Keturios dešimtys kūrybos metų (1)
Klaipėdos dailininkai, švęsdami savo skyriaus Lietuvos dailininkų sąjungoje (LDS) įkūrimo 40-metį, surengė retrospektyvinę parodą, atspindinčią jų ilgametę kūrybinę veiklą.
Petras Šmitas
Jai buvo reikalaujama pateikti po vieną darbą, kuris atspindėtų kažkurį ankstesnį kūrybinį laikotarpį, ir po du naujus kūrinius. Ne visi dailininkai laikėsi nurodymų… Jubiliejinę parodą inicijavo ir kuravo skulptorius, LDS Klaipėdos skyriaus pirmininkas, Vilniaus dailės akademijos prof. Arūnas Sakalauskas.
72 dailininkai – 190 kūrinių
Jubiliejinėje parodoje dalyvauja 72 dailininkai, pateikę 190 kūrinių.
LDS Klaipėdos skyrius 1973 m. savo veiklą pradėjo teturėdamas 11 narių, iš kurių vienas buvo architektas. Šiemet į Lietuvos dailininkų sąjungą priimta 11 naujų narių, iš kurių vienas taip pat yra architektas… Dabar skyriuje – 129 LDS nariai. LDS Klaipėdos skyriaus dailininkai yra aktyvūs, kūrybingi, tęsiantys gyvybingas parodines ir tarpusavio bendravimo tradicijas bei ieškantys naujų, laiko poreikius atitinkančių kūrybos ir veiklos vertybių. Tuo galima įsitikinti ir Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro Parodų rūmuose aplankius jų kūrinių parodą „40 kūrybos metų“, veikiančią iki rugsėjo pradžios.
Tradiciškai parodų salėse dominuojančią padėtį užima vaizduojamoji dailė ir ypač tapyba, kiek mažiau yra grafikos bei skulptūros kūrinių. Eksponuojama taikomoji dekoratyvinė dailė yra peržengusi savo tradicinę paskirtį ir nemažai tekstilės, keramikos, metalo kūrinių turi vaizduojamosios dailės bruožų. Ir juvelyriniai darbai dažniausiai nėra vien tik dekoratyvūs. Kaip ir dera didelėje apžvalginėje, juolab jubiliejinėje parodoje, yra ir konceptualaus (neapibrėžtos dailės šakos ir žanro) pobūdžio kūrinių.
Apsilankęs joje, vėl pastebi pažįstamus vardus, su gerai žinomais kūrybiniais braižais, ir tik vienas kitas kūrinys verčia prieiti arčiau, kad perskaitytum autoriaus pavardę. Manyčiau, ir vėl kritiškiau nusiteikę žiūrovai (paroda, kaip paaiškėjo, yra gana gausiai lankoma) joje pasiges koncepcijos, kažkokio ypatingo akcento ar „iš kojų verčiančių“ kūrinių. To, deja, retrospektyvoje nerasime. Apžvelgus eksponatus, susidaro gana mielos, jaukios, gal kiek įprastai pažįstamos ir romantiškai tradicinės parodos įspūdis. Bet jis yra geras. Žinoma, norint šunį mušti, pagalį visada rasi…
Tapyba dominuoja
Parodoje tradiciškai išsiskiria tapyba. Ji yra gausi ne tik kūrinių kiekiu, (palyginti su grafika), bet pasižymi ir kūrybinio braižo bei temų įvairove.
Labai neblogą įspūdį palieka ir taikomoji dekoratyvinė dailė (pirmajame Parodų rūmų aukšte), kurioje tradiciniai kūriniai pinasi su konceptualaus pobūdžio ieškojimais.
Žinant mūsų miesto skulptorių ir grafikų pajėgumus, tenka kiek nusivilti mažoku dalyvių bei eksponatų skaičiumi.
Ir ypač liūdna, kad beveik nematyti dizainerių kūrinių, o juk turime ir dizainerių kalvę (Vilniaus dailės akademijos dabar jau Klaipėdos fakultetas, ruošiantis dizainerius). Pageidauti visada galima, bet yra taip, kaip yra. Pa-rodų rūmai ne guminiai ir jų neišplėsi. Nors, labai norint, vietos, bent mano požiūriu, dar lyg ir buvo galima rasti…
Labai malonu, kad nebuvo pamiršti išėjusieji į amžinybę dailininkai. Ne visi, bet nors jų dalis – tapytojai Algimantas Jusionis (1954–2003), Vidas Pinkevičius (1949–2012), Arūnas Mėčius (1965–2013), grafikai Algis Kliševičius (1950–2008), Valdimaras Kalninis (1952–2013), Petras Gaidamavičius (1957–2009)…
Tapybos ekspozicijoje dėmesį patraukė Juozo Vosyliaus nutapyti portretai. Jis – didelis meistras, ir to nepaneigsi. Kiek neįprasta mūsų padangėje vaizdavimo išraiška (žmonės – mutantai) išsiskiria Rūtos Jusionytės paveikslai. Žvilgsnis užkliuvo ir už didelio formato bei savita technika sukurto gana abstrakčios kompozicijos Romo Klimavičiaus paveikslo. Angelina Banytė eksponuoja dvi naujas, preciziškai nutapytas ir kiek pakitusio turinio bei braižo drobes…
Tapybos ekspozicijoje pinasi realistinio ir suromantinto vaizdo peizažai, portretai bei vienas kitas labiau abstrahuotas paveikslas.
