pajėgus ištrūkti (galų gale, kam jam to reikia?) iš jį suformavusios tradicijos. Tačiau V.Grainytės knygoje šis mąstymo tradicijos dominavimas toks akivaizdus ir betarpiškas, kad natūraliai kyla klausimas: ar mes vis dar mokame pažvelgti į Kitą, jo klausyti ir išgirsti? Skaitant dienoraščius krinta į akis tai, kad autorė – pabrėžiu: gyvendama ne bet kur, o pačiame Pekine! – dažniau susitikdavo ir bendraudavo su kitais lietuvaičiais nei su vietiniais kinų jaunuoliais. Žinoma, išimčių būta, tačiau jos tokios retos, kad tekelia apmaudą.
Taigi į „Pekino dienoraščius“ galima pažvelgti ir trečiaip: tai mūsų, „post“ žmonių, vis didėjančios negalios komunikuoti iliustracija. Mes juokiamės – ir V.Grainytė juokiasi – iš mūsų dirbtinio bendravimo (ne dėl to, kad „kažkur kitur“ esti „tikrasis bendravimas“; ne, paprasčiausiai nebesame tikri dėl to, kas yra kas), tuštokų, jautrumo ir empatijos neužpildomų mandagybių, ironiškumo, pašaipos, nepasitikėjimo pertekliaus. O keisčiausia tai, kad šių būklių konstatavimas jau nebėra laikomas pigiu, veidmainišku moralizavimu. Anaiptol: visa tai kuo puikiausiai žinoma, ir žinoma su pasimėgavimu. Mums tai patinka.
Patinka?
