Klaipėdoje – šiuolaikinio meno fragmentai iš Londono, Lietuvos ir Irano

Klaipėdoje – šiuolaikinio meno fragmentai iš Londono, Lietuvos ir Irano

Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro (KKKC) Parodų rūmuose eksponuojamas pasaulinio garso britų meno kritiko ir kuratoriaus Edwardo Lucie-Smitho projektas „Trys pasauliai viename“. Garsusis menotyrininkas drauge su jaunesnės kartos kuratoriumi, menininku, galerijos „Charlie Smith“ vadovu Zavieru Ellisu Lietuvai pristato kelis esminius margo ir eklektiško Londono šiuolaikinio meno pasaulio fragmentus.

Rimantas Eivenis

„Trys pasauliai viename“ – tai trys parodos: „Tarptautinis Londonas“, lietuvių menininkų kūriniais papildyta „Polemiškai maža“ ir „Naujasis Irano menas“. 21 britų autoriaus ir 7 lietuvių menininkų darbai parodoje „Polemiškai maža“ skelbia tapybos atgimimą ir konceptualios miniatiūros priešpriešą gigantiškiems šiuolaikinio meno kūriniams.

Paroda „Tarptautinis Londonas“ – tai plačios ir mišrios Londone kuriančios britų ir kitų šalių menininkų bendruomenės kūryba. Pristatydamas šią tendenciją, kuratorius pasirinko 13 autorių darbus: instaliacijas, fotografijas, provokatyvius videodarbus, performansus. „Naujuoju Irano menu“, E.Lucie-Smithas Iraną įvardija kaip varomąją meno jėgą iš Vidurio Rytų ir jų svarbiausią reprezentantą Londone. Ketvirtąja KKKC pristatoma Londono paralele būtų galima pavadinti „Stakistus“. „Stakizmas“ (Stuckism) – meninis judėjimas, įkurtas 1999 m. Didžiojoje Britanijoje, siekiant propaguoti figūrinę tapybą kaip priešstatą konceptualiajam menui. Šiandien „Stakistai“ turi per 200 grupių 47 šalyse. Pagrindiniai grupės nariai nuolat rengia demonstracijas prie TATE galerijos, protestuoja prieš Turnerio prizą ir prieš Ch.Saatchi šiuolaikinio meno populiarinimo politiką.

Apie visa tai kalbėjomės su KKKC svečiais kuratoriais E.Lucie-Smithu ir Z.Ellisu.

Susiejo priešybes

– Ar šios trys parodos yra susijusios ir kokiu būdu?

E.Lucie-Smithas: Taip, susijusios keliais atžvilgiais. Britų sektoriuje siekiame atverti Londono šiuolaikinio meno sceną. Ko gero, vizualiųjų menų požiūriu Londonas dabar yra labiausiai internacionalus pasaulio miestas. Dėl šio epiteto jis varžosi tik su Berlynu ir gerokai lenkia Paryžių.

O iranietiškoji parodos dalis žymi priešybę. Mat Irano visuomenė yra labai uždara, ir jos menininkai visaip mėgina prasiskverbti į pasaulinį meno kontekstą. Taip jau atsitiko, kad neblogai pažįstu abu šiuos pasaulius. 2001-aisiais mano knyga „Meno kryptys nuo 1945 metų“ buvo išversta į farsi kalbą. Tai vienintelis Irano studentams prieinamas tekstas apie šiandieninį Vakarų meną. Nuo to laiko Irane tapau savotišku šiuolaikinio meno guru. Taip pat norime atskleisti, kokios skirtingos gali būti dialoge dalyvaujančios pusės. Lietuvių menininkų dalyvavimas parodoje yra svarbus. Jie labai skiriasi nuo kitų parodos dalyvių. Tačiau kiekviena visuomenė meną suvokia skirtingai. Vienokį poveikį menas daro Lietuvoje, kiek kitokį – Londone ar Irane.

Z.Ellisas: Parodoje matomos ir kitokios sąsajos. Savaime suprantama, kad „Tarptautinio Londono“ ir „Polemiškai mažo“ jungtys yra akivaizdesnės. Tačiau sąveikų esama tarp stakizmo ir polemiškai mažų bei Irano meno. Anglų ir lietuvių ekspozicijas susiejo polemiškai mažo ideologija: įrodyti miniatiūros meninę galią ir atskleisti menininko ambicijų paprastumą.

