Klaipėdai – 760: jūrų ir pramonės miestas
Ankstesnėje publikacijoje prisiminėme Klaipėdos miesto kūrimo pradžią, žvilgtelėjome į ieškojimus formuojant miesto veidą, pravėrėme miesto-tvirtovės vartus. Tai buvo Klaipėdos raida XIII–XVIII a. viduryje Šįkart žvilgtelkime į XVIII a. antrosios pusės – XX a. pr. Klaipėdą. Tai intensyvaus jūrinio verslo ir pramonės klestėjimo laikotarpis mieste.
Jovita Saulėnienė
Prie didelių vandenų
Klaipėda – miestas prie didelių vandenų. Baltijos jūra, Kuršių marios ir dažnai vėjo pašiaušta Dangės upė – idealios sąlygos kurtis jūriniam miestui.
Nuo pat Klaipėdos pradžios šalia pilies veikė uostelis, į kurį atplaukdavo Liubeko, Brėmeno pirklių laivai. Vėliau iki pat XVIII a. vidurio svarbiausiu tapo Dangės (dabar Pilies uostelis) uostas, kur upės krantinėse vos tilpo prišvartuoti laivai. Klaipėda garsėjo burine laivininkyste. Veikė laivų statyklos. Vėliau atsirado prekybos uostas, tapęs svarbiausiu Baltijos jūros regione. Iš čia eksportavo, daugiausia į Didžiąją Britaniją, medieną, kanapes, sėmenis, javus. 1872 m. visu pajėgumu ėmė veikti Žiemos uostas. Būta nemaža laivų maklerių firmų. Klaipėdoje gausėjo navigacinių ir hidrotechninių įrenginių. Švyturys (1796 m.), Locmanų bokštas (1807 m.), Baltasis švyturys (1884 m.), pietinis (1806 m.) ir šiaurinis (1884 m.) molai ir kt. tapo ryškiais jūriniais akcentais miesto paveiksle. Klaipėdoje buvo rengiami jūrų kapitonai ir šturmanai. Ypač tas procesas suaktyvėjo, pastačius 1858 m. Navigacijos mokyklą. Formavosi jūrininkų tradicijos. Klaipėdos laivybos istorijos dalis „atsiskleisdavo“ ir „Baltų“ (dabar „Europos“ kavinė) kavinėje, kurios sienas puošė Klaipėdos senųjų burlaivių paveikslai, o lubas rėmė kolona, kur buvo įamžinti senųjų jūrų vilkų vardai. Čia ir garsusis Inkaro stalas, apipintas ypatingomis jūrininkų istorijomis… Tai buvo smagus mieste „jūrinis uostas“, kur galėjo „įplaukti“ kiekvienas norintis ir išgirsti „ilgiausiai vyniojamą nebūtų jūrinių nutikimų siūlą, smilkomą stipriu tabaku, kurio gera porcija – olandiško ar angliško – bendram naudojimuisi stovėjo ant stalo“ (Bruno le Coutre). Netrūko čia ir mėgstamo grogo… Tais laikais Klaipėdoje populiarus buvo posakis: „Kai du klaipėdiečiai kalbėdavo apie trečiąjį, dažniausiai sakydavo: „Kas gi kitas jis buvo, jei ne kapitonas“.
Svarų žodį tarė pirkliai
Į XIX a. Klaipėda įžengė su 7000 gyventojų. Ir labai pakitusia jų sudėtimi: sumažėjo kariškių, padaugėjo pirklių, amatininkų. 1856 m. prijungus Vitės priemiestį, miestas jau skaičiavo 17 000 gyventojų. Klaipėda pamažu darėsi didmiesčiu. Po didžiojo 1854 m. gaisro ji sparčiai kėlėsi iš pelenų. Augo ir pramonė.
1861 m. Liepų ir Trilapio g. sankryžoje pastatytas Dujų fabrikas. 1869–1880 m. ėmė veikti Cheminių trąšų fabrikas „Unijon“, 1899–1900 m. – Celiuliozės fabrikas… 1858 m. Turgaus gatvėje duris atvėrė Valstybinis bankas…
Šie ir kiti, nepaminėti, faktai liudija apie miesto gyvybingumą, pulsuojantį prekybos gyvenimą. Svarų žodį tarė pirkliai, susibūrę į pirklių korporaciją. Po popietinės kavos su frakais ir blizgančiais cilindrais jie rinkdavosi į gražųjį Biržos pastatą (1857 m.), kur posėdžių salėje, papuoštoje Taikos ir Teisingumo statulomis bei monarchų portretais, aptardavo verslo reikalus, sudarydavo naujus sandorius, pasikeisdavo žiniomis iš viso pasaulio. Tai buvo įtakinga klaipėdiečių visuomenės dalis.
