Klaipėdai – 760: prie ištakų

Klaipėdai – 760: prie ištakų

Klaipėda – senas miestas, įkurtas anksčiau ir už Karaliaučių, ir už Tilžę… 2012 m. rugpjūčio 1 d. minėsiantis 760 metų jubiliejų. Tai įdomios biografijos, turtingos patirties ir kupinas paslapčių vandenų miestas. Istorinis. Jūrinis. Legendinis. Multikultūrinis. Miestas, kuriame išraižytos ir karališkosios regalijos ir kurį laiką buvęs laikinąja Prūsijos sostine.

Pradedame straipsnių ciklą, skirtą Klaipėdos istorijai ir kultūrai. Pakeliaukime drauge mintimis po „senąją, gerąją, gražiąją“ (J.Zembrickis), po mieląją mūsų Klaipėdą. Tikrai verta, nes miesto istorija turtinga, savita, neretai vingiuota, bet sava.

Džiaugsimės, jei skaitytojai įsijungs į pažinties su miestu kelionę…

Pradėkime nuo miesto ištakų. Atsigręžkime į miesto pradžią. Stabtelkime piliavietėje, kur viskas prasidėjo. Kas vyko prieš aštuonis amžius? Kokia toji pradžių pradžia? Kokie išlikę ženklai iš tų senųjų laikų?.. Šįkart atverskime tris pirmuosius miesto istorijos puslapius, fiksuojančius ir tris jo raidos etapus.

Jovita Saulėnienė

Sutartys dėl pilies ir miesto

Ne visada galima užčiuopti miesto gimimo pradžią. Esama įvairių nuomonių ir dėl mūsų gimtojo miesto preliudijos. Vieni mano, kad Klaipėdos miesto istorija prasidėjo nuo žvejų kaimelio prie didžiųjų vandenų. Kiti tvirtina, kad Klaipėda galėjo būti nedidelis gynybinis punktas su medine pilimi. Tačiau, anot istoriko Jono Genio, „beveik tris dešimtmečius besitęsiantys Klaipėdos senamiesčio ir pilies archeologiniai tyrimai to nepatvirtino“.

Oficiali miesto gimimo pradžia laikoma 1252 m. rugpjūčio 1 d., kai buvo sudaryta sutartis tarp Vokiečių ordino vietininko Eberhardo fon Zeinės ir Kuršo vyskupo Heinricho dėl Memelburgo pilies statybos ir miesto įkūrimo prie jos per dvejus metus. Kūrėjai turėjo aiškią viziją – skleisti tikėjimą ir pastatyti svarbų krašto gynybinį punktą. Ir didelį norą, kad gyvenantieji pajustų palaimą mieste, kurį planavo pavadinti Naujuoju Dortmundu. Tam iš Dortmundo miesto net buvo gavę sutikimą. Bet gimė Memelio, vėliau pervadinto Klaipėda, miestas su gražiu iki mūsų dienų išlikusioje sutartyje išsakytu linkėjimu: didelės laimės ir išganymo…

1253 m. vasario 8 d. buvo sudaryta dar viena Vokiečių ordino su Kuršo vyskupu sutartis, kur buvo nubrėžtos devynių kilometrų ilgio ir trijų kilometrų pločio kuriamo miesto ribos. Šioje mūsų laikus pasiekusioje sutartyje buvo numatyta, jog du trečdaliai miesto priklausys Ordinui, likęs trečdalis – Kuršo vyskupui, kuris 1392 m. teisių į Klaipėdą atsisakė. Vėliau miesto priklausomybė daugelį kartų kito.

Miesto veido formavimas

Ir ėmė kilti miestas, jo kūrėjams tikintis, kad jis niekada nenugrims į nebūtį. Statomas jis buvo pagal Ordino miestų tradicijas: prasidėjo nuo pilies statybos, vėliau įtvirtintas, gynybai panaudojant ir natūralius vandenis.

Klaipėda iš pradžių augo saloje, vėliau – Dangės upės kairiajame krante. Dangė dalijo miestą į dvi dalis. 1595 m. kartografas Kasparas Henenbergeris pažymėjo, jog Klaipėdoje „yra stipri pilis su didžiuliais grioviais ir pylimais, greta nemažas miestas, abu Dangės upe apjuosti“.

Ilgai pilis ir miestas egzistavo kaip du savarankiški administraciniai vienetai, tarpusavyje konkuravę dėl susiformavusių aplink savarankiškų gyventojų salelių. O jų būta nemažai. XVI a. pr. pietiniame Dangės krante nutiesta Odų gatvė, vėliau išaugusi į Friedricho priemiestį. 1571 m. iš hercogo gautoje žemėje išaugo Malūnų kalno gyvenvietė, kuri užėmė dabartinės Bangų gatvės kairiąją pusę ir Gluosnių gatvę. 1595 m. šiauriniame Dangės krante hercogo dovanotose miestui žemėse ėmė kurtis Krūmamiesčio, kartais vadinama Žardžiu, gyvenvietė, kuri priešų antpuolių metu ne kartą buvo sudeginta.

Miestas augo, išryškindamas akivaizdų Klaipėdos plėtros paradoksą: pradėtas sąmoningai kurti jis nesivystė planingai. Nebuvo suformuotas ir jo kompozicinis centras. Todėl net šiandien sunku nustatyti, kur yra miesto širdis. Tam turėjo įtakos ir atskirų gyvenviečių salelių priklausymas skirtingoms jurisdikcijoms (kurfiurstui, bažnyčiai, piliai, miestui ir pan.).

