Klaipėdos kompozitorių koncertas: retrospektyva ir dvi premjeros

MUZIKA

Klaipėdos kompozitorių koncertas: retrospektyva ir dvi premjeros

Daiva KŠANIENĖ

Mažosios Lietuvos simfoninis orkestras 2004-uosius pradėjo Klaipėdos kompozitorių koncertu. Dėmesys savojo miesto muzikos kūrėjams daro garbę orkestrui, tuo pateisinančiam ir savo pavadinimą.

Sausio 30-osios koncerto „Klaipėdos kompozitorių retrospektyva ir dabartis“ programą orkestro meno vadovas ir dirigentas Stasys Domarkas sudarė išradingai. Į ją buvo įtrauktas beveik prieš 9 metus penkių uostamiesčio kompozitorių sukurtas netradicinis veikalas – Variacijos M. K. Čiurlionio Preliudo tema. Taip pat skambėjo Klaipėdoje jaunystę praleidusio, čia lankiusio gimnaziją Eduardo Balsio prieš 46 metus sukurtas Koncertas smuikui ir orkestrui Nr.2. Be to, buvo atlikti ir du visai nauji premjeriniai kūriniai – Jono Domarko “Badinage” (“Linksmas šokis”) birbynei ir simfoniniam orkestrui bei Alvido Remesos Simfonija Nr. 5 “Atradimai”.

Kelių minučių variacijos

Variacijas M. K. Čiurlionio Preliudo op. 7, Nr. 4 tema Klaipėdos kompozitoriai sukūrė 1995 metais ir skyrė Lietuvos muzikos genijaus 120 gimimo metinėms. Kitais, 2005, metais švęsime M. K. Čiurlionio 130 metines. Gal vėl klausytojus pradžiugins kas nors panašaus?..

Kūrinį sudaro penkios skirtingų autorių sukurtos variacijos. Kiekvienas kūrėjas prabilo savaip, originaliai, bet visi novatoriška, šiuolaikine muzikos kalba. Todėl vis kitaip savojoje dalyje išreiškė čiurlioniškąją dvasią. Visos variacijos neilgos, iki penkių minučių. Todėl autoriams buvo nelengva per tokį trumpą laiką parodyti savo fantaziją, “įsiūbuoti” simfoninį orkestrą, atrasti tinkamą dramaturginį vystymą. Kiekvienai variacijai būdingas minties koncentruotumas, glaustumas, meninio vaizdo vientisumas.

Visas variacijas pirmiausia vienija M. K. Čiurlionio Preliudo melodika, derminė, intonacinė kalba, prasmė.

Neįprastas ciklas

Nors visi penki kompozitoriai savo variaciją kūrė atskirai, nesitarė dėl bendros dramaturginės koncepcijos ar dalių išdėstymo tvarkos, gimė visiškai logiška jo visuma. Nejučiomis susiklostė ir logiška struktūra, primenanti sonatinį-simfoninį ciklą (čia yra ir pradinis Allegro, ir lėtoji dalis, ir savitas scherzo iš dviejų dalių, ir epinis finalas).

Variacijų ciklą pradeda Remigijaus Šileikos sukurta dalis “Regėjimas” – ekspresyvi, jaudinanti vizija – koncentruotas kompozitoriaus žvilgsnis į platesnį čiurlioniškąjį kontekstą. Be minėto Preliudo intonacinių elementų, jis panaudojo ir kitų M. K. Čiurlionio fortepijoninių kūrinių melodinius fragmentus.

Antrąją variaciją sukūrė Jonas Domarkas. Ji santūri, sukaupta, lėta, kupina vidinių būsenų ramybės. Aiškios melodinės linijos (styginiai) sukelia emocinį artumą su M. K. Čiurlionio kūriniu.

Trečioji A. Budriūno variacija (pirmoji scherzo dalis) pasižymi racionalumu, daugiau “operuojant” M. K. Čiurlionio muzikos garsiaeilių sandaros inversijomis.

Ketvirtoji L. Narvilaitės sukurta variacija (antroji scherzo dalis) taip pat daugiau konstruktyvi, bet ji patraukia orkestrinių spalvų žaismu, jaunatviškumu.

Penktoji, finalinė, Alvido Remesos variacija “Miniatiūra” (taip ją įvardijo kompozitorius) užbaigia neįprastą ciklą. Ji iškilminga, netgi didinga, turinti tam tikrų aliuzijų į simfonines poemas “Miške” ir “Jūra”.

Variacijas M. K. Čiurlionio Preliudo tema orkestras grojo nebe pirmą kartą. Tad buvo galima tikėtis didesnio preciziškumo, kiekvienos dalies įdomesnės interpretacijos. Vietomis pakenkė intonacinio grynumo stoka (mediniai pučiamieji).

Kontrastų dermė

Pastaruoju metu Klaipėdos universiteto Menų fakulteto Muzikos istorijos ir teorijos katedros docentas kompozitorius Jonas Domarkas, nors nedažnai, pateikia vis naujų kūrinių. Simfoniniam orkestrui jis jau senokai berašė, todėl buvo labai įdomu išgirsti jo naujausią kūrinį “Badinage”.

