Kiek mylių nuo Los Angeles‘o iki Kauno, arba Lietuviai užsieniečių akimis

Kiek mylių nuo Los Angeles‘o iki Kauno, arba Lietuviai užsieniečių akimis

Mindaugas Peleckis

Gyvenu Lietuvoje jau tris dešimtmečius (su palyginti nedidelėmis pertraukomis), bet iki šiol savo šalies nepažįstu – daug kur nesu buvęs, nors žinau, kad yra gausybė kampelių, kuriuos verta aplankyti. Tobulai nepažįstu ir lietuvių – jie kartkartėmis ima ir nustebina savo tautinio charakterio mutacijomis. Nors sakoma, kad „Rusijos protu nesuvoksi“, kažką panašaus būtų galima teigti ir apie Lietuvą. Viena vertus – mes esame lygiaverčiai (tiesa, kol kas tik teisine prasme ir benzino kainomis) Vakarų Europos gyventojams, o baigiamas remontuoti Vilniaus Gedimino prospektas savo dailumu pralenkia gražiausias didžiųjų miestų gatves, kita vertus – čia klesti korupcija, giminių, draugų ir sugulovų klanai, primityvusis kapitalizmas ir vis didėjančios kelios kompanijos monopolininkės, kurios greitai valdys visą Lietuvą (pavyzdžiui, monstras „VP Market“ mūsų šalyje turi jau beveik 200 parduotuvių).

Alio BaLbieriaus nuotrauka

2019-ieji, Kaunas

Tai kokia gi ta Lietuva užsieniečių akimis? Nesiimsiu spręsti, ką apie ją ir lietuvius galvoja Londono ir kitų Jungtinės Karalystės miestų žmonės, „Londono žinių“ skaitytojai tai žino geriau. Verčiau panagrinėsiu, kokie stereotipai apie mūsų tautiečius suformuoti visame pasaulyje.

Pamenu vieną televizijos laidą, rodytą maždaug 1990-aisiais, Lietuvai vos atkūrus Nepriklausomybę. Žurnalistai iš mūsų šalies lankėsi New Yorke ir klausinėjo įvairiausių tautybių ir rasių atstovų, kas yra Lietuva. Atsakymai – kaip iš „Klausimėlio“: toks patiekalas, automobilio rūšis ir dar bala žino kas. Teisingo – nė vieno.

Per penkiolika metų daug kas pasikeitė. Ir nebūtinai į blogą pusę. Tą suvokiau prieš kelias dienas pažiūrėjęs populiarų fantastinį filmą „Sala“ („The Island“), kuriame yra stulbinanti scena. 91-ąją filmo minutę klonus vaidinantys žymūs aktoriai Scarlet Johansson ir Ewan’as McGregor’as stovi kryžkelėje Los Angeles‘e (vaizduojami 2019 metai), kurioje pastatytas stulpas, nurodantis, kiek mylių iki įvairių miestų. Ryškiausiai (kadras trunka apie 10 sekundžių!) ant stulpo matyti rodyklė su nuoroda į… Kauną. Taip ir parašyta – KAUNAS, 6230 miles (t.y. apie 10 000 km).

Kol nepavyko gauti interviu su filmo „Sala“ režisieriumi Michael‘u Bay‘umi (jis režisavimo tokius žinomus filmus kaip „Pearl Harbor“, „Bad Boys“, „Bad Boys II“, „Armageddon“, „The Rock“ ir kt.), belieka tik spėlioti, kuo taip nusipelnė Kaunas, kad buvo įamžintas populiariame filme.

Kanibalas, „bratva“ ir žiguliukai

Deja, šis įdomus atvejis bene vienintelis, kai apie Lietuvą užsienio kinematografas arba rašytojai pasisako teigiamai (arba bent jau ne neigiamai).

Viename interneto tinklalapyje, komentuodamas ne itin talentingai sukurtą romantinę komediją (todėl jos pavadinimo čia ir neminėsiu), anoniminis kritikas rėžia: „Nenorėčiau būti filmo herojaus vietoje, bet tai bent geriau nei vesti lietuvaitę“. Kodėl? Apie tai aršusis kritikas daugiau neužsimena. Galbūt tai – užuomina apie užsienyje parsidavinėjančias mūsų tautietes, neslepiančias, iš kur atvyko (prisiminkime kad ir belgų serialą „Matrioškos“, kurį pasižiūrėjus atrodo, kad visos lietuvės – prostitutės).