Skulptūros ir grafikos – kukliai
Skulptūrų ekspozicija – kamerinė, kažkuo ypatingesniu mažiau išsiskirianti. Dėmesį patraukė keramiko I.Baroti iš terakotos sukurtos labai savitos mobilios vyro ir moters skulptūros, kurių deformuotose figūrose išreikšta šiuolaikinė dviejų žmonių bendravimo problema. Apibendrintos plastikos, sėdinčio, giliai susimąsčiusio vyro – mąstytojo iš medžio išskobtą skulptūrą eksponuoja Gintautas Survila. Kitose skulptūrose vyrauja plastinės formos dekoratyvumas arba pabrėžtas realizmas.
Palyginti labai kukli ir kūrybinėmis naujovėmis mažokai pasižyminti grafikos ekspozicija. Kiek labiau žvilgsnį patraukė Augustino Virgilijaus Burbos, Laimos Gedvilaitės Sakalauskienės, Danutės Žalnieriūtės grafikos lakštai.
Teatleidžia man dailininkai, kurių čia nepaminėjau. Ne todėl, kad nebūtų ką pasakyti, o dėl vietos stokos. Jauniesiems kūrėjams palinkėčiau ne purkštauti prieš vyresnius dėl tradicinių vaizdavimo principų, o naujomis savo idėjomis, nauja plastine raiška papildyti uostamiesčio dailės kūrybos bagažą ir praplėsti mūsų estetinio-meninio pažinimo horizontus.
Jubiliejinė retrospektyva – puikus akstinas geriau pažinti uostamiesčio dailę, jos istoriją, mintimis trumpam nusikelti į praeitį, į tuos metus, kai Klaipėdoje kūrėsi LDS skyrius, į jį būrėsi menininkai…
(Bus daugiau)
Komentaras
Kristina Civinskienė
Menotyrininkė, Kaunas
Taip jau atsitinka, kad į gimtąją Klaipėdą vasarą nuolat atvažiuoju rugpjūčio mėnesį. Ir taip kasmet patenku į jungtinę klaipėdiečių dailininkų parodą. Tai ji būna skirta Jūros šventei, tai kitai progai, bet iš esmės parodose yra rodomi tie patys autoriai. Kad ir šioji Lietuvos dailininkų sąjungos Klaipėdos skyriaus 40-mečiui skirta paroda, anonsuota kaip istorinis įvykis, iš tikrųjų ir vėl yra tik proga dar kartą parodyti tai, kas jau buvo rodyta pernai, užpernai… Vos užėjus į parodą kilo pirma mintis, kad tai jau matyta, tik gal kai kurie paveikslai sukeisti vietomis. Dailininkų stilius nesikeičia, vardai – taip pat. Iš tikrųjų sutinku su galerininke Violeta Jusioniene, kuri puoselėja mintį apie Klaipėdos dailės galeriją-muziejų. Ten nuolat ir turėtų kabėti tie darbai. Girdėjau, kad žmonės parodą mėgsta (nors tuo metu, kai aš ten buvau, ją apžiūrinėjo tik vienas iš parodos dalyvių). Natūralu, juk tai paveikslai tų žmonių, kurie padėjo Klaipėdos meno pamatus, su jų menu užaugo, subrendo dabartinė vyresnioji klaipėdiečių karta. Ir kartu tame savo sukurtame mene tarsi ir įstrigo. Dauguma parodoje rodomų ankstyvųjų ir pastarųjų metų paveikslų tai patvirtina – verdama savo pačių sultyse. Naujo vėjo gūsį į tradicinę klasikinę tapybą įneša nebent prieš trejetą metų į Dailininkų sąjungos narius priimta tapytoja Dalia Kirkutienė. Maloniai nustebino Renatė Lūšis, į savo kūrybą įtraukusi žaismingumo. Taip pat ir prie kiekvieno autoriaus sustojus galima būtų ieškoti, kaip jis pašviesėjo, paryškėjo, tačiau jokiu būdu nenukrypo nuo savo užsibrėžto tapybos kelio. Atrodo taip, tarsi autoriai bijotų netyčia prarasti savo gerbėjus, kurie įpratę matyti paveikslus būtent tokius. Meno rinka diktuoja madas? Bet gal tai ir yra viena iš priežasčių, kodėl klaipėdiečių kūryba yra mažiau žinoma Lietuvoje.