J. Domarkas yra puikus orkestro žinovas, instrumentuotės meistras, sugebantis išradingai “žaisti” instrumentų tembrais, štrichais. “Badinage” birbynei ir simfoniniam orkestrui dar kartą tai patvirtino.

Šios simfoninės pjesės dramaturginį “karkasą” sudaro keli kontrastingi epizodai, vienijami bendros idėjos, susijusios su lietuviško muzikinio-garsinio mentaliteto raiška. Jie toli gražu ne archajiniai, o glaudžiai siejami su šiuolaikiniais ritmais, harmoniniais skambesiais, dermine įvairove. Linksmi, žaismingi, lyg šokis epizodai talentingai jungiami su lyriniais, dainingais. Muzikinės dramaturgijos požiūriu jie natūraliai “išplaukia” vienas iš kito.

Savo stichijoje

J. Domarkas – ir vėl savo stichijoje. Likdamas ištikimas savajai stilistikai, jis sukūrė įdomų, maloniai klausomą, daug kuo tradicišką, bet kartu ir novatorišką kūrinį. Manau, kad šis J. Domarko kūrinys, kaip kadaise jo “Simfoninis kapričio”, turėtų ilgai išlikti simfoninio orkestro repertuare.

Mažosios Lietuvos simfoninis orkestras, diriguojamas S. Domarko, “Badinage” grojo uždegančiai, puikiai jausdamas kompozitoriaus sumanymo esmę ir kūrinio nuotaiką.

Prie sėkmingo premjerinio kūrinio atlikimo labai daug prisidėjo virtuozas birbynininkas – Klaipėdos universiteto Menų fakulteto Liaudies muzikos katedros profesorius Vytautas Tetenskas. Solinė birbynės partija J. Domarko kūrinyje labai svarbi ir dominuojanti. Ji – sudėtinga ir virtuoziška. Tikriausiai turėdamas mintyje atlikėjo V. Tetensko sugebėjimus, kompozitorius ir sukūrė ją tokią sudėtingą.

Ne simfonijos “rango”

Antroji šio koncerto premjera – A. Remesos Penktoji simfonija “Atradimai”. Ilgai laukę šio kompozitoriaus kūrinio, vylėmės išgirsti kažką naujo, įdomaus, neįprasto… Nes pažįstame A. Remesą kaip dosniai gamtos ir Dievo apdovanotą kūrėją.

Iš esmės Simfonija neapvylė. Tačiau itin ir nepradžiugino. A. Remesa, anksčiau žavėjęs klausytojus savo stambiais bažnytinės muzikos kūriniais, dainomis, kamerinėmis kompozicijomis, ankstesnėmis keturiomis simfonijomis, šį kartą pateikė nedidelį kūrinį, manyčiau, ne visai adekvačiai pavadinęs jį Simfonija.

Be abejo, kūrinio trukmė, apimtis negali būti vienintelis žanrą apibūdinantis kriterijus. Tačiau A. Remesos kūrinys ir dramaturginiu požiūriu ne visai atitinka simfonijos “rangą”…

Kaip vadinti?

Nauji laikai, naujos tradicijos, naujas suvokimas, menininko laisvė, kūrybos individualumas, žanro transformacijos ir kita keičia požiūrį į tradicinius, šimtmečiais susiformavusias muzikos struktūrų, formų tradicijas. Tačiau, kaip grožinėje literatūroje romanas lieka romanu, eilėraštis eilėraščiu ir t.t., taip ir muzikoje nereikėtų drastiškai keisti žanrų sampratos. Gal geriau kai kuriuos netradicinius kūrinius įvardinti naujais apibūdinimais?

A. Remesos iš esmės meniškai patrauklų kūrinį galbūt reikėtų vadinti simfoniniu paveikslu, simfoniniu etiudu, drąsiausiu atveju – gal simfonine poema, bet jokiu būdu ne simfonija. Tai, be abejo, ne svarbiausias dalykas muzikoje ir apskritai mene, tačiau nusiteikus klausytis simfonijos, o išgirdus kažką kita, lieka nusivylimas.

Įspūdinga pradžia…

Kaip simfoninis paveikslas, šis A. Remesos veikalas yra gana įdomus, verčiantis mąstyti, gilintis į psichologines šiandienos žmogaus būsenas. Jis sukurtas gretinant kontrastingus epizodus. Vystant muzikinę medžiagą, pasiekiamos kelios reikšmingos, muzikinį vyksmą pagrindžiančios kulminacijos (vystymo bangos) – kaip dramaturginio plėtojimo “ašys”.

