Kieno „Dievų miškas“?

Kieno „Dievų miškas“?

Kadras iš A.Puipos filmo “Dievų miškas”.

Žydrūnas Drungilas

Didžiojo kino ekranuose pasirodęs režisieriaus Algimanto Puipos “Dievų miškas” sukėlė didžiulį lietuvių kino gerbėjų susidomėjimą ir prieštaringus vertinimus.

Jautri teritorija

Kiekvienas lietuviškas didelio formato filmas, pasirodantis tik kartą per metus ar dvejus, turėtų būti šventė kino gurmanams ir geras jaukas kritikams, nes tai visų metų kinematografijos ir metinė kino biudžeto esencija, iš karto pretenduojanti patekti į lietuvių kino aukso fondą. Ir ne tik. Paprastai toks filmas dar mažiausiai 3-4 metus atstovauja Lietuvos kinui užsienyje, filmų peržiūrose ir festivaliuose.

Tačiau tokiu būdu didysis kinas Lietuvoje jau iš karto yra pasmerkiamas būti grandiozišku, milijoninio biudžeto, didelių, dažnai epinių istorinių temų kinu, įdomiu tik mums patiems. Net ir eksploatuojant literatūros klasikos tekstus gaunamas panašus efektas. Žiūrovas priverstas laukti ir stebėti lėtą, nedrąsų ir sunkų lietuviško kino prisikėlimą, ramstomą užsienio aktorių ir prodiuserių.

Kad Lietuva nėra kino kraštas, seniai aišku: beveik neturime pilnametražių filmų, paremtų siužetais iš mūsų šiandienos, iš kasdienybės. Užtat turime nemažai adaptacijų (ekranizacijų). Režisierius A.Puipa dažnai savo siužetus randa būtent literatūroje: „Žuvies diena“, „Procesas“, „Vilko dantų karoliai“, „Elzė iš Gilijos“, „Dievų miškas“ – filmai, paremti literatūros kūriniais. Literatūros klasikos tekstai lietuviams yra ypač jautri teritorija, į kurią ne kiekvienam mirtingajam leista įžengti, juolab jei ta teritorija – „Dievų miškas“.

Įsivaizdavome kitaip?

Visiems, subrendusiems su Balio Sruogos „Dievų mišku“, A.Puipos to paties pavadinimo filmas yra gera pamoka, kuo literatūra skiriasi nuo kino. Arba kuo Puipa skiriasi nuo Sruogos. Juk daugelis iš mūsų skaitydami romaną viską įsivaizdavome kitaip, nei išvydome filme. Kitokias kančias, žiauresnius prižiūrėtojus, plonesnius kalinius, prastesnį maistą. Visai kitą dvasią ir moralę. Net interjerą ir eksterjerą kitokį įsivaizdavome. Savo mintyse jau buvome atsirėžę gerą sklypą to dievų miško, kuris priklauso Sruogos talentui, privatizavę ir gerai jį išinterpretavę. O tada į mūsų teritoriją įžengė Puipa ir viską sumaišė. Kai kuriems toks atradimas galėjo kainuoti ir tautinio orumo praradimą. Vienintelis mažas skirtumas – niekas be Puipos (ir Gavelio) daugiau savojo „Dievų miško“ scenarijaus nerealizavo.

Pamenu vieną fragmentą iš RoRa esė, kuriame į klausimą „ar matei vakar Kafką?“ atsakoma „mačiau Puipą“ (turimas galvoje Kafkos „Procesas“, Puipos ekranizuotas 1994 metais ir parodytas per televiziją). Šiame epizode originalas nuo jo interpretatoriaus atskiriamas griežta linija. Kodėl ne? Ekranizuotas romanas, novelė ar apysaka jau tampa režisieriaus kūriniu (kūnu) ir pradeda gyventi savo atskirą, gal trumpesnį, o gal ir ilgesnį nei originalas gyvenimą. Tačiau kartu pradeda priklausyti tam pačiam interpretacijų ir prasmių laukui, todėl sukelia nemažai klausimų ir polemikų.

Adaptacijos skiriasi

Literatūros kūrinys ir jo adaptacija (pastarasis terminas geriau nei „ekranizacija“ atspindi įvairias kūrinio pritaikymo galimybes) – tai dvi skirtingos ženklų sistemos, kurias gali vienyti siužetas, personažai, kultūrinė, sociologinė, istorinė informacija, bet skiria mediumas, pats perteikimo būdas. Tai struktūros (kompozicijos) perrašymas kita forma, koncepcijos pritaikymas kitoje ženklų sistemoje. Filmas ne aprašo ar apibūdina, o (pa)vaizduoja, nes yra įvykis, kuris vyksta laike, ir būtent laikas yra filmo sintaksė.

