Klaipėdiečio skulptūros auga Korėjos pakrantėje
KRISTINA JOKUBAVIČIENĖ
Klaipėdoje tris dešimtmečius gyvenantis ir kuriantis skulptorius Algirdas Bosas jau antrą kartą dalyvavo Pietų Korėjoje, Busano mieste kas dveji metai vykstančioje tarptautinėje bienalėje. Tai reprezentacinis renginys, į kurį patekti nėra lengva, o dalyvavimas reiškia tarptautinį pripažinimą.
Trečiajame pasaulio uoste
Busanas – antras pagal dydį Pietų Korėjos miestas, turintis keturis milijonus gyventojų. Tai didžiausias šalies uostamiestis ir trečias pagal dydį uostas pasaulyje. Puiki geografinė padėtis, nuostabi kalnų, upių ir jūros kaimynystė, karšto vandens šaltiniai, švelnus klimatas lemia, kad čia galima ilsėtis visus keturis metų sezonus. Busanas plačiai žinomas kaip kurortinis miestas, garsus savo kultūra, gausiai lankomas turistų. Išvystyta poilsio industrija duoda miestui nemažas pajamas.
 |
| Klaipėdietis skulptorius Algirdas Bosas iškėlė Lietuvos vėliavą Busane (Pietų Korėja) 2002 metais. |
Iš “plyšių” tarp kultūrų
Kiekviena Busano bienalė turi temą: 2002 metais tai buvo “Kultūra susitinka su kultūra”, 2004-aisiais – “Plyšys”. Pastaroji bienalės tema turėjo dar ir potemę – “Pereinantis”. Tai bienalės rengėjai aiškino keliais aspektais: Busanas nuo seno yra vieta, kur susitinka ir persipina krašto kontinentinė ir jūrinė kultūros, o kultūriniai mainai yra svarbūs ir vienos šalies, ir viso pasaulio mastu.
 |
| Algirdas Bosas. Vėjo šnabždesys. 2004, h 5,5 m. |
Padeda susivokti mene
Busano bienalė vyksta nuo pavasario iki vėlyvo rudens. Ji susideda iš trijų dalių – Šiuolaikinio meno pa-rodos, Jūros meno festivalio ir Busano skulptūrų projekto. Bienalės renginiai suteikia galimybę pamatyti naujausias meno apraiškas iš viso pasaulio.
Šiuolaikinio meno parodoje, paprastai rengiamoje Busano Metropoliteno dailės muziejuje, pristatomi Korėjos ir kitų pasaulio kraštų jaunų, eksperimentuojančių dailininkų kūriniai. Jie pateikia panoraminį šiuolaikinio meno krypčių, patyrimo ir perspektyvų vaizdą, padeda žiūrovui susivokti šiuolaikiniame mene. Parodoje eksponuojami kūriniai, kuriuose nyksta ribos tarp architektūros, dizaino, instaliacijos, videoinstaliacijos, fotografijos, performanso ir tapybos.
“Skulptūrų miesto” raktas
Skulptūrų projekto dėka Busanas pamažu tampa “skulptūrų miestu”. Nuo 1991 metų Olimpinis skulptūrų parkas, esantis prie Metropoliteno dailės muziejaus, tapo puikiu skulptūrų po atviru dangumi parku.
 |
| Ajesh Kumar. S (Indija). Nykstanti mėlyna… Dedikuota šimtui motinų (upių). |
2004 metų projekte dalyvavo dvidešimt garsių ir žinomų savo šalyse skulptorių, o jų kūriniai įsikūrė vaizdingoje Eulsukdo parko, didžiausio Azijoje migruojančių paukščių rezervato, teritorijoje.
Pabrėžia jūrinį charakterį
Busano bienalės Jūros meno festivalis yra unikali instaliacijų paroda, rengiama pajūryje arba jūroje ir pabrėžianti jūrinį miesto charakterį.
Jau antrą kartą festivalis vyksta gražiausiame miesto paplūdimyje – Haeundae, Korėjoje laikomu poilsio prie jūros simboliu.
 |
| Soo-Hwan Choi, Jae-Hong Shin, Sung-June Yon (Korėja). Grįžimas į gamtą. |
Jūros meno festivalis, vykstantis rudenį, pritraukia naują turistų bangą. Gausius turistus (2002 m. instaliacijas per vieną mėnesį aplankė per pusę milijono žmonių) ypač žavi galimybė ne tik iš atstumo apžiūrėti natūralioje aplinkoje atsirandančius aplinkos meno objektus, bet ir juos “pačiupinėti”, būti juose, fotografuotis, stebėti jų kitimą.
