Kertant ribas

Kertant ribas

Apie patirtis, įgytas „Tandem – kultūros vadybininkų mainai Ukraina–ES–Moldova“ programos metu

Neringa Bumblienė

Moldavija pasitiko liūtimi. Iš oro uosto važiavau taksi visiškai aprasojusiais langais, nes mašinos vėdinimo sistema neveikė, o atidarius langą iš dangaus ir nuo žemės į vidų plūstelėdavo vanduo. Taksistas, pasakodamas apie šalies istorijos vingius, tamsiomis tarsi nuolat kažko nustebusiomis akimis, per priekinį veidrodėlį vis ieškojo kontakto su manosiomis. Dešine ranka bandė valyti veik matiniu nuo drėgmės ir temperatūrų skirtumų virtusį priekinį stiklą, išjunginėjo vėl ir vėl skambantį telefoną, kaire – vairavo aiškiai per greitai miestu lekiančią mašiną:

– Žalko, takaja pagoda, neuvydete goroda…

O aš šypsojaus sėdėdama gale, jausdama, kad greičiau plaukiam nei važiuojam, ir purtydama galvą į šonus vis tikinau, kad nieko nieko, visai savaitei – čia, spėsiu dar.

Pradžia. Kijeve žydint kaštonams

Atsimenu, pernai, kai su programa „Tandem – kultūros vadybininkų mainai Ukraina–ES– Moldova“ pirmą kartą nuvykau į Kijevą, ten žydėjo kaštonai. Visas miestas – rožiniai ir balti kūginiai žiedai. Kijevo mokytojų namuose tuomet susitikome apie 70 žmonių: pusė jų atvykę iš įvairių Europos Sąjungos šalių, kita pusė – iš Ukrainos. Gausus būrys kultūros vadybininkų, kuratorių, menininkų, atstovaujančių gausybei organizacijų: vieni dirba su vizualiaisiais menais, kiti užsiima šiuolaikiniu šokiu, dar kažkas organizuoja koncertus, vadovauja trumpametražių filmų festivaliams, rezidentūrų programoms, madų šou, turi teatro trupę, galeriją bažnyčių komplekse ir dar kažką. Dalyvaudami seminaruose, pokalbiuose, užsiėmimuose ir vakarėliuose, per pirmas tris dienas mes – iš ES su jais – iš Ukrainos turėjom susirasti potencialius partnerius, su kuriais norėtume plėtoti bendrą meno projektą.

Pamenu, paskutinė diena eina vakarop, ryt rytą jau turime pasirinkti konkrečią organizaciją ir vakare išvykti ten poros dienų vizito. Nieko nepažįstu. Ukrainiečiai labiau bendrauja su savais, mes irgi bandome ieškoti bendros kalbos tarpusavyje. Aš kataloge pasižymėjusi keturias galimai man įdomias institucijas, kurios išsibarsčiusios skirtingose šalies pusėse. Nežinau, kaip apsispręsti. Sėdime kažkur Kijeve, nejudančioje spūstyje įstrigusiame tramvajuje. Gaivaus oro jame žymiai mažiau nei keleivių. Jaučiu, kaip rūbai drėkdami glunda prie mano kūno, o priešais sėdintis vokietis vis aikčioja: koks gyvas ir įkvepiantis miestas! Aš iš visų jėgų dar bandau palaikyti jo entuziazmą jau kiek lūžinėjančia savo šypsena. Tramvajui pajudėjus jis sako: „Važiuojam kartu į Charkovą“. Atsiverčiu savo katalogą: jame Charkovas – vienas iš pažymėtųjų.

Rytdienos vakarą drauge su Charkovo miesto galerijos kuratore Marina naktiniais traukiniais išvykome į buvusią Ukrainos sostinę šalies rytuose.

Kaštonų Charkove nebuvo, bet vizitas neapvylė. Susipažinau su idėjų kupina galerijos vadove Tetiana Tumasian. Nustebino aktyvi jos vadovaujamos organizacijos veikla. Netikėta buvo sužinoti, kad Borisas Mikhailovas, Sergejus Bratkovas, Pavlas Makovas ir kiti žinomi Ukrainos menininkai kilę, gyveno ar iki šiol kuria Charkove, o su galerija palaiko glaudžius ryšius. Įkvėpė jaunų menininkų gausa, jų aktyvumas ir kūryba.

Grįžusi iš kelionės aš, šių eilučių autorė, atstovaujanti Klaipėdos kultūrų komunikacijų centrui, su T.Tumasian, atstovaujančia Charkovo miesto galerijai, pradėjome intensyviai plušti prie projekto. Už poros savaičių idėją tarptautinei Lietuvos ir Ukrainos parodai pateikėme atrankai, kurią programą „Tandem – kultūros vadybininkų mainai Ukraina–ES–Moldova“ inicijavusios tarptautinės organizacijos „MitOst“, įsikūrusi Berlyne, ir Europos kultūros fondas iš Amsterdamo netrukus paskelbė kartu su kitais 16 atrinktųjų, sukūrusių ES–Ukraina kultūrinius tandemus. (Panašus susitikimas panašiu metu vyko ir Kišiniove, jame buvo atrinkti septyni ES–Moldavija kultūriniai tandemai).

