Klaipėdos fotografijoje – „Stagnacija“

Klaipėdos fotografijoje – „Stagnacija“

Jungtinė Lietuvos fotomenininkų sąjungos Klaipėdos skyriaus narių paro-da, pristatyta prieš didžiąsias metų šventes ir iki sausio vidurio veikusi Klaipėdos fotografijos galerijoje, atliepė nūdienos aktualijas ir sujungė uostamiesčio fotografų darbus stagnacijos tema.

Danguolė Ruškienė

Tradicinės metų palydos

Ilgamete tradicija tapusios parodos priešistorė siekia palyginti senus laikus.

Sovietmečiu, aktyviai fotografinę veikla užsiėmus tuometinei Lietuvos fotografijos meno draugijai (dabar – Lietuvos fotomenininkų sąjungai) ir ilgainiui įsteigtiems jos padaliniams Kaune, Klaipėdoje bei kituose miestuose, bendros fotografų parodos metų pabaigoje buvo įgavusios tam tikrą kūrybinių metų ataskaitos formą.

Jų metu fotografai pristatydavo tais metais sukurtus darbus, taip simboliškai palydėdami dar vienus kūrybinius metus. Temų, žanrų, stilių, formatų ir kita įvairovė dažniausiai nulemdavo chaotiškos, neišbaigtos, konceptualiai neapibrėžtos parodos įspūdį. Bendros tendencijos, kryptys paprastai taip ir neišryškėdavo. Todėl nieko nuostabaus, kad tokiose parodose reikšmingesnių atradimų nebūta.

Ilgainiui tradicija modifikavosi, įgavo naujų niuansų ne tik Lietuvos fotomenininkų sąjungoje Vilniuje, bet ir Klaipėdos skyriuje. Tiesa, kai kurie dalykai taip ir liko nepakitę. Kaip ir anksčiau, taip ir dabar, parodoje dalyvaujama savo noru, eksponuojami tik sąjungos narių darbai.

Tema užmezgė intrigą

Apžvalginio pobūdžio paroda, anksčiau neturėjusi ryškesnės koncepcijos ir apsiribojusi kūrybinių metų išklotine ar ataskaitos forma, pastaraisiais metais įgyja ryškesnius kontūrus.

Jau trečią kartą inicijuota teminė paroda, taip užmezgant intrigą ne tik parodos lankytojams, bet ir patiems autoriams.

Skirtingai nei anksčiau, šiose parodose pristatomi darbai neprivalo būti sukurti būtent tais metais, tačiau turi išsitekti apibrėžtoje temoje.

Svarbu ir tai, kad darbus parodai atrenka patys autoriai, kurie dažniausiai vadovaujasi labai skirtingais, neretai nenuspėjamais atrankos kriterijais. Tokiu būdu savotiškai demaskuojama ne tik autoriaus kūryba. Kartu išryškinama jo samprata, įžvalgos, autorinė pozicija ar poza. Be abejonės, pastarasis momentas sudaro tikrai nemažą intrigos dalį.

Pasak Klaipėdos skyriaus nario Gintauto Survilos, teminės pa-rodos yra būtinos. Tai – galimybė Klaipėdos fotografams parodyti bendrystę tam tikra tema, savotišką gestą urbi et orbi. Tačiau, jo manymu, tema turėtų būti parenkama kolektyviai, aktuali kraštui ir pačiam autoriui.

Juntamas sąstingis

Fotomenininkas Remigijus Treigys samprotavo, kad pati parodos tradicija tapo stagnacija, rutina, ir šią idėją būtina kooreguoti ar keisti.

Kad pačiame Lietuvos fotomenininkų sąjungos Klaipėdos skyriuje juntamas sąstingis, pritarė ir dabartinis jo pirmininkas Darius Vaičekauskas. Būtent analogiška situacija ne tik uostamiesčio, bet ir visos šalies kultūros lauke, pasak jo, padiktavo šių metų parodos temą. Kaip teigė organizatoriai, viešai vis garsiau pasigirstanti nuomonė, kad Klaipėdoje niekas nevyksta, neabejotinai turi pagrindo. Todėl, siekiant visapusiškos temos analizės, buvo skatinama nagrinėti ją kuo įvairesniais aspektais, rinktis skirtingus interpretavimo būdus, atidengiant ir menkiausius temos niuansus.

Pirmoje teminėje metų parodoje („Post scriptum’08“) dalis autorių sąmoningai ignoravo paskelbtą temą, praleisdami progą ne tik į pačią fotografiją, bet ir į savo ar kolegų darbus pažvelgti kiek neįprastu rakursu, o jau praėjusių metų parodoje („Nuogas kūnas’09“) kiekvienas iš dalyvių skyrė atitinkamą dėmesį vizualinei temos plėtotei.

