Kine – vyrų klystkeliai

Kine – vyrų klystkeliai

Kadrai iš amerikiečių režisierius Aleksandro Peino filmo “Klystkeliai” (2004), gavusio „Oskarą“ už geriausią metų scenarijų.

Žydrūnas Drungilas

Amerikiečių režisierius Aleksandras Peinas (Alexander Payne) apie savo filmą “Klystkeliai” (2004), kuris gavo „Oskarą“ už geriausią metų scenarijų, yra pasakęs: “Norėčiau, kad visi mano filmai priklausytų man. Yra nemažai žiūrovų, kuriems artimi rimti filmai: lėtesni, labiau atidesni, žmogiškesni, ir tokie filmai nusipelno būti statomi. Dėl to ir noriu, kad “Klystkeliams” pasisektų, kad šis filmas paskatintų kitus režisierius”.

Grįžta prie „mažo žmogaus”

Tokią A.Peino ištarmę būtų galima suprasti kaip siūlymą sugrįžti režisieriams prie autorinio kino, kuris, beje, randa vis daugiau žiūrovų pačioje Amerikoje ir varžosi dėl „Oskarų“ kartu su 3D (tridimensiniais), tačiau vienplaniais vienos dimensijos filmais.

Panašu, kad A.Peinui yra artimesnis taip vadinamasis “indie”, arba nepriklausomas, kinas, kuris nebūtinai reiškia kažką labai egzotiško ar revoliucingo. Toks kinas paprastai stengiasi vengti holivudinių klišių (žinoma, ne visada sėkmingai) ir superherojų: tokio filmo dimensijų reikėtų ieškoti personažuose ir scenarijuje, vizualiniame pasakojime, o ne specialiuose efektuose. Dažnai režisierius turi tenkintis nedideliu filmo biudžetu, rinktis aktorius – ne žvaigždes, ir džiaugtis (arba liūdėti) nepriklausydamas nuo didžiųjų Holivudo kino fabrikų ir jų prodiuserių užsakymų.

Apskritai Amerikos kinematografe galima pastebėti tendenciją sugrįžti prie “mažo žmogaus” temų, prie jo neurozių, depresijų, demitologizuojant herojų ir “amerikietiškas grožybes”, labiau akcentuojant scenarijų, gilinantis į vaidybą, o ne į “marketinginį produktą”. Šių tendencijų atsiradimą ir galų gale dokumentikos išpopuliarėjimą galima būtų grįsti socialinių ir politinių temų aktualėjimu, kai labai svarbi tampa individo problema globalioje visuomenėje, paaštrėjusios identiteto krizės ir asmeninės dramos.

Lietuvoje atvirkščiai – būtent su kinu susiję įvykiai ir ženklai rodo (“Lietuvos” kino teatro uždarymo batalijos ir protesto akcijos, Che Guevaros portretas Vilniaus „Kino pavasaryje“), kad kinas savaime jau turi protesto dvasios, kuri paskatins arba bent prisidės prie socialinių ir visuomeninių pokyčių Lietuvoje. Tačiau šis straipsnis ne apie tai.

Dionisiška ir apoloniška

Lietuvoje amerikiečių režisierius A.Peinas turėtų būti žinomas kaip filmo “Apie Šmitą” režisierius (o galbūt ir iš jo ankstesnių filmų “Pilietis Rutas” ir “Rinkimai”), kuriame vieną savo geriausių vaidmenų suvaidino Džekas Nikolsonas. Tai filmas apie priešpensinės krizės ištiktą šešiasdešimtmetį vyriškį, suvokusį, kad visas jo gyvenimas nuėjo veltui.

Šiuo metu klaipėdiečiai gali pamatyti naujausią A.Peino filmą “Klystkeliai”, kurio akiratyje – taip pat vyrų (šiuokart vidutinio amžiaus) krizės. Tačiau filmas neturėtų nuteikti labai rimtai, nes tai – vis dėlto komedija. Filme pasakojama istorija paprasta: du koledžo laikų draugai išsiruošia savaitei į Pietų Kalifornijos vyno slėnį švęsti vieno iš jų paskutines viengungiško gyvenimo dienas. Jei vienam iš jų ši kelionė yra trumpas atokvėpis laukiant leidėjo skambučio, antrajam tai – noras bent laikinai “atsijungti” nuo netrukus laukiančių vedybų.