Anglų kilmės pirkliai (Simpsonas, Plavas, Masonas, Ogilviai ir kiti) Klaipėdą kuriam laikui pavertė „mažuoju Londonu“, kur buvo laikomasi angliškų tradicijų bei papročių. Apskritai didžiųjų miestiečių teises turintys miestiečiai (be minėtųjų, Consentiusas, Roerdansas, Miuleris, Vyneris ir kiti) savo meile miestui, moralinėmis savybėmis bei labdaringa veikla nusipelno didžiausios pagarbos.
XIX a. pab. intensyvi prekyba su Anglija sunyko. Artimesni kontaktai užsimezgė su Vokietija.
Keitėsi, plėtėsi ir augo
Miesto ribos nuolat kito. Klaipėda plėtėsi karaliaus ar pirklių dovanotais didesniais ar mažesniais žemės plotais.
Klaipėda ypač išaugo po napoleonmečio, kai Prūsijos karalius Friedrichas Vilhelmas III miestui dovanojo nemažai žemių, net senąją Melnragės girią. 1809 m. gautas smėlėto ploto prie švyturio dovanojimo dokumentas – Zandšolė. 1814 m. Zandšolės rajone buvo įkurtas Zandvėro kaimas ir 1823 m. čia jau gyveno 466 gyventojai, veikė dvi karčemos. Šio kaimo teritorija užėmė dabartinę Viršutinę gatvę ir dalį Sportininkų. 1850 m. kaimas prijungtas prie miesto. 1818 m. susiformavo Vilhelmo miestas. Tai rajonas tarp dabartinės Daukanto gatvės ir Lietuvininkų aikštės.
Apie miestą buvo įsikūrusios žvejų gyvenvietės, kurios ilgainiui virto „jūreiviškais“ priemiesčiais. Tai Vitė, Bomelsvitė, Smeltė. Jų jungimosi prie miesto istorija gana sudėtinga. Vieni jų suaugo su miestu, kiti buvo prijungti ir tapo neatskiriama jo dalimi. Kai kurie priemiesčiai tiesiog „ištirpo“, ir šiandien tik išlikę pavadinimai byloja apie jų buvimą (Pelenynas, Zandšolė ir kt.). Tauralaukis, Giruliai, Melnragė ir liko poilsinėmis užmiesčio zonomis, kurios prie miesto prijungtos tik 1946 m. Bet tai jau kita istorinė epocha ir kitas miesto raidos istorinis puslapis.
(Tęsinys. Pradžia DURYS, 2012 03 29)
Ruso, keliavusio per Prūsiją 1814 m., pastabos apie šį kraštą ir jo gyventojus
Klaipėda išsidėsčiusi nykioje, liūdnoje, tik Baltijos jūros bei Kuršių marių skalaujamoje lygumoje, ant abiejų Dangės, mažo, lėtai tekančio, bet gilaus upelio, čia įsiliejančio į kanalą, jungiantį marias su jūra, krantų. Nei sodų, nei alėjų pasivaikščiojimui, nei žalių pievų ar ūksmingų miškų arti neaptiksi – visur smėlis, vien tiktai smėlis ir monotoniški vandenys, už kurių dunkso Neringos kopos. Miestas pastatytas nors ir netaisyklingai, tačiau neblogai. Kai kurios jo gatvės nedarytų gėdos bet kuriai sostinei, nors, kaip ir visuose uostamiesčiuose, taip ir čia statant namus apie skonį per daug negalvojama. Aleksandro gatvė, be abejo, yra visų gražiausia, apželdinta keturiomis liepų eilėmis, kurių šešėlyje klaipėdiečiai mėgsta vaikštinėti, ir tai vienintelis pasivaikščiojimo takas. Gražiai pastatytas ir patogiai įrengtas Argelanderio namas, esantis šioje gatvėje. Pirklio Konsencijaus namas, kuriame 1807 metais gyveno Prūsijos karalius su karaliene, stovi prie pat Dangės. Jis pastatytas italų stiliumi. Dėl panašumo su kronprinco rūmais Berlyne, kuriuose karalius ir dabar tebegyvena, karališkoji pora šiuos rūmus ypač brangina. Jeigu nekreipsime dėmesio į nykią aplinką, tai Klaipėda čia tik trumpam užklydusiam pakeleiviui ne tokia jau nemaloni, kaip galėtų atrodyti iš pirmo žvilgsnio. Atvirkščiai, judrumas, juntamas čia visą dieną, keleiviui teikia daug pramogų. Upė pilna didelių pakraunamų ir iškraunamų laivų, mažesnių laivelių, vežančių maistą ar kitas prekes turgun; maišatyje stumdosi laivų savininkai, jūreiviai, pirkliai, darbininkai – lietuviai, rusai, žydai, lenkai, anglai; dervuojami laivai, pakuojamos prekės, landžioja smalsūs muitininkai. Ir pagaliau 100 vėjo malūnų, smagiai besisukančių mieste. Visa tai sukuria tokį gyvą darbštumo įvaizdį, kad aplinkos nykumas greitai užmirštamas. O jeigu dar jūra gruma perkūnu, o locmanai lydi burlaivius uostan, tai vaizdas pasidaro nepaprastai patrauklus.
Paulis Rozenvalis
