„Kelionė“: pražūties ar išsigelbėjimo link?

„Kelionė“: pražūties ar išsigelbėjimo link?

Klaipėdos lėlių teatras naująjį sezoną spalio 6-ąją pradėjo Jūratės Januškevičiūtės režisuota premjera „Kelionė“. Nuolat ieškantis, nebijantis eksperimentuoti Klaipėdos lėlių teatras ir šį kartą pateikė netradicinį spektaklį be žodžių.

Miniatiūrinės lėlytės veikia autentiškų fotografijų ir videovaizdų panoramos apsuptoje kamerinėje erdvėje. Gyvo žmogaus ir unifikuotos lėlytės proporcijos tokios akivaizdžios, kad aktorius Linas Zubė spektaklio pradžioje su meile paėmęs į delną telpančią lėlytę prilygsta stipraus Tėvo ar net visagalio Kūrėjo, globojančio silpną žmogų, įvaizdžiui. Juolab kad aktorius visą vaidinimą nė akimirkai nepalieka savo personažo vieno. Tyliai kamputyje sėdėdamas atidžiai stebi, bet nesikiša į sunkią savo herojaus žemiškąją kelionę. Palaiminęs savo kūrinį, Kūrėjas užjaučia, bet neprimeta savo valios.

Iki simbolio ar idėjos apibendrintoje vieno žmogaus gyvenimo istorijoje bandoma kalbėti apie visą žmoniją užgriuvusias globalines problemas.

Nuostabiausi gamtos kampeliai virsta didžiuliais šiukšlynais, o žemę ir žmogaus dvasią niokoja nesibaigiantys beprasmiški karai…

Spektaklis verčia susimąstyti apie žmogaus fizinę ir moralinę degradaciją, dvasinę eroziją. Dviejų Klaipėdos lėlių teatro aktorių Renatos Kutaitės ir Andželos Vitauskaitės duetas šį kartą „nematomas“ ir „negirdimas“, tačiau darnus, sinchroniškas, susiklausęs.

Gausiai naudojami realūs grafiniai fotografiniai ir videofragmentai neužgožia lėlių. Jie natūraliai papildo sceninį veiksmą, sukurdami urbanizuotos, technokratizuotos žemės paveikslą. Kaleidoskopiškai besikeičiantys vaizdai primena virtualų kompiuterinį žaidimą, kai herojus, norėdamas pasiekti tikslą -laimę, privalo pereiti iš vieno lygio į kitą. Žemė, praradusi pirmapradį dievišką tobulumą, virsta netikra, dirbtine erdve.

Režisierė ne tik konstatuoja tragišką situaciją, bet ieško išeities, kurią mato dviejų mylinčių žmonių sąjungoje. Nuskamba realaus ar tik įsivaizduojamo rojaus Edeno sode ilgesys, kuomet žmogus harmoningai sutarė su gamta ir pačiu savimi. Sutikęs savo antrąją pusę, jis nugali vienatvę ir netikrumą. Vienatvę, įkalintą modernių stiklinių dangoraižių narve, išlaisvina žmogiška meilė.

Netikėtai išspręsta naujos sielos pasibeldimo į žemę scena. Pradžioje aukštai danguje sužibęs ryškus šviesos spindulėlis materializuojasi dviejų vienas kitą mylinčių žmonių sukurtame pasaulyje. Nufilmuotus realius karo baisumus, sprogdinimus, lėktuvų gaudesį keičia idiliški kalnų, pievų vaizdeliai su besiganančiomis avių, stirnų ar išdidžių briedžių kaimenėmis.

Spektaklis estetiškai nugludintas, tapybiškas, stilistiškai išgrynintas. Tinkamai parinkta muzika atstoja aktoriaus balsą, nes vaidinime neištariama nė vieno žodžio. Keliamų temų globalinis mastas artina jį prie plakatinės idėjos ar protesto.

Nors spektaklis skirtas jaunimui, tačiau premjeros dieną net ir ikimokyklinio amžiaus vaikai susidomėję stebėjo sceninį vyksmą, nesuprantamas vietas pašnibždomis pasiaiškindami su greta sėdinčiais tėveliais.

Apibendrinta vieno žmogaus gyvenimo kelionė, papasakota garsais ir vaizdais, verčia susimąstyti apie žmoniškosios būties trapumą, laikinumą, susinaikinimo link riedančią civilizaciją. Spektaklį norisi pratęsti ir pasibaigus vaidinimui – vieša diskusija, pokalbiu apie skaudžias globalines problemas.