Klaipėdai – 760: multikultūrinis miestas

Klaipėdai – 760: multikultūrinis miestas

Klaipėda – turtingos biografijos miestas, daug kartų kilęs iš pelenų, nesyk keitęs priklausomumą, veidą, bet visada išlaikęs savo identitetą. Tvirtus pamatus čia klojo vokiečiai, britai, škotai, švedai, lietuviai, kitų tautybių žmonės, propagavę ir savąjį gyvenimo būdą, papročius, tradicijas. Jų dėka Klaipėda susiformavo kaip daugiatautės kultūros miestas.

Jovita Saulėnienė

Žvilgtelkime į senosios Klaipėdos gyventojus ir jų santykį su miestu, prisiminkime bent keletą iškiliųjų pirklių asmenybių, palikusių ryškius pėdsakus miesto istorijoje.

„Tebūnie visiems žinoma“…

Tai būdinga XIII a. oficialių raštų frazė, nukreipianti į Klaipėdos ištakas ir jų kūrėjus. Pirmieji mums žinomi miesto žmonės – tai Vokiečių ordino magistrai, Kuršo vyskupas, komtūrai, kurie brėžė nuolat kintančius miesto kontūrus ir planavo jo gyvenimą… Iš išlikusių dokumentų sužinome ne tik apie miesto ribas, architektūros specifiką (pelkėtos žemės neleido statyti mūrinių statinių), tiltus, kailių saugyklą, kiaulides ir kitus objektus. Svarbiausias jų tikslas – „platinti tarp stabmeldžių šventąjį tikėjimą“. XVI a. visame krašte jau buvo įvesta reformacija, davusi pradžią protestantizmui.

Mažiau duomenų turime apie eilinius miesto gyventojus. Pirmoji apgyvendinimo banga nebuvo sėkminga. Į naująjį miestą atsikėlę pirkliai iš Dortmundo, Liubeko, Brėmeno ir kitur dėl nepalankių politinių sąlygų netruko jį palikti.

Klaipėdos valdymo laikotarpiai

Livonijos ordino ir Kuršo vyskupijos – 1252–1328

Vokiečių ordino – 1328–1525

Prūsijos hercogystės – 1525–1701, kur įsiterpė švedų valdymas –1629–1635

Prūsijos Karalystės – 1701–1918, kur įsiterpė rusų valdymas – 1754–1763; 1812–1913

Prancūzų – 1918–1923

Lietuvių – 1923–1939

Vokiečių – 1939–1945

Sovietų – 1945–1990

Lietuvių – nuo 1990

„Visiems ir kiekvienam…“

Tai nuo XV a. atsiradusi tipiška frazė dokumentuose, kuriais buvo siekiama tvarkyti miesto vidaus reikalus, reguliuoti miestiečių gyvenimą ir tarpusavio santykius. Tų dokumentų išlikę nemažai. Tai Klaipėdos laikotarpis Prūsijos sudėtyje.

Prūsijos miestai buvo trijų klasių. Klaipėda buvo pirmosios klasės miestas. Gyventojai buvo skirstomi į didžiuosius ir mažuosius miestiečius. Pirmiesiems priklausė salyklininkai, pirkliai, prekiautojai audiniais.

Pasak J.Zembrickio, norėdamas tapti didžiuoju miestiečiu, jis privalėjo turėti du priešgaisrinius kibirus, įsigyti šautuvą arba gerą špagą ir jais apsiginklavęs priimti miestiečio priesaiką.

Špagos nešiojimo privilegiją turintys didieji miestiečiai uoliai ją saugojo, o neteisėtai jomis pasipuošę būdavo baudžiami didelėmis piniginėmis baudomis. Paprastai didžiojo miestiečio teises per metus gaudavo 4-6 asmenys. Svetimšaliai, norėdami įsigyti didžiojo miestiečio teises, turėjo būti „garbingų tėvų ir kilmės, nesuteptos garbės ir gero elgesio“ bei sumokėti tam tikrą mokestį.

Mažaisiais miestiečiais galėjo tapti amatininkai, kuriems iki XIX a. buvo leidžiama užsiimti smulkiąja prekyba.

Vadovavosi griežtais nuostatais

Klaipėda vadovavosi 1681 m. krašto ir miesto nuostatais. Pagal juos griežtai buvo reglamentuotas miestiečių kasdieninis gyvenimas ir šventės.

Štai vestuvės ir krikštynos galėjo užtrukti tik vieną dieną ir galima buvo valgyti vieną kartą, „daugiausia dvi alaus statines ištuštinant“. Per laidotuves buvo uždraustas „didelis bruzdesys, praštmatnumas, rijimas ir girtuokliavimas“.