Kad ir visko turime savo šalyje, visgi manau, jog neigiamas Lietuvos ir lietuvių įvaizdis svetur tėra išmislas. Juk ne visi pakistaniečiai, irakiečiai ar afganistaniečiai yra teroristai, ne visi graikai – gėjai, ne visi olandai – narkomanai, ne visi albanai – sąvadautojai ir ne visi rusai – alkoholikai. Stereotipai gimsta iš gandų, kuriuos kuria tam tikras antipatijas kitataučiams ar kitų rasių žmonėms jaučiantys homo sapiens padermės atstovai.

Žinia, stereotipus formuoti lengviausiai sekasi garsenybėms, kurių kiekvieną žodį gaudo bulvarinė spauda. Prisiminkime kad ir garsųjį aktoriaus ir režisieriaus Melo Gibsono posakį apie „aštriadančius lietuvius, ginkluotus beisbolo lazdomis“. 2001 metais nuskambėjo dar įdomesnės „žinios“ apie lietuvius, kai populiariame romane „Pataisos“ JAV rašytojas Jonathanas Franzenas Vilnių aprašė apie nuolat kamuojamą energijos ir maisto stygiaus, valdomą nusikalstamų grupuočių. Pasak rašytojo, čia šaudoma iš pravažiuojančių automobilių, iš bado valgoma arkliena.

2003 metais Lietuva sužinojo, kad žymus JAV rašytojas Thom’as Harris, išleidęs keturis romanus, iš kurių trys skirti žmogėdrai Hanibalui Lekteriui (tiesa, parašyti dar 1981-1999 metais), šiam pabaisai priskyrė lietuvio tautybę. Pasirodo, H.Lekterio vaikystė prabėgo pas močiutę Vilniuje. Į klausimą „kodėl?“ atsakymo taip pat nebuvo pateikta.

Naujajame rusų kine, balansuojančiame tarp detektyvinio žanro ir filmo apie banditų gyvenimą (tokie filmai Rusijoje – populiariausi), taip pat neretai paminimas Lietuvos vardas, „bratvos“ (nusikalstamų grupuočių) atstovai neretai santykių aiškintis vyksta į Vilnių.

Nuo rusų neatsilieka ir airiai, kurie 2004 metais laikraštyje „Ireland on Sunday“ išspausdino publikaciją, kurioje Lietuva apibūdinama kaip itin skurdi šalis, joje važinėja tik žiguliukai ir škodos, o šiaip dažniausiai lietuviai į darbą vaikšto pėsčiomis. Važinėdamas po Vilnių bandžiau ieškoti žiguliukų ir škodų, bet šis užsiėmimas greitai nuvargino – rankų ir kojų pirštų užteko ilgam.

Tuo tarpu šių metų rugsėjo 7 d. rašinyje „Baltijos šalys: įžymesnės nei jums gali atrodyti“ savaitraštis „The Baltic Times“ pristatė, anot jo, tris žymiausius lietuvius – krepšininką Žydrūną Ilgauską, aktorių Charles‘ą Bronsoną (Bučinskį) ir… Monicą Lewinsky. Tiesa, apie pastarąją laikraštis, išskyrus jos pavardę ir tai, kad ji esanti lietuvė, daugiau taip nieko ir neparašė.

Tiesa, yra vienas nemalonus dalykas, dėl ko Lietuvos įvaizdis kenčia jau daugelį metų – rekordinis savižudybių skaičius: lietuviai žudosi net šešis kartus dažniau nei britai (100 000 mūsų šalies gyventojų tenka 44-45 savižudžiai). Per pastaruosius penkerius metus Lietuvoje nusižudė beveik 300 vaikų… Per metus pasaulyje nusižudo maždaug 800 000 žmonių…

Saldžiai miegantis Valstybinio turizmo departamentas

Tokių nedžiuginančių pavyzdžių galima vardinti ir daugiau. Žinoma, ne mažiau jų galima pririnkti ir apie kitas šalis ir tautas.

