Klaipėdoje atgimė pirmoji pasaulyje opera

Klaipėdoje atgimė pirmoji pasaulyje opera

Daiva Kšanienė

Liepos 6-ąją – rugpjūčio 20 dienomis vykusio X tarptautinio operos ir simfoninės muzikos festivalio „Muzikinis pajūris – 2007“ neabejotina menine kulminacija tapo genialiojo Klaudijo Monteverdžio operos „Orfėjas“ premjera rugpjūčio 2-ąją.

Akimirkos iš K.Monteverdžio operos „Orfėjas“ premjeros Klaipėdos muzikiniame teatre. Operos sceninis sprendimas primena studiją arba mokyklą, kurioje mokytoja – Muzika (E.Chišju).

Operos pastatymas intriguoja stilingais kostiumais ir išradingu grimu. A.Kozlovskio (Plutonas) ir E.Chišju (Prozerpina) duetas.

Euridikė – R.Ulteravičiūtė, Orfėjas – A.Kalinovas.

Orfėjo vaidmeniu A.Kalinovas parodė turįs improvizatoriaus dovaną. Nerijaus Jankausko nuotraukos

Drąsus pasirinkimas
Muzikinio teatro kolektyvas ir jo vadovė Audronė Žigaitytė „Orfėją“ pasirinko neatsitiktinai: šiemet visas pasaulis pažymi 400-metį nuo šios pirmosios (išlikusios) operos sukūrimo bei paties kompozitoriaus 440-ąsias gimimo metines.
Klaipėdos muzikinio teatro kolektyvas, įpratęs prie jausmingų XIX-XX a. operų bei operečių interpretacijų, parodė drąsą ir pasitikėjimą savo jėgomis, imdamasis ankstyvojo baroko veikalo, reikalaujančio visai kitokių raiškos būdų (solo partijų pateikimo, orkestro išraiškos, sceninio sprendimo ir kt. požiūriu). Rezultatas: toji terra incognita – pažinta ir įkūnyta.
Operos atlikėjų kolektyvą sudarė tarptautinė komanda. Su mūsų teatro muzikais spektaklį kūrė jauni kviestiniai solistai iš Vilniaus, kitų miestų. Operą dirigavo ankstyvojo baroko muzikos žinovas iš Vokietijos Martinas Lutcas (Lutz), solines partijas padėjo paruošti vokalo konsultantas Svenas Švanbergeris (Schwannberger). Trupė, atrodo, dirbo kūrybingai, sutartinai, nes rezultatas – neblogas.

Muzika – atgaiva
Klausydami „Orfėją“ mūsų žiūrovai galėjo pajusti (ir pajuto) ypatingą senosios muzikos grožį. Muzikos, kuri pati savaime, be jokių papildomų efektų ar sceninių „triukų“ yra Grožis, teikiantis nepaprastą pasigėrėjimą ir dvasinę atgaivą.
Antikinė legenda apie dainiaus Orfėjo ir gražiosios Euridikės meilę bei liūdną jos likimą buvo labai mėgiama XVII-XVIII a. kompozitorių kūryboje, nes joje atsispindėjo tuo metu garbinamas ir vertinamas senovės graikų menas, jo estetika, išaukštinanti galingą kuriamąją meno jėgą, kilnų, žadinantį žygdarbiams meilės jausmą.
Operos statytojams pavyko atskleisti K.Monteverdžio veikalo esmę ir prasmę, kuriame, kaip ir antikinio meno tradicijoje itin glaudžiai susiję poezija, muzika, draminis veiksmas, judesys, scenografija, rūbai ir kt.
Spektaklis pasižymi išraiškinga statika, santūrumu, kur kiekvienas gestas – ženklas, veido išraiška, žvilgsnis, kiekviena mizanscena pasako viską, ką norima pasakyti, daugiau nei dramatiškos aistros ir aktyvus sceninis judėjimas.
Labiausiai premjeroje imponavo toji visų operos komponentų sąveika: žodžio ir muzikos (dainuota operos originalo – italų – kalba), neblaškančio sceninio vaizdo vienybė, pajungta vienam tikslui – vidinių jausmų, sielos virpesių atskleidimui.
Klausant operos buvo akivaizdu, kad atlikėjai – solistai, choras, orkestras mąsto viena menine linkme, siekdami kiek įmanoma autentiškesnio senųjų amžių muzikos įkūnijimo.