Nemažai reikalavimų skirta miestiečių aprangai. Pirkliai privalėjo rengtis „tik pagal jų luomą ir turtą, tačiau be prabangos ir žemesniems sluoksniams rodyti gerą pavyzdį“. Amatininkų šeimai buvo uždrausta nešioti šilkinius drabužius, puoštis perlų vėriniais, dėtis sabalų kailių kepures… Tarnai privalėjo „dėvėti savo tradicinius drabužius“, „lietuviams neleistina užsimanyti kokiu nors drabužiu vokiečius mėgdžioti“. Lietuviams samdiniams buvo „uždraustos kiaunės ar lapės kailio kepurės, galionuotos skrybėlės, tymo arba juchto apavas; lietuvės mergos negalėjo nešioti skarelių, prijuosčių, liemenėlių iš brangios drobės ir tymo batelių su kailiu“ (J.Zembrickis). Nesilaikančius griežtai baudė.

Elitas – labdaringi pirkliai

Daugiausia dokumentų skirta pirkliams. Jų rankose buvo prekyba, kuriai dar 1642 m. buvo suteikta laisvos prekybos privilegija. Kaip žinoma, Karaliaučius Klaipėdai nuolat stengėsi kenkti ir riboti jos prekybinius ryšius su kitais miestais. Laisvos prekybos privilegija, vėliau priimti Sandorių nuostatai padėjo nuslopinti negeras Karaliaučiaus užmačias.

Suaktyvėjus prekybai, susiformavo ir miesto elitas. Juo tapo pirkliai, kurie išliko aktyviausias Klaipėdos miestiečių sluoksnis net XVII–XIX a. Tai buvo turtingi, išdidūs, savo vertę žinantys miestiečiai, susibūrę į Klaipėdos pirklių gildiją, kuriai priklausė Biržos, Pirklių našlių namai ir kitas nekilnojamasis turtas. Itin reikšmingas pirklių H.Roerdanso, L.Simpsono, H.Gerlacho, E.J.Berbomo ir kitų įnašas miestui. Neabejingi jie buvo ir kultūrai, kolekcionavimui. Pirklio Lorko namuose buvo vertinga biblioteka, vėliau jo žentas L.Consentius surinko garsią vabzdžių kolekciją, pirklys H.Roerdansas sukaupė vertingiausią Prūsijoje monetų rinkinį ir t.t.

Pirkliai skyrė itin didelį dėmesį labdarai. Beveik kiekvienas jų testamentu palikdavo miestui dalį savo turto. Pirklys ir teismo kolegijos narys B.Eccarius miestui padovanojo 12 namų ir du tuščius sklypus Odų gatvėje. Roerdansų šeima įsteigė našlėms prieglaudą. Pirklys J.Simpsonas – anglikonų bažnyčios fundatorius. Katerina Consentius po vyro mirties dovanojo miestui paveikslų, vabzdžių kolekciją ir visas iš Prūsijos karališkosios šeimos gautas dovanas…

Sąrašas ilgas. Tiesiog „visiems ir kiekvienam“ tebūnie žinoma, jog Klaipėdos pirkliai rūpinosi savo miestu, mylėjo jo gyventojus. Ir jų darbų pėdsakai dar iki šiol ryškūs.

(Tęsinys. Pradžia DURYS, 2012 03 29, 2012 04 26)

Keliautojas Paulis Rozenvalis – apie XIX a. Klaipėdos moteris

Moterys, ypač prie stalo, retai įsiterpia į pokalbį, jos pasitraukia vos tik baigusios valgyti, o tada prasideda besaikis, beprasmiškas girtuokliavimas. Aš, nors ir pats stikliuko mėgėjas, neatsisakyčiau, jei būtų siūlomas lengvas prancūziškas vynas, tačiau portveinai ir maderos, kurie čia paprastai siūlomi po pietų, yra taip atskiesti romu, kad tik klaipėdietis gali be sunkesnių pasekmių išgerti keletą butelių. Pagaliau girtavimas baigiasi, vėl pasirodo damos, o su jomis – arbata ir kortos. Jeigu nesinori toliau vaidinti nebylio rolės, tenka dalyvauti lošime, kur galima lengvai pralaimėti keletą šimtų rublių. Visa tai tęsiasi iki vėlios nakties. Paragavus šaltų užkandžių su geroka punšo porcija, išsiskirstoma namo suvirškinti suvalgytų gėrybių, kad būtų galima vėl panašiai leisti kitą dieną. Su nedidelėmis išimtimis taip leidžiamas laikas turtingiausiuose namuose. Lankiausi aš ir damų draugijose, kurios mane mažai džiugino, išskyrus gal tik ponios A. suburtas ir visais atžvilgiais man patikęs ratelis. Damos šiaip taip kalba prancūziškai, prastai dainuoja, vidutiniškai skambina pianinu ir visai nemoka groti gitara. Moterims svetimas net menkiausias išprusimas, todėl kalbėtis su jomis neįdomu, o tenykščiai jaunieji ponai yra tiesiog atstumiantys: jeigu vokiečių prancūzas yra nepakenčiamas, tai vokiečių britas yra dešimt kartų šlykštesnis.

Tačiau dailioji lytis dėl ūgio, laikysenos, veido spalvos ir kūno formų teisėtai gali būti vadinama gražiąja. Reikia pagirti jos skonį apdarams, dailias sukneles, nors proto išsilavinimu gražuolės, be abejo, gerokai atsilikusios. Žinoma, jos dėl to nekaltos, nes neturi net menkiausios galimybės lavintis.

by admin