TEATRAS. PREMJEROS AIDAS
Kilnumas arba karas
Natalja TAMBOVSKAJA
Teatro kritikė Sankt Peterburgas
Operos teatras šiandien išgyvena ne pačius geriausius laikus. Pasaulyje tokių teatrų normaliai funkcionuoja tik apie penkiolika, gal dvidešimt. Kitiems trūksta pinigų ar fantazijos, arba dar kai ko. Juolab nuostabu, kad operas stato muzikiniai teatrai. Ir ne sostinėje, o kažkur, regis, toli nuo centro, nuo magistralinių koncertų ir didžiųjų teatrų kelių. “Rigoletas” Klaipėdoje – puiki pamoka visiems, kurie nepatenkinti gyvenimu.
Uždraudė cenzūra
1832 metais skandalingos Viktoro Hugo dramos “Karalius linksminasi” premjeros metu (spektaklį iškart uždraudė cenzūra, vėl pradėtas vaidinti po pusės amžiaus) publika salėje giedojo “Marselietę”… Vėliau pjesėje slypintis socialinis konfliktas įkvėpė Džiuzepę Verdį sukurti operą “Rigoletas”. Cenzūrai spaudžiant, veiksmas buvo perkeltas į Italiją, o klasinis atstumas tarp pagrindinių herojų sumažintas – karalius virto Mantujos hercogu.
Tačiau 1851 metais premjeros išvakarėse įžvalgusis maestro buvo susirūpinęs anaiptol ne dėl spėjamų politinių pasekmių. Jis nerimavo, kad Hercogo dainelė “Širdys mergelių…” per anksti netaptų populiari, todėl iki paskutinės repeticijos slėpė ją nuo trupės…
Jau XX amžiuje A.Toskaninis, kuriam tiesiogiai dalyvaujant italų teatre klostėsi operos režisūros tradicijos, despotiškai atkakliai siekė “baisios savo teisumu” audros efekto “Rigoleto” finale. Žiūrovai turėjo tiesiog sustingti iš siaubo… K.Stanislavskis į sceną išleisdavo juokdarių armiją, vadovaujamą Rigoleto, Hercogui į rankas įduodavo rimbą ir į dekoracijų eilę įterpdavo triaukštį kalėjimą, iš kurio tiesėsi “sukaustytų kalinių rankos suspaustais kumščiais ir sklisdavo prakeiksmai Hercogui”.
Unikali opera
Opera “Rigoletas” unikali ne tik tarp kitų Verdžio šedevrų, bet ir operos žanro kontekste, jo stebėtiname universalume. “Rigoletas” – “par excellance” opera, tikra pagrindinių žanro komponentų ir atributų, kurių svoris kinta priklausomai nuo vienos ar kitos epochos skonio, chrestomatija. Keistoka siužeto kolizija, sceniniam įkūnijimui dėkingas niūrių ir akinančių scenų kontrastas, garsioji socialinė potekstė, mistinis aspektas, “moralite” bruožai ir vokalo bei orkestro prabanga, balansuojanti ties subtilumo ir banalybės riba…
“Rigoletas” – ne alegorija, mitas, pasaka ar misterija. Ne melodrama ir ne pasąmonėje slypinčios asmeninės dvasinės traumos metafora. Daktarui Froidui ir daktarui Jungui čia nėra ką veikti. Operos herojai – ne nušlifuoti archetipai, ne kanonizuoti istoriniai ar literatūriniai personažai. Operoje atkurta visiems laikams tipiška situacija, kurioje veikia tipiški žmonės. Istorija paprasta, kaip eilinis kriminalinės kronikos siužetas. Savotiškas “pulp fiction”. Tačiau būtent šiame paprastume slypi pagrindinės idėjos nemirtingumas. O libretas – tik viena iš daugelio interpretacijų.
Geras sumanymas
Todėl pasirinkti “Rigoletą” – kaip klasikinį objektą, kuriam nesvetima ir šių dienų traktuotė, arba atvirkščiai – tradicinės spektaklio leksikos atsisakymas šiame kūrinyje, buvo vaisingas kūrybinis sumanymas, kurį Klaipėdos muzikinio teatro scenoje nepriekaištingai įgyvendino režisierius statytojas Raimundas Banionis ir dailininkas Sergejus Bocullo.
Vietoje daugiau ar mažiau stilizuotos XVI amžiaus Italijos dvarininkų prabangos scenoje regime asketišką šiuolaikinio jachtklubo atmosferą. Paprasti mediniai baldai, kokius galime išvysti kiekvienoje picerijoje, prieplaukos lynai, burių drobės… Viskas teisinga ir labai konstruktyvu: burės gali tapti paprasčiausiomis durimis, už kurių patogu pasiklausyti, arba simboliška širma, skiriančia nuodėmėse paskendusį pasaulį nuo dangaus aukštybių. Prie baltų burių įvaizdžio dera ir žuvusios Džildos šmėkla (puikus režisieriaus atradimas: paskutines replikas taria ne mirštanti Rigoleto dukra, bet jos dvasia, pasirodanti nuo skausmo išprotėjusiam tėvui).
Vieno medžio vaisiai
Spektaklio herojai – ne prieštvaniniai didikai, bet “kieti vyrukai” su mobiliaisiais telefonais, aukso grandinėmis ir neperregimais akiniais vietoje akių; mafiozai ir baikeriai, prekiaujantys narkotikais ir besilinksminantys su striptizo šokėjomis.