Tačiau ši kelionė, turinti būti atsipalaidavimu, ragaujant įvairių rūšių vyną, žaidžiant golfą, iš tikrųjų pasirodo esanti tikras jų ego išbandymas. Mailzas, mokytojas ir nenusisekęs rašytojas, kurio romanų nespausdina, neseniai išsiskyręs su žmona, depresuotas, tačiau dievinantis vynus ir žinantis kiekvieno jų skonį ir vertę, iš pažiūros labai skiriasi nuo lengvabūdiško mergišiaus serialų aktoriaus Džeko, kuris dėl vyno skonio nesijaudina – jam visi vynai vienodi. Tarp savo kelionių iš vieno vyno fabriko į kitą jie susitinka Mailzo pažįstamą liūdnų akių padavėją Mają ir susipažįsta su vyninėje dirbančia Stefani, su kuria Džekas iš karto pradeda romaną. Ir ne tik užmezga romaną, bet ir nori atkelti savo vestuvių datą. Mailzui, neišlipančiam iš savo nusivylimų duobės, yra nepalyginamai sunkiau pradėti naujus santykius su moterimi, o tuo labiau suprasti savo chaotišką ir gyvybingą bičiulį. Dionisiška ir apoloniška – šių personažų natūros labiausiai ir atsiskleidžia jų santykiuose su moterimis, čia susipriešinant, čia bandant padėti vienas kitam.

Vynas virsta metafora

Vynas, vyno ir vynuogių rūšys filme “Klystkeliai” prašyte prašosi į metaforas. A.Peino ir Dž.Teiloro scenarijus, parašytas pagal R.Piketo romaną, yra puikus dviplanio rašymo pavyzdys. Filme daugelis pokalbių apie vyną, gana informatyvių, iš tikrųjų susisieja su giliomis emocinėmis personažų problemomis ir būtent apibūdina labiau pačius personažus nei vyną. Vienoje iš režisūriškai subtiliausių scenų Mailzas, sėdėdamas verandoje su Maja ir emociškai kone beatsiveriantis jai, staiga pradeda pasakoti apie savo mėgstamiausią vyno rūšį Pinot, kurio vynuogių rūšis yra “plona odele, temperamentinga” ir kuri reikalauja daug priežiūros ir kantrybės, – tokiu būdu tarsi kalbėdamas apie save. Šią sceną stebėdamas žiūrovas neabejoja, kodėl Mailzas identifikuojasi su Pinot vynuogių rūšimi.

Režisierius A.Peinas yra atidus kiekvienai filmo detalei. Neperspausdamas emocinių jo akcentų, jis leidžia istorijai įgauti savo kvėpavimą ir suteikia žiūrovui galimybę pajusti ilgesingą filmo, kuris pagal žanrą artimiausias būtų komedijai, tėkmę. Pagrindinius vaidmenis atliekantys aktoriai Polas Giamatis ir Tomas Heidenas Čerčas, ir nebūdami pirmo ryškumo žvaigždės, subtiliai, kiekvienu judesiu, krustelėjimu įkūnija savo vaidinamus personažus ir tokiu būdu neleidžia net suabejoti, kad kas nors kitas galėtų geriau atlikti jų vaidmenis. “Klystkeliai” yra geras personažų studijos filmo pavyzdys, nes yra įdomus ne tuo, ką vaizduoja, o kaip tai daro.

Galbūt, jei dabar rinkčiausi vyną, tai, ko gero, pasirinkčiau Pinot Noir, kaip padarė ir daugelis amerikiečių, pažiūrėję filmą “Klystkeliai”.

Beje, šis filmas rodomas “Žemaitijos” kino teatre.

by admin