Nesamo buvimas. Jungtinė paroda

Drauge su Tetiana ruošdamos projektą galvojome apie bendrumus ir skirtumus, vienijančius bei skiriančius mūsų šalis. Taip natūraliai gimė idėja bendra paroda pasvarstyti apie bendrą istorinę patirtį ir jos manifestacijas šiandieniame kontekste. Juk praėjus daugiau nei 20 metų po TSRS žlugimo jos pėdsakai, žymės ir liekanos vis dar išnyra žmonių sąmonėje, urbanistikoje, kasdienėje buityje, naujai atgimsta dabartinėje vartotojiškoje kultūroje ir, persimaišę su šiandienos realijomis, tęsia savo egzistavimą, kartu nurodydami į tai, ko nebėra.

Dalyvauti šiame projekte specialiai nutarėme pakviesti autorius, kurie gimė dar sovietiniais laikais, bet užaugo ir šiandien kuria jau nepriklausomose šalyse. Jie dar pamena senos santvarkos laikus, tačiau, subrendę demokratiniais principais besiremiančiose sistemose, nėra susaistyti pernelyg gilios nostalgijos jai, todėl jautriai ir kartu blaiviai geba fiksuoti ir atskleisti keistą tarybinių laikų liekanų egzistavimą dabartiniame kontekste.

Keliaujančioje parodoje, kuri pirmą kartą buvo atidaryta balandį Charkovo miesto galerijoje kartu ir kaip didesnio tarptautinio festivalio „Non Stop Media“ dalis, dalyvauja iš Klaipėdos kilę ar šiuo metu uostamiestyje kuriantys autoriai: Gytis Skudžinskas, Mindaugas ir Neringa Bumbliai, Joana Deltuvaitė bei Laura Stasiulytė. Ukrainai šiame meno projekte atstovauja Charkove gyvenantys jauni kūrėjai Romanas Mininas, Vitalijus Kokhanas, Alina Kleytman ir Hamletas Zinkovskis.

„Tandem“ pristatymas Kišiniove

Paskutinę gegužės savaitę šiemet Kišiniove susirinkome visi, dalyvavę programoje „Tandem – kultūros vadybininkų mainai Ukraina–ES–Moldova“, – 47 meno vadybininkai, kuratoriai iš 31 Europos miesto, šioje programoje per praėjusius metus įgyvendinę 23 meno projektus.

Moldavijos sostinės centre iš du dešimtmečius trukusio sąstingio muziejus „Zemstvei“ buvo prikeltas būtent šių meno projektų pristatymui. Einant tamsiu, drėgnu koridoriumi aukštos, dienos šviesos lempomis apšviestos lubos ir blizgios, kur ne kur prieblandoje interpretacijoms lengvai pasiduodančiomis figūromis išbyrėjusios sienos lydėjo į tai kairėje, tai dešinėje atsiveriančias duris. Šiuolaikinio meno parodos, teatro pasirodymo vaizdo įrašai, kūrybinių dirbtuvių dokumentacijos, šiuolaikinės muzikos kūriniai, šokio pasirodymai, gyvai atliekami performansai, trumpametražio filmo peržiūros – įvairių meno sričių specialistų bendradarbiavimo rezultatai buvo pristatyti kaip viena Europą jungianti patirtis.

Įgyvendinant šiuos projektus visiems teko susidurti ne tik su savo partneriais, bet ir su daugeliu kitų į projektą įtrauktų žmonių. Pasisėmėme ne vien darbinės ir kūrybinės patirties. Šis projektas mums visiems buvo nauja galimybė permąstyti ir savo požiūrį, ir savo aplinką. Metus dirbdami su kitų šalių, skirtingų kultūrų žmonėmis juose lyg veidrodyje matėme savo panašumus ir skirtumus, privalumus ir ydas. Vienos iš paskutinių Moldavijoje vykusių diskusijų metu iš Amsterdamo atvykęs kultūros centro „Castrum Peregnini“ atstovas Larsas prasitarė, kad šiame projekte kirtome visas, ne tik Šengeno ribas. Turbūt dėl to praėjus metams po pirmojo susitikimo Kišiniove visiems bendrauti buvo gerokai lengviau.

O miestą vis dėlto pamačiau. Po projekto atidarymo eidama namo kvepiančiomis ir tyliomis daugiau nei tūkstantį kilometrų nuo Lietuvos nutolusio Kišiniovo gatvėmis kažkodėl jaučiausi lyg namie.

Grįžusi vis dar galvoju apie įveiktus atstumus ir atstumus, kuriuos dar įveiksime. O Lietuvos ir Ukrainos jauno meno parodą „Nesamo buvimas“ lapkritį pristatysime paskutinėje jos stotelėje – Klaipėdos kultūrų komunikacijų centre. Iš anksto kviečiu.

by admin