Adaptacijos, inspiruotos originalaus kūrinio, visada nurodo į originalą, nors ir skiriasi „ekranizavimo“ (perkėlimo) laipsnis. Pavyzdžiui, kai kurie filmai atsisako tikslios adaptacijos. Jie sąmoningai atsiskiria nuo originalaus teksto, inicijuodami estetinių vieno laikotarpio formų sąveiką su savo laikmečio kinematografinėmis formomis. Režisieriui ar/ir scenaristui, pasiėmusiam literatūrinę medžiagą, lengviau atskleisti jos personažus, veiksmo vietą, istorinę ir kultūrinę informaciją, pagrindinius pasakojimo bruožus. Sunkiau yra perteikti originalo dvasią, toną, vertybes, vaizdiniją, ritmą. Tačiau ir labai tikslios adaptacijos, ir ne tokios tikslios „atitrūksta“ ir atsiskiria nuo savo šaltinio, tampa nepriklausomos savo forma.

Gerų adaptacijų pavyzdys man yra tokie režisieriai kaip Viscontis ir Pasolinis, kurie savo filmuose ne tik adaptuoja koncepciją, bet ir kūrybiškai tarsi pratęsia literatūros pasaulį su jo motyvais, įvaizdžiais, idėjomis ir personažais. Iš visų žanrų, atrodo, labiausiai yra pasisekę detektyvui, kuris ir literatūroje, ir kine galėtų turėti maždaug po lygiai gerbėjų. Čekų, britų, amerikiečių tekstams pavyksta gerai atrodyti ekrane. Sekasi ir Čarlzui Dikensui, Stepanui Kingui bei Tolkienui.

Romano santrauka

Kaip šiuo atveju yra su Puipos filmu „Dievų miškas“? Sunku vis dėlto šį filmą žiūrėti nelyginant jo su Sruogos „Dievų mišku“ (nors filmas režisieriaus ir nevadinamas ekranizacija). Man filmas atrodė ne kaip romano idėja ar vizija, o kaip jo santrauka. Ne kaip nuoseklus įvykio (ar įvykių) pasakojimas, o kaip romano skyrių fragmentiška chronologija. Šiaip ar taip, Sruogos memuarinis veikalas nėra labai kinematografiškas. Pagrindinė ašis jame – lageris ir jo gyvenimas, matomas pagrindinio personažo akimis. Romane, kaip žinoma, daugelis skyrių yra skirti arba konkrečiam personažui, personažų grupei (pvz., moterims) arba kokiam nors koncentracijos lagerio ypatumui (pvz., lagerio mitybai). Romano siužetas tarsi priklauso nuo kiekvieno skyriaus, skyriai nebūtinai išdėstyti chronologiškai – daugelį iš jų būtų galima skaityti atskirai. Kūrinyje veiksmo nedaug.

Todėl Puipos filme į akis krito ne nutolimas nuo romano, o priešingai, pernelyg stropus sekimas juo, ypač kalbant apie struktūrą. Stengtasi suregistruoti kiekvieną personažą, įamžinti jį kaip fotografiją (tačiau paskui jis pametamas iš akiračio). Sužymėti vos ne kiekvieną įvykėlį iš jų gausybės, mėtantis nuo vieno prie kito, bet neišsirenkant nuoseklaus įvykių pasakojimo. Pametant iš akių intrigą ir įtampą, nuo kurių labai priklauso žiūrovo dėmesys. Balsas už kadro stengiasi viską paaiškinti, išaiškinti ir iliustruoti, todėl žiūrovui pačiam galvoti ir suprasti, kas vaizduojama, tarsi nebereikia. Gal todėl, neberadus medžiagos siužetui romane, įvykių laikas filme yra pratęsiamas.

Pritrūko parako

Pagrindinis filmo personažas Profesorius (V.Masalskis) tik dalį filmo praleidžia Štuthofo lageryje, kitoje filmo dalyje vaizduojamas jo gyvenimas ir kūryba pokario sąlygomis (panaudojant Sruogos biografiją). Taigi filmo naratyvas išskaidomas į mažiausiai du laikus (dviguba laiko struktūra), kurie kaitaliojasi kaip praeities ir dabarties intarpai. Kodėl pasirinktas toks būdas? Matyt, siekiama atskleisti du panašius režimus, supriešinti dvi nužmoginančias sistemas, nacių ir sovietinę. Tačiau bandant nušauti du zuikius vienu šūviu, pritrūksta parako: kaitaliojant praeities ir dabarties intarpus, sustabdomas ritmas, filmui dar nespėjus įsibėgėti. Vis lauki ir lauki, kada viskas prasidės, tačiau filmas taip ir baigiasi, niekam taip ir neprasidėjus.

Nors ir surizikuota, panaudojant medžiagą jautria tema, filmą verta pamatyti. Ne vien dėl įtaigios V.Masalskio vaidybos ar dėl kelių įdomių epizodų (pvz., simboliškas Profesoriaus sugrįžimas į lagerį, už kurio tvoros keli iš buvusių kalinių spėlioja, kas čia toks pasirodė). Ir tam, kad kiekvienas galėtume pasitikrinti savąją „Dievų miško“ versiją, o į Puipos filmą pažiūrėti kaip į šio režisieriaus interpretaciją, jo kūrinį, o ne kaip į šventvagystę. Tada nereikės šiurpti matant, kad filmo personažai – Štuthofo kaliniai – taip nevargsta, kaip aprašyta knygoje: turi laiko pavalgyti, parūkyti ir arbatos išgerti, nėra labai nustekenti, gali ir sniego gniūžtėmis pasimėtyti su moterimis, taip pat prieš mirtį susituokti.

by admin