Kitokia vėduoklės kalba

Kitokia vėduoklės kalba

Danutė Žalnieriūtė

Gimė 1950 m. liepos 21 d. Kaune.

1961–1968 m. mokėsi Kauno J.Naujalio vidurinėje meno mokykloje.

1968–1973  m. studijavo grafiką Vilniaus dailės akademijoje.

1974 m. pradėjo dalyvauti parodose.

1983 m. tapo Lietuvos dailininkų sąjungos nare.

Nuo 1978 m. dėsto spalvotyrą ir tapybą Vilniaus dailės akademijos Klaipėdos vizualinio dizaino katedroje, docentė.

2007 m. jai įteiktas LDS Klaipėdos skyriaus apdovanojimas – sidabrinė „Jūrų žvaigždė“ už kūrybą ir aktyvią projektinę veiklą.

Prano Domšaičio galerijoje iki rugpjūčio 22-osios veikia klaipėdietės grafikės Danutės Žalnieriūtės paroda „Vėduoklės“.

Kristina Jokubavičienė

Intelektiniai spąstai

Klostuotos, plunksnuotos ir spygliuotos, impresionistiškai išplaukusių formų ar kieto silueto, apraizgytos slėpiningais ornamentais, efemeriškos ir pabrėžtai materialios, žodžiu – visokios vėduoklės skleidžiasi jubiliejinėje autorės parodoje.

Pats žodis „vėduoklė“ kelia grakštaus lengvumo, elegancijos ir žvilgsnio iš po besvorės priedangos vaizdinius. Kažkas barokiškai rokokiško, dekadentiško, taigi stilingo. Jau vien todėl iš karto patrauklu, priimtina ir suprantama. Galima sakyti, pats koketiškumo atributas lengvai mezga draugystę su žiūrovais, kurie nejučiom įtraukiami į suprantamo motyvo pinkles – o jau į jas patekus – kuo toliau į mišką, tuo daugiau medžių. Taigi, kaip ir kiekvienas paskiras kūrinys, taip ir visa paroda – tiesiog intelektiniai spąstai.

Vėduoklės motyvas autorės eksploatuojamas jau penkerius metus. Gal pačiai dailininkei ir pabodęs, bet kūriniuose nejuntama jokių rutinos ar kartojimosi požymių. Siluetai? Taip, jie neišvengiamai panašūs, nes tradicinė vėduoklės forma yra vienintelė taisyklė, kurios autorė daugiau ar mažiau laikosi. Kas tose apybraižose sudėta, kokie ženklai, simboliai ir prasmės formuojasi vyksmo erdvėje, yra kiekvieno unikalaus ir netiražuoto lakšto esmė.

Lemtingas postūmis

Vertėtų prisiminti, kaip vėduoklė įtraukė į savo grakščias žabangas ir pačią autorę.

Dailininkė jau daugiau nei tris dešimtmečius gyvena ir kuria Klaipėdoje. Svarbiausios jos kūrybos sritys – estampai, ekslibrisai, piešiniai ir molbertinė tapyba. Daugiausia apdovanojimų pelniusi ekslibrisų parodose Lietuvoje ir užsienyje, ji ir pati kuruoja parodas, vis suburdama Lietuvos ir užsienio šalių dailininkus bendriems kūrybiniams projektams. Nuo 1995-ųjų įgyvendinti aštuoni.

Vienas jų – 2005-aisiais parodoje „Klaipėdos galerijoje“ pristatytas projektas „Vėduoklė“ ir tapo lemtingu postūmiu pačiai kuratorei. Dailininkė prisimena: „Eksperimentuoti pradėjau dirbtuvėje radusi linoleumo gabalą, primenantį vėduoklę. Atsitiktinumu to nevadinčiau, nes ir iš siūlų kamuolio gali nunerti bet ką, reikia tik turėti fantazijos ir kantrybės. Norėjosi ko nors gražaus, nes mene ir gyvenime tiek daug destrukcijos. Vėduokle galima atsivėsinti kaitrią vasaros dieną, koketuoti, duoti sutartą ženklą, paslėpti ašaras, juoką ar skausmą. Bet tobulai vėduoklės formai galima suteikti ir visai kitą prasmę, nesusijusią su jos paskirtimi… Erdvė kūrybai – beribė“.

Siekia tobulybės

Vėduoklės temai atidavusi penkerius metus, surengusi personalines parodas Kaune, Klaipėdoje, Vilniuje ir kartu su poete Dalia Bielskyte 2009 m. parengusi poezijos ir dailės leidinį „Vėduoklės“, dailininkė ir jubiliejinei parodai pasirinko šios temos pristatymą, nepretenduodama į globalinę kūrybos retrospekciją.

D.Žalnieriūtė visada eksperimentuoja, ieško naujų raiškos būdų, siekia tobulo atlikimo. Ji, be abejonės, yra perfekcionistė. Šiuo požiūriu „Vėduoklių“ serija ypač sudėtinga. Kiekvienas darbas sukurtas naudojant keletą technikų: jį sudaro estampų fragmentai, rankų darbo popierius, monotipijos, iškiliosios spaudos detalės, koliažo principu preciziškai sukomponuotos ir juvelyriškai tiksliai sujungtos į vientisą, spalvingą visumą.

Grafikė prisipažino esanti ir spalvos fanatikė, todėl jai labai svarbu išgauti ypač subtilius spalvinius tonus ar pustonius, tai užima bene didžiausią kūrybos prie kiekvieno lakšto dalį. Nors niekur nepasakyta: darbas gali būti užbaigtas ir per tris dienas, ir per pusmetį.

Kuria intrigą

D.Žalnieriūtės „Vėduoklių“ ciklas, dabar jungiantis 122 darbus, neturi nei pradžios, nei pabaigos; nuoseklumas ir nebuvo grafikės tikslas. Kiekviename naujame lakšte ji kuria ne tęsinius, bet ieško naujų prasmių, jausmų ir emocijų raiškos. Taigi po „Vėduoklės Nr.113“ (2010), galima apžiūrėti „Vėduoklę Nr.9“ (2005).

Vis dėlto darbuose galima įžvelgti daugiau santūrumo nei jausmingumo ar lyrinio poetizmo. Apgaulingai lengvabūdiška vėduoklės forma neįveikia racionalaus prado, būdingo visai grafikės kūrybai. Pastarasis išlieka komponentų atrankoje, jų sujungimo būde, pagrindiniame konstrukte.

Nepasidavimas emocijoms ir kuria intrigą tarp lengvo ir sunkaus, neapčiuopiamo ir labai konkretaus. Taip klasikinė vėduoklės forma subtiliai modifikuojama, o jos pradinė prasmė išnyksta autocitatų, naujų metaforų, ženklų ir simbolių platybėse. Jei į jas nesinori nerti – užtenka likti pradiniame taške ir gėrėtis tik išorine forma, spalvomis, ornamentais, raštais, intarpais. Nenusileisdama nė vienu laipteliu, grafikė kuria meno kūrinius, įtinkančius ir elitinei, ir plačiajai publikai. O tai nėra taip jau lengva, kaip atrodo.

by admin