Tačiau juk turime kuo didžiuotis (nors mūsų – tik trys milijonai, kaip dainuoja Marijus Mikutavičius): gražiomis merginomis, unikalia gamta, krepšiniu, gabiais mokslininkais, šlovinga istorija (turbūt nepamiršote, kad prieš kelis šimtus metų LDK teritorija buvo nusidriekusi net iki Juodosios jūros), gintaru, skaniu maistu (cepelinais, šaltibarščiais ir kt.). Nereikėtų pamiršti ir to, kad esame paskutiniai Europos pagonys, išsaugoję senąsias tradicijas, dainas, padavimus, folklorą, ritualus.

Tai kodėl apie Lietuvą formuojamas toks negatyvus (ir nemotyvuotai kvailas) įvaizdis? Ko gero, geriausiai atsakymą į šį klausimą žino dr. Karina Firkavičiūtė, nuo 2001 metų Vilniuje veikiančio daug kam mažai žinomo, bet uoliai besidarbuojančio Lietuvos instituto direktorė. Šio instituto tikslas – bendradarbiaujant su Lietuvos diplomatinėmis atstovybėmis bei kitomis institucijomis inicijuoti ir rengti Lietuvos pristatymo programas, bendradarbiaujant su ryšių su visuomene partneriais aktyvinti ir įvairinti Lietuvos pristatymo užsienyje procesus, ieškoti būdų supažindinti su Lietuva tolimesnių valstybių visuomenes, rengti ir leisti spaudinius, elektroninius, vaizdo, kitus skaitmeninio formato leidinius, užmegzti ir palaikyti ryšius su kitomis įstaigomis ir organizacijomis, veikiančiomis informacijos apie Lietuvą sklaidos kryptimi. Lietuvos institutui į pagalbą ateina ne tik valstybinės Lietuvos institucijos, bet ir kolegos iš Švedijos. Vien 2004 metais Lietuvos institutas įgyvendino net 120 projektų, padėjusių garsinti Lietuvos vardą.

Teigiamą Lietuvos įvaizdį tvirtina formuojančios ir ministerijos, kurių šalyje yra trylika. Pavyzdžiui, Finansų ministerija džiūgauja, kad vieni pirmųjų naujų Europos Sąjungos narių 2007 m. sausio 1 d. įsivesime eurą. Kultūros ministerija gali pasigirti, kad Švedijos Geteborgo mieste neseniai vykusioje knygų mugėje Lietuvai buvo skirtas pagrindinis dėmesys. Ūkio ministerijos atstovai sako, kad 2004 metais šalies ūkio subjektai dalyvavo 76 tarptautinėse parodose. Tuo tarpu Valstybinio turizmo departamentas per metus užsienyje surengia tik maždaug po 20 parodų, nors jo uždavinys – sudominti užsieniečius Lietuvos privalumais.

Apie beisbolo lazdas ir Čiurlionį

Taigi, kaip matome, valstybės institucijos nepersistengia formuodamos Lietuvos įvaizdį, pinigų iš biudžeto dalybos ir tarpusavio rietenos jas domina labiau. K.Firkavičiūtė apgailestauja, kad Lietuvos institutas oficialiai tėra tik papildomas segmentas įvaizdžio formavimo srityje (nes jis įkurtas kaip viešoji įstaiga).

Vis dėlto Lietuvos instituto kalendorius – gausiai užpildytas: Lietuvos kultūrinis gyvenimas pristatomas įvairiausiose šalyse, pavyzdžiui, vien šį rugsėjį tai daryta Prancūzijoje, Italijoje, Švedijoje ir Didžiojoje Britanijoje. Spalio tvarkaraštyje – keliasdešimt įrašų, jų geografija – nuo Nyderlandų iki Pietų Korėjos.

Todėl nenuostabu, kad vaikščiodamas Vilniaus centro ir senamiesčio gatvėmis bei gatvelėmis vis dažniau išgirsti užsienietišką šnektą, pamatai gausybę turistų autobusų ir susižavėjusių atvykėlių veidų, godžiai ryjančių, tarkime, Šv. Onos bažnyčios vaizdą.

Pabaigai – pusiau rimtai (be humoro neišgyventų jokia tauta) – jeigu jus užplūs pesimizmo banga, kai nuo tautiečio Londone, kokiame nors Ispanijos kampelyje ar pačioje Lietuvoje gausite su beisbolo lazda, prisiminkite išmintinguosius japonus, kurie yra sakę: „Bet juk jūs turite Čiurlionį…“

by admin