Dekoratyvus sluoksnis – sodriausias

Savitą matymo kampą ir subjektyvią parodos temos traktuotę uostamiesčio fotografai pateikė ir parodoje „Stagnacija“.

Kaip ir anksčiau vykusiose teminėse parodose, šioje išlaikomas žaidybinis formatas. Fotografai dar kartą įtraukti į bendrą interpretacinį žaidimą, primygtinai siūlant jiems neapsiriboti vien tiesiogine temos traktuote.

Akivaizdu, kad ilgainiui autoriai labiau akcentuoja savo asmeninį, o ne gyvenamojo vietovaizdžio išskirtinumą, į kurį paprastai sutilpdavo tik fachverkiniai pastatų fasadai, laivų siluetai, marinistinė ar kopų tematika – tam tikri Klaipėdos, kaip uostamiesčio, identifikavimo kodai.

Aktyvėjantis kūrybinis individualizmas, subjektyvizuotos įžvalgos ar besiformuojančios autorinės technikos neabejotinai dar labiau praplėtė takoskyrą tarp atskirų autorių, kaip ir tarp jų interesų bei kūrybinio aktyvumo.

Ir vis dėlto, nors paskutiniais metais rengiamų parodų temos yra talpios įvairioms interpretacijoms, dekoratyvus kūrinio sluoksnis uostamiesčio fotografų darbuose ir dabar lieka nepalyginamai sodresnis nei probleminis, provokuojantis auditoriją atvirai polemikai su autoriumi.

Apmąsto paraleles

Bendros nuotaikos, lemiančios ir asmeninį snaudulį, pasireiškiantį apatija, nusivylimu, nuoboduliu ar panašiomis būsenomis, tampa ne tik fotografų kūrybine medžiaga, bet ir jų autorine pozicija, ironiška asmeninės kūrybos traktuote.

Savikritiškai į savo kūrybą nevengia pažvelgti net keli fotografai, taip demaskuodami visa tai, ką lig šiol yra sukūrę. Be abejonės, tai – tik momentinė nuotaika, emocijos išraiška, tą veiksmą inkriminuojant sau pačiam.

Nevengiama stagnacijos sąvoką tapatinti ir su sovietiniu režimu, brežnevine stagnacija, jos paliktais pėdsakais.

Nenuginčijamos istorinės peripetijos, kurios lėmė mūsų šalies ne tik kultūrinį, bet ir ekonominį, socialinį sąstingį, fotografų darbuose atsiskleidžia visiems dar gerai pažįstamais simboliais – kanonizuotais partijos lyderių atvaizdais, ano laikmečio reportažais, liudijančiais aštrėjančias socialines problemas ar politinės ideologijos stipriai pakoreguotą raudonos spalvos sampratą.

Tiek realybėje, tiek ir savo archyvuose autoriai ieško ano, (ne)teisingo gyvenimo liekanų. Taip apmąstydami istorinės praeities ir nūdienos paraleles.

Patys vertina kritiškai

Iš pirmo žvilgsnio glaudesnis ryšys su dabartimi, fiksuojant viešų teritorijų fragmentus ir privačias erdves, apimtas snaudulio ar visiško stingulio, ilgainiui virsta vizualinėmis manipuliacijomis, peršančiomis savitas temos interpretavimo versijas.

Čia neieškoma ryšio su praeitimi, neieškoma kontakto ir su asmenine autoriaus kūryba. Akcentuojami formų kuriami paradoksai, stiprių šviesos srautų ar ryškių spalvų poveikis turiniui, ne tik gerokai jį koreguojant, implikuojant jam naujas reikšmes, bet kartais net iš esmės pakeičiant užfiksuoto vaizdo prasmę.

Nors jau trečią kartą rengiamos bendros Klaipėdos skyriaus narių parodos yra teminės, vis dar sulaukiama ne tik renginio vertintojų, bet ir pačių fotografų kritikos. Atrodo, kad bandymai gaivinti senas, negyvybingas, prarandančias svarbą tradicijas tik aktualizuoja problemą, bet iš esmės jos nesprendžia. Šis teiginys galėtų išlikti pagrindine „Stagnacijos“ temos traktuote, jeigu nutylėsime apie tai, kad pats parodos vertinimas jau ketvirti metai priskirtinas tam pačiam autoriui. Tai neabejotinai dar labiau praplėstų šios sąvokos interpretacinį lauką.

by admin