Po mėnesio objektai arba nukeliami, arba “atiduodami” gamtai (bangos gali juos nuplauti ir greičiau…).
Antrąsyk – be konkurso
2004-ųjų festivalyje dalyvavo trisdešimt keturi dailininkai iš įvairių pasaulio šalių – tarp jų ir klaipėdietis skulptorius Algirdas Bosas.
Busano bienalė – reprezentacinis renginys, patekti į ją nėra lengva, o dalyvavimas reiškia tarptautinį pripažinimą. Todėl labai džiugu, kad Algirdas Bosas net du kartus dalyvavo bienalėje.
Busano bienalės organizacinis komitetas kandidatų ieško visame pasaulyje. Atrinktieji dailininkai pereina kelis konkurso etapus.
Vidurio ir Rytų Europos šalyse pagrindinė informacija buvo gaunama iš šalyse įsikūrusių Soroso šiuolaikinio meno centrų.
Iš keturių Vilniuje atsirinktų kandidatų į 2002 metų Busano bienalę pateko Algirdas Bosas. Į 2004 metų bienalės dalyvių konkursą Algirdas Bosas kvietimą gavo jau tiesiai iš organizatorių.
Lietuvai šioje bienalėje atstovavo ir Deimantas Narkevičius, Šiuolaikinio meno parodoje eksponavęs videoinstaliaciją “Gyvenimo trukmė”.
Atsijojo dviem etapais
Po pirmojo konkurso etapo, kuriam dalyviai pateikė būsimo kūrinio darbinį eskizą, buvo atrinkta trisdešimt kompozicijų ir šešiasdešimt septyni dalyviai iš šešiolikos šalių (konkurse galėjo dalyvauti ne tik pavieniai autoriai, bet ir jų grupės).
Konkurso sąlygose buvo nurodytas kūrinių dydis – nuo 4 iki 10 metrų, autoriai buvo raginami gerai apgalvoti jų atlikimo technines galimybes, medžiagas, atsparumą bangoms, žiūrovų saugumą ir kita.
Antrajam konkurso etapui atrinkti dailininkai siuntė organizaciniam komitetui iki vieno metro dydžio modelius, kurie buvo eksponuojami projektų parodoje.
Pagaliau dalyvauti festivalyje kvietimus gavo trisdešimt keturi dailininkai iš Vokietijos, JAV, Tailando, Indijos, Japonijos, Filipinų, Kinijos, Brazilijos, Lietuvos. Be abejo, gausiausią dalyvių grupę sudarė Korėjos atstovai.
Suteikė viską, tik dirbk
Skulptorius Algirdas Bosas į Busaną vyko antrą kartą. Tad jau žinojo, kas jo laukia, ir nepatyrė tokio stipraus kultūrinio šoko, kaip 2002 metais, kai dalyvavo bienalės Skulptūrų projekte.
Sutarties, kurią pasirašė su organizatoriais, sąlygos numatė apgyvendinimą viešbutyje ant jūros kranto, maitinimą ir, kas svarbiausia, – aprūpinimą medžiagomis bei reikalinga technika. Skulptorius tai ypač pabrėžia: “Tau suteikia darbuotojus, medžiagas, techniką, tik dirbk – savo idėjas, mintis gali įgyvendinti neskaičiuodamas, ko čia, Lietuvoje, sau niekad neleistum…”.
Visi festivalio dalyviai rinkosi į Busaną skirtingu metu, priklausomai nuo to, kiek buvo numatyta laiko kūriniams įgyvendinti. Jie gyveno ir dirbo taip pat skirtingose vietose, o susitikti turėjo festivalio atidarymo ir geriausių instaliacijų apdovanojimo ceremonijoje.
Algirdas Bosas nesulaukė atidarymo, nes grįžimo bilietus buvo nusipirkęs ankstesnei datai. Todėl visus jau užbaigtus kūrinius pamatė visai neseniai, gavęs iš Korėjos Busano bienalės katalogą.
“Vėjo šnabždesys” pajūryje
Visą mėnesį Haeundae pliaže svyravo ir šiugždėjo Boso “Vėjo šnabždesys” – instaliacija iš beveik tūkstančio lankstaus metalo strypų, “augančių” ant gigantiško stalo formos pastovo. Bendras kompozicijos aukštis – penki su puse metro.