„Pasidaryk pats“ etika

E.L.-S.: Už tai, kad Irano menininkų fotografijos dalyvauja šiame projekte, turime būti dėkingi internetui. Iraniečiai man siuntė savo sukurtus failus. Teko pasinaudoti ypač modernia programa, kad vaizdai įgytų esamą dydį. Tada į Klaipėdą siunčiau USB laikmeną ir čia fotografijos buvo atspaustos. Tad galima teigti, kad prieš atkeliaudami į Lietuvą iraniečių kūriniai realiai neegzistavo. Kita vertus, išvengėme ne tik pervežimo ar muitinės problemų, bet ir politinių trikdžių.

Z.E.: Šiuolaikinės technologijos ir komunikacijos suteikia laisvę kūrybai. Tau nebereikia tarpininkaujančių meno institucijų paramos. Kuri ką panorėjęs ir su pasauliu bendrauji tiesiogiai. Šiuo keliu eidami stakistai ir išgarsino save.

E.L.-S.: Stakizmas, kaip sufleruoja pati sąvoka, yra retro avangardo atmaina. Tačiau stakistų grupių nariai tapo pačiais geriausiais interneto technologijų ir galimybių žinovais. Šiuo požiūriu jie aplenkė kitus pastarojo dešimtmečio meno judėjimus. Tradicines, konvencines meno struktūras tai varo į pamišimą. Nes menininkai jau išsiverčia be muziejinių institucijų hierarchijos, kuriai visuomet priešinosi, tuo savotiškai primindami pankroko judėjimą. Juk pagrindinis pankroko postulatas buvo toks – kiekvieno teisė mėginti kurti muziką.

Z.E.: Tikra tiesa, šie menininkai grįžo prie „pasidaryk pats“ (D.I.Y. – „do it yourself“) etikos.

E.L.-S.: Taip – tai „pasidaryk pats“ ir demokratiškumas.

Su stipriu vietiniu prieskoniu

– Kodėl pasirinkote Iraną, o ne kurią nors iš Afrikos šalių? Pastarosios dabar dažnai matomos įvairiose bienalėse.

E.L.-S.: Irane veikia geriausiai organizuota menininkų bendruomenė Vidurio Rytuose. Palyginti su kaimyniniais arabų kraštais, kur kas daugiau menininkų kuria savo šalyje. Mat su arabų regionu save tapatinantys kūrėjai daugiausia gyvena išeivijoje. Kiek kitokia padėtis Egipte, tačiau Kairo meno pasaulis gerokai mažesnis už Teherano. TATE galerija prieš porą metų rengė Vidurio Rytų meno konferenciją, kurioje nebuvo nei Irano, nei Turkijos atstovų. O juk tai didžiausios ir turtingiausios regiono tautos. Dalyvavo menininkai iš Tuniso, Maroko, kuriuos geografiniu požiūriu vargiai pavadintum Vidurio Rytais. Turkų menas dar nėra „apsisprendęs“, koks jis nori būti – europietiškas ar Vidurio Rytų (juokiasi). O Irano menas turi tą ypatingą, stiprų vietinį prieskonį. Jis atsirado po 1979 metų revoliucijos. Šiuolaikinis Irano menas, ar jis „pro“, ar „anti“ vyriausybinis, yra tos revoliucijos „vaikas“.

Seksualumas ir mirtis

– Parodoje demonstruojama gana daug aštrių erotinių motyvų (net skelbiami suvaržymai lankytojų amžiui).

Z.E.: Taip (juokiasi). Londono menininkai – jokia išimtis. Jie irgi sprendžia didžiuosius žmogaus egzistencijos klausimus: mirtis, grožis, seksualumas. Suprantama, kiekvienas autorius tai išreiškia savaip. Tačiau seksualinis elementas išties ryškus.

Kita vertus, šių temų dominavimas ne tik iliustruoja kai kurias Londono meno tendencijas, bet ir atskleidžia kuratorių požiūrį. Pats labai domiuosi šiomis temomis. Manau, tokie kūriniai meta iššūkį, norą pasipriešinti, „skelia“ skirtingas nuomones. Man menas yra seksualinės energijos sublimacija, leidžianti priimti ir suvokti gana dviprasmiškas, sudėtingas temas.

Džiaugiuosi galėdamas parodyti Samo Jacksono tapybą, kuri sieja grožį ir neprilygstamą techniką. Kita vertus, jo kūriniai gali pasirodyti labai grafiški, net porno-grafiški. Visuomet intriga eksponuoti tokius darbus Berlyne, Bazelyje, Niujorke ir išvysti turtingą vidutinio amžiaus moterį, kišančią savo nosį į paveikslą. Manau, menas yra puiki socialinė priemonė, skatinanti bendrauti, įtraukianti žmones į visuomenei nepriimtinas, nepatogias temas.

