Klaipėda renčia pastolius etnoprovokacijai
Senamiesčio širdyje, buvusiame Menininkų kiemelyje, o dabar Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro (KKKC) pašonėje vyksta statybos. Čia auga menų ir amatų kvartalas. Apie jį kalbamės su KKKC direktoriumi menotyrininku Ignu KAZAKEVIČIUMI – vienu iš šio projekto iniciatorių.
 |
| Menotyrininkas I.Kazakevičius sako, kad, norėdami būti atpažįstami tarp kitų tautų, turėtume atrasti savo etnokultūroje bendrinius bruožus ir juos paversti unikaliais simboliais, o jei tokių nėra, išrasti juos. Nerijaus Jankausko nuotrauka |
– Kas tai per projektas ir kaip čia viskas atrodys, kai jis bus baigtas?
– Tai Klaipėdos kultūrų komunikacijų centras kartu su Klaipėdos miesto savivaldybe vykdo bendrą Lietuvos ir Latvijos projektą „Tradiciniai amatai ir menai skatinant verslumą ir turizmą Baltijos jūros Kuršių pakrantėje“. Šiuo metu aktyviausia projekto veikla – statybos buvusiame Menininkų kiemelyje. Statomos keturios meno dirbtuvės, kurios bus atviros lankytojams. Čia įsikurs keramikos, grafikos, medžio ir tekstilės menai. Taip pat restauruojamas daug metų „egzitencinėje nebūty“ skendėjęs ir kiemeliui egzotiškos griuvenos štampą uždėjęs Daržų g. 10 pastatas. Turistai betgi mielai fotografuodavo šias egziliu, deja, ir netvarka atsiduodančias vietas. Netrukus čia įkurtuves švęs Klaipėdos etnokultūros centras, kuris tapo projekto veiklos partneriu Lietuvoje. Dalį darbų tikimės užbaigti iki šių metų galo, viską baigsime 2007-ųjų pradžioje. Kaip matote, meno kvartalas pasipildo dar vienu „gyventoju“, pradeda formuotis normali ir savita kiemo stilistika ir struktūra.
– Kaip gimė šio projekto idėja?
– Kalbant apie tai, kaip viskas prasidėjo, reikėtų prisiminti, kas čia buvo prieš tai. Daug metų stūksojo pastatas vaiduoklis ir purvina terasa, kurią dauguma prisimena kaip šaunią bendravimo vietą prie alaus. Bet aš manau, kad gera šaunaus bendravimo vieta yra dar geriau. Juolab kad kiemelis yra vienintelis ir unikalus savo architektūriniu sprendimu. Tačiau tam, kad paverstume jį lankoma vieta, kurioje nuolat vyksta įdomus, intriguojantis meninis veiksmas, – būtini kultūriniai sprendimai ir projektai. Tokia svarbiausia dabartinės KKKC misijos dalis. Tokia artimiausia strategija, kurios dalimi taps ir tarptautinė rezidentūra, ir į kiemelį duris atveriančios centro galerijos veikla, kurioje bus pristatomi lietuvių ir užsienio autorių specialiai šiai erdvei sukurti įvairių meno sferų projektai.
Mąstyti apie projekto, kuris sutvarkytų jau minėto unikalaus Klaipėdos kampelio aplinką, leistų sukurti bazę kultūriniam vyksmui bei kultūros mainams, įgyvendinimą skatino pati vieta. Ne vienas kalbėjo – reikia kažką daryti… Kad kažkas būtų… Tačiau jokios dėmesio vertos idėjos meno bendruomenė neiškėlė. Gal gąsdino dideli paruošiamieji koncepcijos, dokumentacijos darbai, taip pat projektinės finansavimo paieškos. Nes tokiems pertvarkymams būtina ieškoti galimybės gauti ES fondų paramą, o tai labai didelis darbas, kurio tik šnekalais nepastūmėsi.
– Betgi ledai pajudėjo gana greitai?