Skulptorius pasakoja:
– Busano bienalės projektų kataloge reprodukuotas kitas mano kūrinys – “Avilys”, kurio eskizą bei modelį ir siunčiau organizaciniam komitetui. Tačiau man nuvykus į vietą ir galutinai aptarus technines galimybes su kuratoriumi, pamatėme, kad norint įgyvendinti sumanymą, neišsiteksime nei numatytoje pinigų sumoje, nei laike. Per vakarą “apmečiau” kitos instaliacijos eskizą ir, atrodo, sėkmingai įgyvendinau. Laiko buvo nedaug, tik penkiolika dienų. Tad technines problemas, pavyzdžiui, kaip tvirtinti metalo strypus, kad jie atlaikytų stipresnį vėją, sprendėme darbo metu kartu su geranoriškais pagalbininkais ir rėmėjais.
Norėjau plonus ir lanksčius metalo strypus daryti penkių metrų aukščio, bet paaiškėjo, kad tai neįmanoma techniškai. Todėl liko optimalus trijų su puse metro aukštis. Dažiau juos raudonai, stalo (aukštis du metrai) formos pastovą – baltai. Apačioje įkabinau rutulį, kaip saulės lašą. Tai metalinis karkasas, įvairiu ritmu apvyniotas virve. Jos teko ieškoti vietiniame turguje. Rutulio viduje yra varpas. Strypai šiugžda, lankstosi nuo menkiausio vėjo, lengvas rutulys juda, varpas skimbčioja… Man tai primena nuolatinius procesus, vykstančius gamtoje: jūros bangavimą, ošimą, vėjo šuorus, saulės tekėjimą, byrantį smėlį.
Lietuvoje nebūtų sukūręs
Algirdas Bosas prisipažįsta, kad Lietuvoje tokio kūrinio nebūtų sukūręs – ne tik dėl techninių galimybių. Tai brangus eksperimentas, suteikęs retą galimybę drąsiai išbandyti neįprastą stilistiką.
Nuotraukoje instaliacija nufotografuota ramią dieną, todėl gerai matomas tvarkingas strypų ritmas, kuriems plokštėje beveik kas penki centimetrai gręžė skylutes ir virino iš apačios. Vėjas iš karto keičia vaizdą – strypai juda įvairiomis kryptimis, kryžiuojasi, pro juos pasimato jūra, horizontas. Ažūriškai lengva, nuolat kintanti instaliacija jūros gausmą papildo grynu varpo skambėjimu. Panašiai marių pakrantėse siūbuoja nendrės, o virš vandens kyla arba leidžiasi saulės rutulys.
Kiek žmonių – tiek stilių
Didžioji dalis festivaliui sukurtų kūrinių siejosi su gamtos, jos naikinimo ir išsaugojimo tema. Indo Ajesh Kumar. S kūrinys skirtas upėms, žmogaus užterštoms ir nykstančioms. Instaliacijos viduje jis užrašė šimto labiausiai užterštų upių, kurios daugeliui žmonių kartų buvo kaip motinos maitintojos, pavadinimus.
Korėjos dailininkų grupės instaliacija “Grįžimas į gamtą” ypač traukė žmones. Atrodo, kad pakelta žemės “oda” kuria tunelį, jo sienos dengtos veidrodžiais. Atsidūręs tunelyje, žmogus mato save ir jūrą priekyje, patiria atskyrimo nuo realybės pojūtį, gali pažvelgti į ją iš šalies.
“Ten pamatai tokią įvairovę!.. Kiek žmonių – tiek stilių. Menas pasaulyje greitai žengia pirmyn. Esi tiesiog priverstas ieškoti naujų sprendimų”, – sako A. Bosas. Anot jo, tarp kūrinių, pristatytų Jūros meno festivalyje, nebuvo dviejų panašių, nors kokių nors esminių skirtumų tarp Europos ar Azijos kūrėjų nepastebėjo, atstumai šiandien netrukdo kontaktams. Todėl tokie svarbus ir bienalės organizatorių visuose leidiniuose nuolat akcentuojamas mainų tarp kultūrų poreikis, pusiausvyros tarp globalizacijos veikiamo pasaulinio meno perspektyvų ir kiekvienos šalies meno vietinio identiteto paieškos.