E.L.-S.: Praeityje tapyba dažnai vaizdavo mitologinius ir biblinius siužetus. Sunku tikėtis, kad šiuolaikinė publika žino tas istorijas. Kai kurias – gal. Tačiau aišku viena – šios temos prarado universalumą. Seksualumas ir mirtis yra esminiai meno objektai, universalūs ir neišvengiami. Šiuo atžvilgiu menas sugrįžo prie ištakų, prie savo esmės.

Iš kitos pusės, tokie vaizdai visuomet yra dviprasmiai. Dažnai dėl to man pavykdavo išvengti draudimų. Nerastumėte dviejų žmonių, kurie šiuos darbus apibūdintų vienodai. Kiekvienas pastebės savitą niuansą. Mums įdomu, ką apie juos mano lietuvių publika.

Universali tema – moteriškumas

Z.E.: Parodoje matome du videodarbus, kurie rodo moters nuogumą ir seksualumą: Mirandos Whall „Mother/Fucker“ ir Ekua McMorris „Aporija“. Miranda atkreipia dėmesį į nėščios moters psichinę ir fizinę patirtį. Ekua užaugo Šiaurės Londone, nežinodama, kas yra rasizmas. Tačiau, įstojusi į meno kolegiją, atsidūrė tarp baltaodžių. Tada jai pirmą kartą gyvenime iškilo rasinės tapatybės klausimas. Tirštas skystis, atrodo, varvantis iš moters vaginos, primena vergovės laikus, kai Afrikos belaisviai Amerikoje išgaudavo melasą. Ji naudojama alkoholio gamybai. Spiritiniai gėrimai buvo gabenami priešinga kryptimi, į Afriką ir mainomi į vergus. Atkreipkite dėmesį, kad šias temas pristato menininkės moterys.

E.L.-S.: Šios temos man priimtinos dar ir todėl, kad esu kilęs iš Vakarų Indijos, Jamaikos. Mano tėvo giminė Kingstone gyveno nuo 1627 metų. Atsikėlė į šią salą kur kas anksčiau, nei joje atsirado pirmieji juodaodžiai. Dar viena universali tema – moteriškumas, moters tapatybė ir padėtis šiandieninėje visuomenėje. Siūlyčiau jums dažniau domėtis ir naudotis šia tema mene. Ciniškoji mano asmenybės pusė pasakytų – tai visuomet pritrauks publikos (juokiasi). Ginčas apie moterų padėtį yra vienas ryškiausių mūsų visuomenės klausimų.

Išsaugoję amatų tradicijas

– Ar lietuviai menininkai – polemiškai maži?

Z.E.: Ne, jie polemiškai vidutiniai (juokiasi, akcentuodamas lietuvių autorių darbų formatą ir „formatą“).

E.L.-S.: Kaip ir dauguma Baltijos regiono tautų, lietuviai išsaugojo tvirtas amatų tradicijas. Meno ir amatininkystės takoskyra čia labai siaura. Šie du dalykai yra susieti kur kas geriau, nei Didžiojoje Britanijoje. Lietuviams derėtų pamąstyti, kaip išnaudoti šį tradicijos unikalumą. Čia žmonės dar domisi, iš ko ir kaip vienas ar kitas daiktas padirbdintas.

Z.E.: Mano nuomone, geriausi tie lietuvių darbai, kurie remiasi amatininkystės tradicija. Pavyzdžiui, Mindaugas Bumblys (manau, Edwardas neprieštaraus) „Polemiškai maža“ parodoje galėtų atstovauti britams.

Ateities nesureikšmina

– Jūs, Zavierai, kuravote daug dėmesio sulaukusią jaunųjų menininkų parodą „Future can wait“. Ar jauniems menininkams priimtinas toks pavadinimas – „Ateitis palauks“? Jų pasaulėžiūrai labiau tiktų „Ateitis nelaukia“, nemanote?

Z.E.: Ateities mes nesureikšminame: rūpinkimės savimi dabar, domėkimės, kas vyksta šiuo metu.

