Kelios pa(si)brauktos eilutės M. Šidlausko straipsnyje „Pavasario prozaizmai”

Polemika

Kelios pa(si)brauktos eilutės M. Šidlausko straipsnyje „Pavasario prozaizmai”

Jurgis Raudys

Šių metų almanache „Poezijos pavasaris” M. Šidlauskas publikuoja įdomų straipsnį pavadinimu „Pavasario prozaizmai”. Tekstą perskaičiau keletą kartų. Iš lėto ir nesikarščiuodamas. Kartkartėmis atsitraukdamas ir su malonumu vėl sugrįždamas prie minėtos publikacijos. Regis, šįkart M. Šidlauskas kaip niekada atsipalaidavęs ir šmaikštus: kartais tikrai pelnytai kritikas bara poetus už jų per mažą reiklumą sau ir poezijai; kartais, iš vidinės inercijos praradęs budrumą, smagiai šaudo pro šalį.

M. Š. straipsnyje pastebėjau du pagrindinius kriterijus, kuriais remdamasis literatūrologas peikia poeziją: pirma, poezija visiškai suprozėjo; antra, poetų kasdieninis santykis su savimi, su šių dienų pasauliu. Pirma eilutė, kurią pasibraukiau pilku pieštuku, sako, kad proza jau lenkia poeziją. Ačiū Dievui, kad tai tik nuogirdos, atsklidusios nežinia iš kur, – girtų kavinių ar iš aukštųjų mokslo įstaigų niūrių tarybinės architektūros koridorių ir kabinetų. Tiesą pasakius, niekada negalvojau, kad poezija ir proza lenktyniauja. Būkim biedni, bet teisingi: taip – ant podiumo tarybiniais laikais poeziją užkėlė jos pačios prigimtinis melodingumas ir tuometinė situacija… Rimuotą eilėraštį klausyti gal lengviau ir maloniau, bet suprasti (muzikalumas užliūliuoja) kur kas sunkiau nei parašytą laisvesne technika. Tai kur dabar dingo sausakimšos salės, aplodismentai, gėlės, nosinaitės ir ašaros. Čia tikrai kaltas ne poezijos suprozėjimas…

Kritiko manymu, viena pagrindinių poezijos suprozėjimo priežasčių – poetų meistriškumo stoka. Su nuosprendžiu sutinku, bet tik su tam tikrom išlygom, Nes kitoje straipsnio vietoje M. Š. sako: „Betgi ir mes netvirtinome, kad poeziją išgelbės silabotonika ir logaedai. Eiliakalystės neišgelbės niekas, ir ačiū Dievui, tačiau pasitikrinti poezijos tapatybę eižėjančiame pasaulyje ne pro šalį.”

Kritikas pats supranta, kad mesti kaltinimai yra ne tik teisingi, bet ir vienpusiški, ir siauri. Kyla klausimas: negi visi poetai, kurie jau yra išleidę vieną ar dvi knygas, dabar turi pradėti rašyti sonetus, kad kažkam kažką įrodytų? Šitaip elgtis būtų kvaila. Viskas pasaulyje vyksta rato principu. Tikėkimės, jog kiekvienas save ir poeziją gerbiantis rašeiva išmėgins ir griežtesnius eiliavimo būdus. Labiau būčiau linkęs akcentuoti tai, kad proziškumas eilėraštyje yra suvaldomas taip pat blogai kaip rimas ir ritmas. Nesugebame proziškame eilėraštyje išgauti vidinio ritmo, būdingo prozai. Tačiau jei proziškame eilėraštyje užčiuopiame poezijos pulsą (susitarkim, kad poezija – tai tokia dvasiukė, uždaryta žodžių junginyje), tai kodėl ne?.. Beje, nesu tikras ar tik meistriškumo neišmanymas lėmė staigų poezijos suprozėjimą. Manau, kad čia kaltesnė jaunų poetų kitoniška žvilgsnio ir mąstymo sankirtos pasekmė, stebint ir vertinant tuos pačius pasaulio daiktus ir reiškinius, kuriuos mato ir jaučia mano močiutė.

„Bėda ne ta, kad sunyko giesmės, kaip lotyniškoji himnografijos tradicija (tai natūralu), bet kad atsisakome giesmiškumo kaip būties išgaubtumo prielaidos, jos esmės išgiedojimo ir išsigelbėjimo iš nebūties galimybės.” Labai gražiai ir teisingai pasakyta (sakau nuoširdžiai). Tikrai ne vienas iš proziškų poetų turėtų susigėsti. Citata parodo, atskleidžia visas M. Š. kortas. Kritikui būtina ne tik analizuoti poetų naudojamas rašymo technikas, bet nubrėžti rašančiųjų žmonių pasaulėvokos, pasaulėžiūros kreives. Taip ir turi būti. Tačiau mėginti užlipti ir atsistoti į sakyklą, mėginti užimti pamokslininko ir ganytojo vietą – nežinau, ar dera literatūrologui.

Kad ir kaip ten būtų – M. Š. straipsnyje daugiau susirūpinimo nei nepasitenkinimo šių dienų poezija.

by admin