Kintantis „Baltijos“ veidas „bėgančiame“ pasaulyje

Kintantis „Baltijos“ veidas „bėgančiame“ pasaulyje

Metams baigiantis visai natūralu sumuoti rezultatus, daryti apibendrinimus, mąstyti apie retrospektyvas ir perspektyvas. Taigi, kaip keitėsi ir augo literatūrinis-kultūrinis almanachas „Baltija“, koks jis dabar ir koks galėtų būti?

Elena Karnauskaitė

Vartau 2009 metų „Baltiją“ (sudarė Rimantas Černiauskas (kultūra) ir E.Karnauskaitė (literatūra), išleido Klaipėdos universiteto leidykla, spausdino spaustuvė „Druka“, tiražas – 500 egz.) ir leidžiu sau nekukliai galvoti, kad šių metų leidinys atrodo tikrai neprastai visomis prasmėmis – tiek formos, tiek turinio.

Pirminė „Baltijos“ idėja – publikuoti Klaipėdos krašto bei apskritai pamario rašytojų kūrinius – greičiausiai ir yra tas stuburas, pakankamai tvirtas pamatas, kuris susieja visus buvusius ir esamus alamancho numerius. Panaši idėja buvo ir Šiaulių krašto „Varpo“, bet pastaraisiais metais tokio leidinio nebetenka pavartyti. Be abejo, vis labiau populiarėjanti internetinė spauda kartais nukonkuruoja „popierinę“, bet tokiais atvejais, kai norisi atidžiau įsiskaityti, įsiklausyti, parankesnė yra knyga. Tada, kai atsiranda įsiklausymo ir įsižiūrėjimo poreikis, jau galima kalbėtis apie vertes ir vertingumą.

Šių metų „Baltijos“ literatūrinė dalis irgi sudaryta lyg ir „keliaujant“ laiku, tai yra čia publikuojami tekstai ir pačių jauniausių – Jurgio Viningo, Vilijos Mataitės, – ir vyriausios kartos kūrėjų – Bronės Liniauskienės, Alfonso Navicko.

Jaunųjų autorių debiutiniai darbai, be abejonės, praturtina šių metų „Baltiją“. J.Viningo poetinis balsas tikrai stiprus ir išraiškingas, tad visai nenuostabu, kad jį jau kartais pacituoja ir kiti kūrėjai: Nijolė Kliukaitė eilėraščių rinkinį „Saligan be varmian“ pradeda J.Viningo epigrafu „o dangau neturėk kitų tikėjimų tiktai/ mane vieną neturėki kitų tiktai mane vėją“. Iš kai kurių Jurgio eilučių matyti, kad jis pasižymi gera poetine klausa („Dar liko rudens ir patoso,/ tos manieros, gražumu pavertusios grožį.“), bet laikui bėgant, manau, tos Jonyno-Kajoko natos nebetrukdys savai melodijai.

V.Mataitė išsiskiria poetinėmis miniatiūromis, nors kai kuriuose tekstuose daugiau brutalaus gyvenimo proveržių, o ne poezijos: „Čia, šių dienų lageryje, net oras skleidžia specifinį ir nepamirštamą aromatą: čefyro, sausuolių, spermos ir, aišku, išmatų. Pastarasis aromatas ir yra tikriausias įrodymas, kad visi mes – vyrai ir moterys, kalintys ir laisvieji – esame lygūs.“

Šių metų „Baltijoje“ debiutuoja ir prozos tekstų autorė Birutė Letukaitė-Diburienė. Almanache publikuojama įtaigi jos novelė „Aš sėdžiu prie lango“ bei ištrauka iš romano „Nevilties kvapas“. Jeigu reikėtų apibrėžti B.Letukaitės tekstų pobūdį, sakyčiau – modernus realizmas, kartais virstantis į fantastinį. Manau, kad stiprioji kūrėjos pusė būtent gebėjimas kalbėti realistine maniera.

Egidijų Gaidauską pristatyti kaip debiutantą ne visai tikslu, mat autorius jau išleidęs pirmąją poezijos knygą „Pieno punktas“ („Nemunas“, 2008). E.Gaidausko tekstuose žavi ypatingas gamtos ir laiko pojūtis; tiek istorinio, tiek vieno žmogaus gyvenimo laiko: „gyveno kartą durnelis/ kuriam labai sekėsi/ bet negalėjo sustoti/ o kai sustojo nebegalėjo pradėti…“

Šalia nedrąsių Ramutės Paulikaitės-Ulbinskienės eilėraščių tarsi tatuiruotės įsispaudžia jos grafikos darbai. Tekstus „Baltijai“ R.Paulikaitė paliko emigracinės kelionės į Mančesterį išvakarėse, tad nežinia, ar autorė apskritai pamatys savo darbų publikacijas šių metų alamanache, ar kita šalis ir kita vieta yra palanki jos kūrybiniams polėkiams.

Kitų autorių, tiek prozininkų, tiek poetų, balsai jau yra pakankamai susiformavę ir brandūs. Šių metų „Baltijoje“, be jau minėtų kūrėjų, publikuojami J.Raudžio, D.Molytės, D.Tamašauskaitės, N.Kepenienės, D.Sobeckio, J.Šikšnelio, E.Karnauskaitės tekstai ir, be abejo, svečių kūryba.

Klaipėdos krašto rašytojai palaiko gražų kaimynišką ryšį su Liepojos kūrėjais. Šių metų almanache spausdinami jau latvių literatūros klasiku tapusio Olafo Gutmanio eilėraščiai, vidurinei kartai atstovauja Janis Hvoinskis bei Sandra Vensko.

Kas atidžiau seka literatūrinio gyvenimo vyksmą pamario krašte, gali pasigesti G.Grajausko ar M.Valiuko tekstų, bet juk „Baltija“ dar išeis ir 2010-aisiais.

Literatūrinę almanacho dalį nuo kultūrinės „atskiria“ fotomenininko Gyčio Skudžinsko kritinis tekstas, kur jis taip pat kalba apie debiutą, bet, aišku, apie debiutą fotomeno pasaulyje – apie klaipėdiečio Marijaus Bružilos darbus. G.Skudžinskas teigia, kad „jauno fotografo darbai tampa beveik manifestiniu iššūkiu visuotinai įsivyraujančiam skaitmeninio vaizdo reprodukavimui“.

Kultūrinėje istorinėje šių metų almanacho dalyje publikuojami J.Saulėnienės, D.Kšanienės, P.Šmito, L.Skačkauskaitės-Kuklienės tekstai apie įvairius Klaipėdos krašto kultūrinio ir meninio gyvenimo aspektus, o „Baltiją“ užbaigia „2008 m. Klaipėdos kultūrinio gyvenimo kronika“.

by admin