Taigi Hercogas ir Rigoletas – vieno medžio vaisiai. Tik pirmajam sekasi, jis klesti, yra stiprus, turtingas ir žavus. O kitas – nusigyvenęs invalidas vežimėlyje, piktas, pavydus nevykėlis. Vienas ant kaklo turi “prabangią” tatuiruotę lyg indėnų vadas. Ant kito vežimėlio atlošo nutepliotas šlykštus juokdarys…
Monteronė – tos pačios veislės, tik, matyt, iš kitos grupuotės. Iš esmės jo, Hercogo ir Rigoleto konfliktas toks pat beprasmis, kaip ir visas šių “quasi” – žmonių, nebijančių Dievo ir nejaučiančių ribų tarp gėrio ir blogio, gyvenimas. Monteronės išrėktas prakeiksmas savaime nėra Rigoleto nelaimės priežastis, jis tik nužymi ribinę situaciją, skamba kaip ženklas iš aukščiau, kaip į išorę išsiveržęs mirtinos ligos simptomas.
Rigoletas pamato blogį, kurį pats savo rankomis sukūrė. Jis nujaučia atpildą, kurio ir sulaukia: pagrobta vienintelė brangenybė, mylima dukra Džilda, kurią jis lyg vagis, nevertas savininkas, slėpė nuo panašių į save. Tačiau ir šios kančios negana. Patirtas skausmas nesušvelnina sielos, tik įkaitina keršto troškimą. Rezultatas aiškus… Blogis, kovojantis prieš kitą blogį, gėriu netampa. Tikrosios bet kokio karo aukos – nekaltos sielos.
Liūdna spektaklio tiesa – Džildos žūtis nieko nepakeičia jos paliktame pasaulyje. Gal tik jame tampa dar tamsiau. Bet gal gelbstinti grožio savybė – jo trapumas, baigtis?.. Galbūt kiekvienas praradimas paskatina ką nors praregėti?
Verčia susimąstyti
Klaipėdos muzikiniame teatre sukurtas spektaklis puikus todėl, kad verčia susimąstyti apie tai, kas svarbiausia. Jis neprovokuoja hedonistinės melomanų nuotaikos. Nors operos muzikinis įkūnijimas – profesionalus, o kai kurie parametrai nusipelno nuoširdaus susižavėjimo.
Išmintinga maestro Stasio Domarko dirigavimo strategija ir taktika užtikrina patikimą kiekvienos orkestro grupės skambesį, išraiškos dinamiką ir frazių elastingumą. Paperka vokalinio ansamblio ir sceninio choro artistų judesio dermė: sudėtingos ir judrios mizanscenos, kuriose jie dalyvauja, suteikia tamprumo bendram spektaklio tempui.
Labai sėkmingai parinkti solistai. Taip tiksliai savo amplua atitinkantys artistai – retenybė net ir sostinių scenose. Subtili Džilda (Gražina Miliauskaitė), temperamentingoji Madalena (Dalia Kužmarskytė ir Aurelija Dovydaitienė), tiesus ir rimtas Sparafučilė (Egidijus Dauskurdis).
Dainuoja aukščiausios klasės meistrai
Pasiklausius abiejų pagrindinių vyrų partijų atlikėjų, lieka tik pavydėti teatrui, kurio scenoje dainuoja aukščiausios klasės meistrai.
Nacionalinės premijos laureatas Vytautas Juozapaitis (Rigoletas) kuria įtikinantį piktdžiugiško nedorėlio paveikslą. Invalido vežimėlis nekausto jo plastikos, priešingai – pabrėžia fizinę jėgą. Jo herojaus paveikslui galbūt trūksta psichologinio gilumo – klasta, kerštingumas, savininkiškas instinktas ir mirtina baimė dėl netikėtai atsivėrusios bedugnės užtemdo švelnumo ir dvasinio skausmo apraiškas. Tačiau statytojų siūlomomis stilistinėmis sąlygomis tai neatrodo trūkumas. Viena, kas gali sukelti prieštaravimų, – pagunda mėgautis savo vokalu, kuriai dainininkas ne visada atsispiria.
Algirdas Janutas (Hercogas) – vienas subtiliausių ir protingiausių mūsų laikų muzikų, verčia prisiminti paprastą tiesą: tikras menas nepakenčia nuorodų, profesinė drausmė anaiptol neprieštarauja gyvam jausmui. “Kai vaidini niekšą, ieškok kilnių jo savybių…” – sunku nepritarti šiai K.Stanislavskio pastabai, beje, pasakytai statant “Rigoletą”. A. Januto Hercogas – “autoritetas”, vertas De Niro ir Al Pačino herojų draugystės. Kaip ir jo kinematografiniai broliai, jis taip pat pasmerktas sėkmei. Jam pavydi, tačiau jo nemyli. Jam atleidžia žiaurumą, neatsakingumą ir neištikimybę. Nes jo siela sugeba persikūnyti. Nors neilgam, trumpam dar vieno įsimylėjimo metui, jis pranoksta pats save – jo balse suskamba tikras švelnumas, dingsta cinizmas, šmėsteli kilniadvasiškumo užuomina.
Post scriptum
Viktoras Hugo, kovodamas už savo, kaip literato, teises, tikėjosi kilnaus karo galimybės. Deja… Ši romantiška iliuzija neišlaiko gyvenimo išbandymų. Karas visada kyla iš neapykantos, kuri savo ruožtu yra aklumo, ribotumo ir dvasinio nuosmukio požymis.
Spektaklis primena ir tai.