-Šio projekto perspektyvą pirmoji įvertino tuometinė Kultūros skyriaus vedėja Nijolė Laužikienė. Todėl Ventspilio (Latvija) savivaldybės pasiūlymas vienytis ir dalyvauti tarpregioninio kultūrinio bendradarbiavimo programoje „Interreg“ staigmena netapo. Tiesiog teko sparčiai suktis ir paruošti lietuviškos dalies projektą, padedant savivaldybei sutvarkyti būtinus juridinius, žemėtvarkos, techninius ir kitus dokumentus. Po to – laukimas ir projekto ruošimo metu terasoje apsigyvenusio baltojo karvelio – kaip gerosios vilties ženklo stebėjimas. Šis dar dabar tebesiganantis simbolis nenuvylė. 2006-ųjų sausį atėjo džiugi žinia, kad projektas laimėtas. O sulaukus oficialių dokumentų prasidėjo statybos. Jos, tikiu, pakeis ne tik aplinką. Atsiras ne tik daugiau „gražių fasadų“, bet ir gražių žmonių, kurie savo idėjomis ir aktyvumu sukurs kūrybiškumo atmosferą, kurios taip pasigendame uostamiestyje, ypač senamiestyje.
– Kaip prie projekto prisijungė latviai? O gal mes prisijungėme prie jų?
– Latvijos partneriai atėjo su beveik suformuotu veiklos pasiūlymu, o mūsų idėjos jiems taip pat atrodė priimtinos. Todėl trumpai pasitarę – pasidalijome darbais ir atsakomybe.
Kadangi Lietuvos ir Latvijos pasienio regionų „Interreg“ programos sekretoriatas yra Rygoje, tai latviai tapo pagrindiniais partneriais, o mes atsakome už kūrybinę projekto veiklą, kuri jau prasidėjo, o didžiausio aktyvumo periodą pasieks statyboms pas mus pasibaigus. Kai turėsime dirbtuves ir naujajį Etnocentrą.
Šiame projekte nėra absoliučiai skirtingos latviškos ir lietuviškos dalies. Jis yra jungtinis, vykdomas pagal bendrą strategiją ir iš anksto sudarytą planą. Kartu tariamės dėl jo renginių. Skirtumas toks, kad kiekvienoje šalyje veiklos yra orientuotos į šiuo metu aktualiausius poreikius.
– Įdomu, ką latvių partneriai laimės iš šio, kaip sakote, bendro projekto?
 |
| Senamiestyje auga menų ir amatų kvartalas.Nerijaus Jankausko nuotrauka |
– Latvijoje, Ventspilyje, atsiras amatininkų informacijos centras, kurio funkcija bus konsultuoti liaudies kūrėjus šiuolaikinės rinkodaros, technologijų, mugių ir kitų specializuotų renginių užsienyje bei dalyvavimo juose klausimais.
Ventspiliečiai statys kurėną ir atvyks šio amato paslapčių mokytis į Lietuvą. Taip pat Ventspilyje bus vykdomos keramikos, tekstilės ir medžio amatų veiklos ir skirtingai nei Klaipėdoje bus akcentuojamas kalvystės amatas.
Abu miestus projekto partnerius artimiausioje ateityje sies kūrėjų vizitai, atvirų dirbtuvių dienos, specialios projekto mugės, kurios reprezentuos „ekstragaminius“, bei keliaujančios parodos. Neofolko dirbtuvių kūrinius pamatys ne tik Venstpilis ir Klaipėda, bet ir Ryga bei Vilnius. Projektui pasibaigus planuojama tęsti edukacinę socialinę projekto misiją. Suprantama, atsižvelgsime į kitų metų rezultatus, sieksime pačios geriausios kokybės.
– Projekto pavadinimas – „Tradiciniai amatai ir menai. skatinant verslumą ir turizmą Baltijos jūros Kuršių pakrantėje“. Ką tai reiškia? Ar įmanoma jungti amatus ir menus? Ar to reikia mums ir koks tikslas?..