Įspūdingiausia – lėta, paslaptinga, sonoristinė kūrinio pradžia, kurioje ypač imponuoja tembrinė įvairovė – kontrabosų, arfos, varpų, timpanų garsinis derinys, palaipsniui įstojantys trombonai bei kiti pučiamieji instrumentai. Dramaturginiu požiūriu ypač vykusiai ir logiškai (faktūros “tirštinimas”, dinamikos augimas) pasiekta pirmoji kulminacija (orkestro tutti). Antrasis lėtas epizodas dvelkia ramybe, dvasine palaima, sąsajomis su gamta. Kinta instrumentuotė, ima dominuoti mediniai pučiamieji, svarbus lieka arfos tembras (lyg kūrinio leittembras).

…Ir netikėta pabaiga

Diskutuotina kūrinio pabaiga. Visiškai nesvarbu, kokia ji – rami, lėta ar energinga, pakili. Svarbu, kad į ją būtų “einama” tikslingai, muzikos vyksmo prasme – logiškai ir “pateisinamai”. Kūrinio pabaigos fenomenas – vienas sudėtingiausių ir svarbiausių muzikos (meno) kūrinio formos (o tai reiškia ir jo esmės) konstravimo momentų.

A. Remesos Simfonijos pabaiga tarsi neparuošta, dramaturgiškai nepagrįsta, todėl netikėta bei nelaukta. Galbūt kompozitorius sąmoningai siekė tokios kūrinio pabaigos, t. y. neužbaigtumo, minties nepasakymo iki galo įspūdžio. Tačiau ir tokiu atveju tai turėtų būti aišku ir priimtina klausytojui. Jis turėtų tapti kūrėjo “bendrininku” ir suvokti, susitaikyti, kad tai Pabaiga.

O gal tai interpretacijos problema?

Skambėjo “švariai”

Išgirdus muzikos kūrinį, šiuo atveju A. Remesos Simfoniją, vieną kartą (natų gauti nepavyko), sunku visiškai tiksliai įvertinti privalumus ir trūkumus. Būtina dar kartą pasiklausyti. Tačiau pirmasis įspūdis būtent toks.

Mažosios Lietuvos simfoninis orkestras A. Remesos partitūrą paruošė kruopščiai ir dėmesingai. Dirigentas S. Domarkas, atrodo, ją labai detaliai išstudijavo, todėl Simfonija skambėjo darniai, “švariai” ir sodriai, išskyrus kai kuriuos smulkius ritminius bei intonacinius netikslumus. Puikiai “išlaikyta” pusiausvyra tarp orkestro grupių, muzikinės faktūros sluoksnių.

Vienas populiariausių

E. Balsio Antrasis koncertas smuikui ir simfoniniam orkestrui, sukurtas 1958-aisiais, iki šiol yra vienas iš populiariausių šio žanro lietuvių kompozitorių kūrinių. Klausytojus Lietuvoje ir užsienyje jis jau daug metų žavi formos lakoniškumu, išraiškos temperamentingumu.

Kūrinį sudaro keturios spalvingos dalys: Rečitatyvas, Scherzo, Improvizacija ir Humoreska. Visos skamba betarpiškai pereidamos viena į kitą. Finalas apibendrina visą ankstesnių dalių tematinę medžiagą. Po ramios pirmosios dalies, įspūdingos smuiko rečitacijos, be pertraukos prasideda antroji dalis – judrus, motorinis Scherzo. Muzikologo Juozo Gaudrimo nuomone, tai “visų puikiausias ir spalvingiausias Koncerto muzikinis vaizdelis”. Ši dalis pagrįsta dviem liaudiško kolorito temomis, kompozitoriaus pateiktomis šiuolaikiniame muzikos “rūbe”. Pirmoji tema – tai senovinio lietuvių liaudies šokio “Voverėlė” melodija, antroji – lyrinės rugiapjūtės dainos “Vai teka, bėga vakarinė žvaigždelė” intonacijos. Daininga trečioji dalis ir gyva, energinga ketvirtoji dalis (Humoreska) papildo ir tematiškai pratęsia pirmąsias dalis. Humoreskoje kompozitorius, apibendrindamas visą kūrinį, išradingai plėtoja pirmųjų dalių tematiką.

Su komplimentais

E. Balsio Koncertą smuikui ir simfoniniam orkestrui atliko viena žymiausių ir talentingiausių šių dienų Lietuvos smuikininkių Ingrida Armonaitė. Ji dažnai koncertuoja su Mažosios Lietuvos simfoniniu orkestru, atlikdama labai įvairų stambių formų smuiko repertuarą. E. Balsio Koncertą smuikininkė pagrojo stabiliai, griežtai ir įtikinamai. Puikiai skambėjo greitosios, energingosios dalys, bet lėtosiose norėjosi daugiau švelnumo (ne sentimntalumo), lyrinės atgaivos.

Mažosios Lietuvos simfoninis orkestras ir jo dirigentas S. Domarkas, atlikdami Klaipėdos kompozitorių kūrinius, skatina ir ragina juos kurti šio žanro veikalus. Tai puiki orkestro vadovo savybė ir nuostata – populiarinti, skleisti savojo Klaipėdos krašto, buvusios Mažosios Lietuvos dalies, kūrėjų muziką.

by admin