Keturios dešimtys kūrybos metų (2)
Petras Šmitas
Uostamiesčio dailininkai, minėdami savo skyriaus Lietuvos dailininkų sąjungoje (LDS) įkūrimo 40-metį, Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro Parodų rūmuose liepos 26 – rugsėjo 1 dienomis suruošė pakankamai išsamią retrospektyvinę kūrybos parodą, kurią numatyta perkelti ir į Vilnių. Paroda surengta, ir tos ilgametės kūrybinės tradicijos, ieškojimai, pasiekimai, kūrinių išliekamumo tendencijos, šio krašto teminis savitumas – daugiau ar mažiau atsispindėjo ekspozicijoje… Laikas bėga nesulaikomai. Kai darbai padaryti, galime kažkiek pasižvalgyti nors į netolimą uostamiesčio dailės istorinę praeitį.
Prigijo pajūrio žemėje
XX a. viduryje atvykę į uostamiestį jauni dailininkai nusivildavo pilku, niūru ir labai nedraugišku meno žmonėms žvejų, jūreivių, darbininkų bei įvairių rusiškai kalbančių perėjūnų miestu. Dailininkai, atidirbę trejus metus – privalomą paskyrimo laiką ar kiek ilgiau, vėl išvykdavo į Vilnių ar Kauną.
Vieni pirmųjų čia prigijusių ir sugebėjusių išlikti to meto skurdžioje meninėje-kultūrinėje pajūrio žemėje buvo atkaklūs, drąsūs ir kūrybingi žmonės. Į uostamiestį atvyko tekstilininkė Emilija Pleškytė-Pakalniškienė (1955), architektas Jonas Stumbras (1956), metalo apdirbėjas juvelyras Petras Balčius (1959), menotyrininkas Jonas Tatoris (1959), skulptoriai Violeta Skirgailaitė ir Dmitrijus Jefremovas (1964). Baigęs studijas tuomečiame Lietuvos valstybiniame dailės institute sugrįžo tapytojas Edvardas Malinauskas (1963). Į Palangą atvyko skulptoriai Elena Augaitytė (1955), Žymantė Vladislava Jonuškaitė (1960), Albina Vanda Vertulienė ir Julius Vertulis (1963).
Ši, kad ir negausi, bet labai aktyvi jaunų dailininkų bendrija, siekdama labiau organizuoto kūrybinio bendravimo, 1966 m. įkūrė Lietuvos (TSR) dailininkų sąjungos Klaipėdos sekciją, kurioje, V.Skirgailaitės žiniomis, buvo tik vienas žmogus ir tas – kandidato teisėmis į Dailininkų sąjungos narius. Sekcijos pirmininke buvo išrinkta skulptorė V.Skirgailaitė. Vėliau sekcijos nariai tapo visateisiais Lietuvos dailininkų sąjungos nariais.
Pradžia buvo padaryta, ir į uostamiestį jau nuolat, kiekvienais metais, pradėjo atvykti gyventi ir kurti vienas ar kitas jaunas dailininkas.
Impulsas – dailės mokykla
Keitėsi ir miesto vadovybė. Alfonsui Žaliui tapus Vykdomojo komiteto pirmininku (1969–1990), o jo pavaduotojų pareigas ėmus eiti Valentinui Greičiūnui, Antanui Seiliui ir kitiems bei partkomui vadovaujant Jonui Gureckui, Algirdui Vaitiekūnui, buvo pradėta suvokti, kad uostamiestis be kultūros, be meno kūrėjų, be dailininkų yra pilkas, neįdomus ne tik svečiams, bet ir miestiečiams. Miesto valdžia didesnį dėmesį ėmė skirti kultūrai, dailei, švietimui, mokslui. Jaunus menininkus, tarp jų ir dailininkus, pradėjo remti ir skatinti materialiai – jiems be eilės buvo suteikiami butai, kūrybinės dirbtuvės. Tuo metu gauti butą ir dar studiją kūrybai buvo ypatinga parama jaunam menininkui.
Didelę reikšmę turėjo vietinių dailininkų parodyta aktyvi iniciatyva ir ypač skulptorės V.Skirgailaitės nuolatiniai priminimai spaudoje miesto valdžiai, kad būtų įkurta vaikų dailės mokykla. 1969 m. balandžio 11 d. Klaipėdos miesto Vykdomasis komitetas priėmė sprendimą, kurio 2-ajame punkte rašoma: „Prašyti Lietuvos TSR Švietimo ministeriją įsteigti nuo š. m. rugsėjo 1 d. buvusio vaikų darželio Nr. 2 (S.Daukanto g. 9) patalpose vaikų dailės mokyklą“. Vykdomojo komiteto sprendimą pasirašė jo pirmininkas A.Žalys, sekretorius S.Liubartas.