– Jei atsigręžtume į netolimą praeitį, tai prisimintume, jog visas lietuviškas modernizmas sukurtas remiantis liaudies meno tradicijomis. Šiuo metu jis neaktualus, nes pastarieji atradimai prarado tautiškumo šauklio prioritetus, ideologinę koncepciją ir formos novatoriškumą. Kaip, beje, žavesį prarado ir liaudies amatai bei tautodailė. Gerajame primityvizme nebeliko meninio naivumo ir idėjinio švarumo. To, ko iš jo sėmėsi modernistinė – ekspresionistinė lietuviškoji dailė. Mugėse, kuriose susitinka miesto ir „liaudies – kaimo“ kultūra, pasigendu autorinio, vienetinio, originalaus kūrinio, paliekančio prisiminimus, emocijas, sukeliančio asociacijas ir panašiai.
Manau, kad tikras liaudies meistro gaminys turėtų turėti meno kūriniui būdingas savybes, o produkcija skiriama skirtingų visuomenės sluoksnių žmonėms. Mene juk turime alternatyvą ir labiau išprususiam, ir salonų liūtui, ir naujų medijų gerbėjui, ir…
Amatininkas nesistengia kurti originalių kūrinių, visuomenė, be retų išimčių, neturi pavyzdžių, kas yra geras, novatoriškas amato kūrinys.
Projekto pavadinime užkoduota jo misija – sukurti amatus reprezentuojančius kūrinius, padaryti juos konkurencingais, palaikyti eksperimentuojančius kūrėjus. Todėl pabandysime sukurti etnoprovokaciją, liaudies meno, amato motyvais paremtą ir šiuolaikinio dizaino elementais praturtintą kūrinį. Norėdami būti atpažįstami tarp kitų tautų, turėtume atrasti savo etnokultūroje bendrinius bruožus ir juos paversti unikaliais simboliais, o jei tokių nėra, išrasti, sukurti legendą ir deramai išreikšti mūsų amatuose. Išreikšti tai atskirai paimtame daikte, suvenyre – žaismingai, su įkvėpimu ir menišku požiūriu, taip, kad jis bylotų ne vien apie į jį sudėtą turinį, bet ir meistro genialumą. Kartu kad bylotų ir apie Lietuvą, ir būtų vartojamas, funkcionalus, nenusibostų, tarsi reikalautų sau partnerio, dar vienos dalies – kažkieno etnogaminių ar suvenyrų kolekcijoje, primintų žmogui apie lankytas vietas ir skatintų grįžti dar kartą.
– Kaip to ketinate pasiekti?
– ES „Interreg“ programos remiamo projekto „Tradiciniai amatai ir menai skatinant verslumą ir turizmą Baltijos jūros Kuršių pakrantėje“ metu, nuo 2007-ųjų pradžios naujai sukurtame „menų ir amatų kvartale“ bus demonstruojamas pagal šiuolaikinius dizaino principus kuriamo amato gamybos procesas. Specialių edukacinių programų metu, remiantis autentiškomis istorinėmis žiniomis ir technologijomis, besidomintiems bus sudaromos galimybės patiems pabandyti kurti. Vienas svarbiausių projekto tikslų sukurti nuolatines kūrybines zonas novatoriško etnoprovokatyvaus, koncepciškai pagrįsto produkto pristatymui ir realizacijai. Į modernias tekstilės, medžio, keramikos ir grafikos dirbtuves (Daržų g. 10 / Bažnyčių g. 4) projekto organizatoriai Lietuvoje – Klaipėdos kultūrų komunikacijų centras pakvies kurti ir pristatyti dabar aktualias tradicinių amatų stiliaus ir formų interpretacijas.
Projektas siekia įvertinti minėtų amatų sklaidą ir populiarumą Vakarų Lietuvos regione, problemas, su kuriomis susiduria amatininkai kurdami, pristatydami ir realizuodami savo produkciją. Projekto metu bus ieškoma naujų amato pristatymo visuomenei būdų. Taip kartu skatinsime kultūros verslumą, meno ir verslo žmonių, miesto visuomenės bendradarbiavimą, kultūrinius mainus tarp kaimyninių regionų.
– Jūsų įstaigos kieme, kaip minėjote, bus medžio, tekstilės, keramikos ir grafikos dirbtuvės. Kodėl pasirinktos šios sritys?