Kiek sunkiau miesto statytojams buvo surasti jo veidą. 1254 m. suteiktos šio laisvojo Hanzos miesto teisės, tikintis sukurti klestintį prekybos centrą. Tačiau tais pačiais metais to sumanymo atsisakyta ir miestui patikėta savivalda.

1258 m. Memeliui suteiktos Liubeko savivaldos teisės, sudariusios dideles galimybes plėtoti jūrinį verslą. Tačiau laukiamo rezultato nebuvo.

1475 m. miestui suteikta Kulmo teisė. Klaipėda prarado turėtas jūrinio miesto teises, tik nuo XVIII a. pradėjo užkariauti jūrų laivybos rinką.

Miesto tvirtovės kūrimas

„Į Klaipėdą atvykstantį keliautoją XVII a. pasitikdavo prie kelio stovinčios kartuvės, kaulų laužymo ratai, nubaustųjų mirtimi kapai. Kad patektum į miestą, pirmiausia reikėdavo pervažiuoti siaurus medinius tiltus, permestus per gynybinius griovius. Keleivį prie miesto vartų sutikdavo sargyba. Įleistas pro sunkius vartus, jis turėdavo pervažiuoti tamsoką požeminį tunelį ir antruosius medinius vartus. Tada atsiverdavo vidinis miesto vaizdas: negrįstos dulkinos miesto gatvės ir jas aplipę miestiečių namai. Į kurią pusę bežiūrėtum, gatvių gilumoje buvo matyti šlaitai, ant bastionų stovinčios patrankos, pilies bokštai. Tik priartėjus prie Naujosios Dangės vaizdas keitėsi: plaukiojo burlaiviai, pro pakeltą tiltą slinko laivų stiebai, prie kranto buvo iškraunami ir pakraunami laivai. Kitoje upės pusėje buvo matyti tiltą saugantis ravelinas, o už jo – tvoromis apsitvėrę Krūmamiesčio darbininkų ir žemdirbių nameliai. Pasitaikydavo, kad Senamiestyje atvykėlis išvysdavo žiaurių scenų: žmonių minią, stebinčią, kaip rykštėmis plakamas nusikaltėlis, prie gėdos stulpo prirakintą ištvirkautoją arba vykdomą mirties bausmę. Pamatęs karčemos iškabą, keleivis užsukdavo į ją nakvynės“ (Jonas Tatoris).

Tuo laikotarpiu iš Klaipėdos miesto ir į ją galima buvo patekti tik pro vartus. Jie stovėjo net prie artimiausių gyvenviečių, vėliau įsiliejusių į miesto sudėtį. Tačiau svarbiausi buvo treji vartai pagrindiniuose keliuose: kelyje iš miesto per Naująją Dangę ir Krūmamiestį į Kuršą – Tilto vartai, kelyje iš salos per senąją Dangę ir Friedricho priemiestį į Žemaitiją – Kūlių vartai ir Liepojos vartai. Miesto teritorija buvo juosiama pylimais ir grioviais. Nuo pilies ir nuo gynybinių pylimų tam tikru atstumu buvo draudžiama statyti civilinius statinius. Po Septynerių metų (1754–1763) karo, pasak J.Tatorio, Klaipėda jau buvo „uždaras kareivių, amatininkų, smulkių pirklių bei karčemininkų miestas“. XVIII a. viduryje jis virto viena galingiausių Prūsijos miestų-tvirtovių.

1667 m. buvo užpilta senoji Dangės vaga. Susidarė Didžioji Vandens gatvė, kuri sujungė skirtingai besivystančias miesto dalis.

Pamažu augo senamiestis, kurdamas miesto branduolį. Tuo laiku ir Odos gatvė nusidriekė tarp Didžiosios Vandens gatvės ir gynybinių pylimų, išaugdama į atskirą miesto mikrorajoną, pavadintą Odų priemiesčiu, o 1692 m. Friedricho miestu, kurio gyventojams buvo suteiktos miestiečių teisės. 1680 m. Friedricho priemiesčiui suteiktos prekybos lengvatos – varyti degtinę, prekiauti žuvimi. 1669 m. Friedricho priemiestyje pastatyta mūrinė reformatų bažnyčia, kurią 1679 m. švedai sudegino.

1722 m. karaliaus Friedricho Wilhelmo I įsakymu Friedricho miestas buvo sujungtas su Senamiesčiu. Augo ir Naujamiestis. Išsiplėtė miesto ribos. Itin išaugo Krūmamiestis, kuris užėmė plotą tarp Dangės ir dabartinių S.Šimkaus, S.Daukanto, K.Donelaičio gatvių. Vakarinė jo riba ėjo dabartine S.Daukanto gatve. Čia, Dangės pakrantėje, veikė miško medžiagos uostai, o XIX a. – burlaivių statyklos, lentpjūvės, mineralinių trąšų, dujų fabrikai, atsirado tekstilės įmonių.

Prie Dangės atsirado ir Pelenynas. Taip vadintas dėl ten veikusio potašo fabriko, kur iš Lietuvos ir Lenkijos atvežti pelenai buvo perdirbami į potašą ir eksportuojami. Per didįjį 1854 m. gaisrą priemiestis sudegė, bet Pelenyno pavadinimas išliko iki pat XX a. vidurio.

(Tęsinys – kitame numeryje)

by admin