E.L.-S.: Zavieras itin pabrėžia kuratorystės teoriją. Esu pragmatikas, netikiu nei kuratorystės teorija, nei know how. Kuratoriai yra mėgėjai pasvarstyti, kokia bus meno ateitis. Ji niekad nebus tokia, kokią ją įsivaizduoji. Ypač sparčios technologijų pažangos amžiuje. Kaip vyriausios kartos kritikas esu visai neblogai apsirūpinęs techninėmis žiniomis ir įranga. Pažįstu nemažai bendraamžių, kuriems tik parodyk kompiuterį ir juos išgąsdinsi (juokiasi). Grįžtant prie minties apie meno ateitį – tokie žmonės kaip mudu su Zavieru tiesiog tampome tigrą už ūsų. Neturime nė mažiausio supratimo, kas bus vėliau. Tik vilčių. Mat meno ateitį lemia daugybė veiksnių: technologijos, finansai, mokymo sistema, gamta. Galime pasakyti tik viena: „Štai tas dalykas yra reikšmingas dabar“.

Būti mažesniam – pranašumas

– Kaip periferijoje esantys centrai galėtų skatinti meno pažangą?

Z.E.: Viskas vyksta greičiau ir pigiau nei ankstesniais laikais. Daugelis dalykų įgavo tarptautinį mastą. Tokia situacija palanki mažesnių šalių meno centrams ir apie juos susibūrusiems menininkams. Jie gali būti konkurencingi. Tas internacionalumas leidžia naujoms, mažoms meno jėgoms įsitvirtinti tarp senųjų ir grumtis su isteblišmentu. Antra vertus, senieji centrai, pavyzdžiui, Paryžius, gerokai sustabarėjo. Labai svarbi jėga yra įvairovė ir mažesnė konkurencija. Kiek galerijų veikia Londone? Šimtų šimtai. Visos jos nori patekti į kurią nors meno mugę. Tačiau ne visoms pasiseka. Žinoma, jos visos ten neišsitektų, iš kitos pusės – negali juk dalyvauti tik Londono galerijos. Tad garsiausios Mančesterio, Liverpulio ar Niukaslio galerijos turi geresnes galimybes, nors jų programa ir kolekcija prastesnė. Kartais būti mažesniam – tikras pranašumas.

E.L.-S.: Dabar visi žino Majami Byč meno mugę. Tačiau kadaise ta vieta buvo visiška meno dykuma, net nežymima meno pasaulio žemėlapyje. Jei turi bent pakenčiamą infrastruktūrą, galimybę rengti konferencijas, parodinę erdvę, jei sukuri patrauklią programą – žmonės ateina. Rengiau du kūno meno festivalius: Austrijoje ir prie Komo ežero. Jie nesulaukė didžiojo meno pasaulio dėmesio ir vertinimų. Turbūt ir negalėjo sulaukti, nes tai greičiau buvo mados festivaliai. Bet, Dieve mano, kiek pritraukė žiūrovų!..

Gali padėti internetas

– Ką pasiūlytumėte KKKC šiuo požiūriu?

E.L.-S.: Ko gero, esu daugiausia keliaujantis meno kritikas ir kuratorius. Neblogai pažįstu Lotynų Amerikos meną. Tačiau užvis labiau mane domina meno pasaulių panašumai ir skirtumai. Kviečiamas į Lietuvą prisiminiau Estiją. Puikiai pažįstu jos meno procesą, per pastaruosius 20 metų ten teko daugkart viešėti. Mažų tautų bėda, kad jų kultūra palengva pasiduoda didesniųjų diktatui. Nė viena nacija neturėtų prarasti savo išskirtinių bruožų. Kaip Lietuvai surasti „aukso viduriuką“, išlikti visuotiniame meno procese ir kartu išsaugoti tautinį charakterį? Mano atsakymas būtų toks: tai įmanoma padaryti naudojantis pasauliniu interneto tinklu. Mat internetas panaikina santykių hie-rarchiją, siūlo lygiaverčius ryšius. Kažkada Paryžius buvo vienintelė vieta, kur jauteisi esąs moderniojo meno centre. Tie laikai baigėsi. Dabar gali atsidurti centre, jei tinkamai pristatysi save internete. Lietuvos kultūra – ypač graži, svetinga, viliojanti paviešėti. Turite pasinaudoti gražia Klaipėdos aplinka, marių ir jūros kaimynyste. Tereikia įrodyti, jog esate visaverčiai dialogo dalyviai. KKKC ateitį įsivaizduoju susijusią su trimis uždaviniais: patrauklia interneto svetaine, gera doktrina ir galimybe organizuoti renginius Vidurio Europoje.

by admin