Siekė autentiškumo
Operos pasisekimą pirmiausia lėmė profesionalus režisieriaus Jono Vaitkaus darbas. Įsigilinęs į paprastą, bet subtilų K.Monteverdžio veikalą, suvokęs jo archajines prasmes, režisierius sceninę raišką „tapė“ stambiais štrichais, monumentaliomis mizanscenomis, tikslinga kiekvieno personažo išraiška, visa tai pajungdamas vieningai dramaturgijai. Stilinga spektaklio statika atliepė antikinių tragedijų tradiciją.
Muzikiniame puikiosios barokinės operos pateikime taip pat juntamas autentiškumo siekis. Ir solistai, ir choras, įsigilinę į XVII a. pradžios muzikos stilių, nesivaikydami išorinių efektų, sugebėjo įtikinamai perteikti ir improvizacines arijų melodijas, ir išraiškingus rečitatyvus, ir patetiškus polifoninius bei homofoninius chorus.
Malonu, kad atsiranda jaunų solistų, kurie tobulinasi barokinio dainavimo srityje (A.Kalinovas Graco menų universitete gilina ankstyvosios operos interpretacijos žinias).
Dirigentui M.Lutcui pavyko solistų ir choro dainavimą organiškai susieti su orkestriniu palydėjimu. K.Monteverdžio orkestras XVII a. pradžios muzikoje – tembriškai savitas ir išraiškingas. Šiuolaikiniais ištobulintais instrumentais pasiekti autentiško skambėjimo nėra lengva. Juk vietoje violų da gamba, senovinių pučiamųjų šiandien grojama klasikiniais, mums įprastais instrumentais.
Beje, šiuolaikiniams instrumentams „Orfėjo“ partitūrą instrumentavo M.Lutcas. „Aš labai atsargiai kūriau naują instrumentuotę – skambesį pritaikiau mūsų orkestro galimybėms. Mes neturime kornetų (į trimitą panašus pučiamasis muzikos instrumentas) ar regalio (pučiamasis klavišinis muzikos instrumentas), bet turime muzikantus, kurie imlūs ir kuriuos pavyksta lengvai įkvėpti. Jie savo instrumentais išgauna garsus, būdingus senųjų instrumentų skambesiui. Jie sugeba pakeisti griežimo techniką, artikuliaciją, agogiką“, – sakė dirigentas.
Ir styginiai (smuikai, altai, violončelės, kontrabosai) taip pat „adaptavo“ savo griežimo manierą: sugebėjo išgauti lygų, gryną, be vibrato garsą. Jautrūs, natūralūs perėjimai nuo orkestrinio skambesio prie klavesino, vargonų akompanimento padėjo atskleisti šios muzikos jautrų ir subtilų grožį. Orkestro koloritą labai praturtino autentiško styginio instrumento teorbos (liutnios atmaina) skambesys (S.Švanbergeris), klavesino, vargonų (M.Lutcas), arfos (D.Martusevičienė) partijos.
Tenka tik stebėtis dirigento M.Lutco meistriškumu, grakščiai, be jokių sunkumų sugebėjusio pereiti nuo dirigavimo prie grojimo (akompanavimo) minėtais instrumentais.

Dainavo kitaip
Jaunieji operos solistai pasirodė imlūs ir galintys atlikti (geriau ar ne taip gerai) senovinę muziką. Jiems nebuvo paprasta. Šiuolaikiniai operos teatrai vertina stiprius, turtingus obertonais, dramatiškus balsus. Tokius balsus formuoja ir dainavimo mokyklos. O K.Monteverdžio operose, kaip ir visos jo epochos muzikoje, svarbu buvo natūralus, tyras, skaidrus (nebūtinai stiprus) balsas. „Jis skiriasi nuo šiuolaikinio operinio dainavimo, nes visai kitoks kvėpavimas, balso formavimas“ (S.Švanbergeris). Vokalo konsultanto S.Švanbergerio padedami mūsų solistai ima įsisavinti tokio dainavimo manierą, kurią „Orfėjo“ operos premjeroje deramai pademonstravo.
Šauniai pasirodė sudėtingos Orfėjo partijos atlikėjas Andrejus Kalinovas. Jis gražiu, lyrišku ir švelniu balsu atskleidė antikinės legendos herojaus išgyvenimus. Ypač jaudinančiai skambėjo Orfėjo arijos. Jose solistas parodė turįs improvizatoriaus dovaną; gana tiksliai išdainavo ir gausias tipiškas melodines puošmenas.
Neblogai savąsias partijas atliko ir kiti solistai: Rasa Ulteravičiūtė (Euridikė), Dalia Kužmarskytė (Silvija, Viltis), Svetlana Konstantinova (Nimfa; solistė sukūrė plastišką sceninį įvaizdį), Eglė Chišju (Muzika, Prozerpina), Artūras Kozlovskis (Plutonas), Tadas Girininkas (Charonas), Vytautas Vepštas (Apolonas), Žoržas Siksna, Andrius Apinis, Valdas Kazlauskas (Piemenys), Viačeslavas Tarasovas (Dvasia), Algirdas Bagdonavičius (Piemuo, Dvasia, Echo /aidas/).

Vizualiai efektinga
Dailininkas Gintaras Makarevičius sukūrė asketišką, kuklų, bet įtaigų ir funkcionalų scenovaizdį: mokyklos klasė talpino chorą, kuris šioje operoje yra labai svarbus; choras nebuvo nustumtas į scenos gilumą ar pastatytas šonuose, kaip dažnai būna statiškesniuose muzikiniuose spektakliuose.
Videoinstaliacija scenos gilumoje prasmingai papildė spektaklio scenografinę, vizualinę raišką. Režisūrinį sumanymą, apjungiantį visas operos grandis, atitiko ir stilingi kostiumai, išradingas grimas.
Operos atlikėjams, paklūstant režisieriaus J.Vaitkaus ir gabaus choreografo Aurelijaus Liškausko sumanymui bei reikalavimams, teko įvaldyti ir savitą, santūrų, bet išraiškingą sceninį judesį.
Didelį ir sėkmingą darbą atliko chormeisteris Vladimiras Konstantinovas, su teatro choru gerai paruošęs stilistiškai gana sudėtingus K.Monteverdžio operos chorinius numerius.
Festivalis „Muzikinis pajūris“ Klaipėdoje ir regione vyko labai sklandžiai: didžiulio pasisekimo sulaukė nauja teatro vadovės idėja ir jos sėkminga realizacija „Muzikinis keltas“, kurio koncertais publika ypač susižavėjusi. Norisi tikėti, kad ir „Orfėjo“ laukia sėkmingas sceninis gyvenimas.

by admin