Pirmuoju vaikų dailės mokyklos direktoriumi buvo paskirtas tapytojas E.Malinauskas, direktoriaus pavaduotoju mokymo reikalams – skulptorė V.Skirgailaitė. Pradžioje mokykla veikė nedideliame pastate S.Daukanto g. 9 (dabar čia – advokatų kontoros), o nuo 1971 m. persikraustė į Rumpiškės dvaro patalpas – Paryžiaus Komunos g. 12 (nuo 2006 m. – Adomo Brako dailės mokykla). Ji pritraukė į uostamiestį nemažai jaunų dailės instituto absolventų ir sudarė gana palankias sąlygas kūrybai (daugelis vaikų dailės mokyklos mokytojų-dailininkų daug metų naujojo mokyklos priestato pastogėse turėjo kūrybines dirbtuves).
Subūrė krašto dailininkus
1973 m. pradžioje Klaipėdoje ir Palangoje jau gyveno ir kūrė 27 dailininkai. Iš jų Lietuvos dailininkų sąjungai priklausė 10 įvairių specializacijų dailininkų ir vienas architektas. Pagal tuo metu veikusius Dailininkų sąjungos įstatus (nuo 1944 iki 1989 m. Lietuvos dailininkai priklausė vieningai TSRS dailininkų sąjungai), esant dailininkų sąjungos narių virš 10-ies, jau buvo galima steigti skyrių.
Steigiamuoju uostamiesčio dailininkų susirinkimu, įvykusiu 1973 m. vasario 27 d., Klaipėdos dailininkų sekcija buvo reorganizuota į Lietuvos (TSR) dailininkų sąjungos Klaipėdos skyrių (organizaciją). Naujojo skyriaus nariai valdybos pirmininke išrinko kūrybingą dailininkę ir puikią organizatorę, buvusią sekcijos pirmininkę V.Skirgailaitę, atsakinguoju sekretoriumi – metalo plastikos dailininką juvelyrą P.Balčių.
Reorganizavus Klaipėdos dailininkų sekciją į skyrių, jame pagausėjo narių. Skyrius sujungė ir pajūrio krašte – Palangoje, Šilutėje, Telšiuose, Plungėje, Gargžduose ir kitur Vakarų Lietuvoje gyvenusius bei kūrusius dailininkus profesionalus į visateisę Lietuvos dailininkų sąjungos organizaciją. Tuo metu būti Dailininkų sąjungos nariu reiškė tam tikrą prestižą bei kūrybos pripažinimą (ši nuostata iš dalies yra išlikusi ir dabar). Be to, Dailininkų sąjungos nariams buvo sudaromos geresnės sąlygos kurti, dalyvauti parodose, jie buvo remiami ir materialiai – įvairūs fondai valstybiniu lygiu pirkdavo jų kūrinius.
Klaipėdos dailininkų organizacija maždaug porą dešimtmečių, iki XX a. paskutinio dešimtmečio, vadovaujama V.Skirgailaitės, buvo ypatingai veikli, kūrybinga. Dailininkų uostamiestyje ir pajūrio krašte buvo palyginti nedaug ir jie beveik visi pasižymėjo jaunatvišku aktyvumu, draugiškumu, artimai bendravo su įvairiomis kitomis uostamiesčio meninėmis-kūrybinėmis organizacijomis – teatro aktoriais, rašytojais, žurnalistais, kompozitoriais, muzikantais…
Tuo laikotarpiu Parodų rūmų mieste dar nebuvo. Dailininkai savo kūrybos parodas rengdavo įvairiose didesnėse viešose patalpose – Dramos teatre, kino teatruose, mokyklose, Kultūros rūmų šokių salėje ir kitur. Dailės parodų atidarymai būdavo vos ne didžiausia šventė mieste. Į vernisažus susirinkdavo uostamiesčio šviesuomenė, vykdavo diskusijos, susirinkę įvairių sričių menininkai nuoširdžiai ir šiltai bendraudavo. Be abejo, kūrybinė konkurencija buvo, yra ir visada ji bus – meno pasaulyje konkuravimas yra neišvengiamas, tai – kūrybos variklis, be kurio nebūtų meninio atsinaujinimo, savito braižo, naujų idėjų paieškų, kitoniškumo.
(Tęsinys. Pradžia – DURYS 2013 08 29)