– Na, kalbėdami apie grafiką, mes atsigręžiame į senuosius XIX a. liaudies medžio raižinius – jų specifinę, bet aiškią kalbą, gyvą vaizdavimą, nuoširdumą. Taip pat į XX a. tarpukario lietuviškos grafikos viziją, kuri sėmėsi iš tautodailės, amato tradicijos, – V.Petravičius, V.Ignas ir kiti.
O dabar, panaudojus šiuolaikines technologijas ir koncepcijas, galima laisviau eksperimentuoti ir sukurti ne tik aktualius kūrinius, bet ir pagyvinti patį kūrybos ir jos pristatymo procesą.
Tekstilė taip pat neturėtų būti suprantama kaip juostų audimas. Šiuolaikinėje tekstilėje sėkmingai interpretuojami etniniai raštai, senoviniai audimo būdai, faktūros, ornamentai ir spalvų santykiai. O kur dar skirtingų medžiagų santykiai ir kitų meno sferų elementų panaudojimas?!.
Ir visa tai galima sugrąžinti amatų gamybos procesui. Taip pat ir dirbant su medžiu, keramika. Pastaroji – ne vien puodai, o medis – ne šaukštų drožyba. Pasitelkus fantaziją ir išdrįsus eksperimentuoti, galima sukurti naują kultūrinę kokybę, apie kurią visi kalba.
– Kas tai?
– Tai kūrybiškas laiko praleidimas, kūrybinės industrijos, naujos kokybės folkmeno atsiradimas. Ir būtent toje gyvenimo sferoje, kuri didžiumą žmonių supa didesnę gyvenimo dalį – buityje, gatvėje, kasdienybėje.
– O ką pasiūlysite dalyvausiantiems projekte?
– Nemokamus seminarus, profesionaliai įrengtas ir atviras kiekvienam besidominčiam menų ir amatų dirbtuves, dalyvavimą tarptautinėse parodose, mugėse ir amatų dienose, reklamą projekto tinklalapyje ir kataloguose bei mainus su partneriais.
Spalio 27-ąją Klaipėdoje, Mokslų ir technologijų parko salėje, įvyko pirmasis Lietuvos ir Latvijos projekto forumas “Tradiciniai amatai Kuršių pakrantėje. Situacija, problemos, perspektyvos”. Jame susirinko abiejų pusių liaudies meistrai, projekto koordinatoriai. Pirmiesiems buvo pristatyta projekto idėja, išklausytos problemos su kuriomis susiduria liaudies kūrėjai, pasiūlytas menininko dizainerio ir liaudies meistro bendradarbiavimo modelis. Buvo skaitomi trys pranešimai. Mokslų daktarė, menininkė Elena Matulionienė kalbėjo apie tradicinį kostiumą ir autentišką jo detalių panaudojimą šiandien. Etnologė Valerija Jankūnaitė pristatė Klaipėdos etnokultūros centro rengiamų mugių kontekstą, o Vilniaus dailės akademijos Tekstilės katedros bendradarbės Bronė Neverdauskienė ir Domantė Šarkauskaitė atskleidė šiuolaikinio tekstilės meno atradimus eksperimentuojant su etnotekstilės fragmentais. Susitikimą moderavo aktyviai dirbantis šiame projekte profesorius dailininkas Algis Kliševičius. Tikimės ir kitų klaipėdiečių ir regiono kūrėjų aktyvaus dalyvavimo, idėjų mainų, bendradarbiavimo, pasiūlymų ir patarimų. Juk tai kuriama jums. Kiekvienas, norintis nors trupam pabūti gražioje, kūrybiškoje aplinkoje, turėtų padėti ją kurti.
– Kiek toji išsvajotoji aplinka mums kainuos?
– Viso projekto vertė – vienas milijonas 300 tūkst. eurų. 75 proc. šios sumos dengia minėta Europos Sąjungos programa. Likusią dalį dalinamės mes ir latviai. Mūsų dalis už latviškąją mažesnė 20 proc., atitinkamai – ir ES finansavimas mažesnis, bet miesto lėšų sunaudosime tiek pat mažiau nei kaimynai.
Klausinėjo Rita Bočiulytė
