Klaipėdos krašto auksakalių sugrįžimas

Klaipėdos krašto auksakalių sugrįžimas

Goda Giedraitytė

Klaipėdos apskrities dailininkų sąjungos Baroti galerijoje veikia pirmoji jungtinė Klaipėdos krašto auksakalių cecho paroda simbolišku pavadinimu „Pradžia“.

Subūrė 19 juvelyrų

Sakoma, kad dabartis – tai pamiršta istorija… Ir ne veltui. Minint Šv. Eligijaus – auksakalių ir kalvių globėjo – dieną, Klaipėdoje naujam gyvenimui prikeltas dar prieš du šimtmečius įsteigtas auksakalių cechas. Tuomet palaimintas Prūsijos karaliaus, dabar pašventintas į vernisažą susirinkusio gausaus gerbėjų būrio, cechas subūrė 19 Klaipėdos miesto bei krašto (dalyvauja du autoriai iš Šilutės ir vienas – iš Kretingos) juvelyrų ir susijusių profesijų atstovų, prisistatančių parodoje.

Pasak parodos kuratoriaus, klaipėdiečio juvelyro dizainerio Viktoro Sitalo, nuo šiol cechas perio-diškai rengs tematines parodas ir renginius, demonstruosiančius autorinių papuošalų kūrimo ir gamybos Klaipėdos krašte tradicijas, tendencijas ir naujoves, o cecho nariai propaguos autorinę rankų darbo juvelyriką, perteikiančią savininko charakterį ir mūsų laikmečio dvasią.

Prisodrinta jaudinančio autentiškumo ir unikalumo, paroda stebina formų ir turinio įvairove. Čia eksponuojami papuošalai, stalo įrankiai, mažosios plastikos objektai, emaliniai paveikslėliai. Kūriniai ištlieti, nukaldinti iš sidabro, aukso, šakudo (vario ir aukso lydinys), dekoruoti brangiaisiais akmenimis ar gintaru, atlikti emalio technika (beje, pastarąją vieni pirmųjų ėmė naudoti būtent senovės baltų auksakaliai).

Atsiveria transformacijomis

Apžiūrint kiekvieną, kūnu pagaugai nubėga, kai suvoki, kiek juose slypi meistrystės, kruopštaus ir preciziško darbo, technikos išmanymo. Akimirkai nuskrieji į miniatiūrinį J.Swifto „Guliverio kelionių“ pasaulį, kur stebi, kaip mažais įrankėliais skrupulingai beldžiamasi į metalo ar akmens šerdis, laukiant jų stulbinančios šviesos atsivėrimo.

O atsiveria jie netikėtomis transformacijomis – tampa ne tik žiedais, apyrankėmis ar sagėmis, bet ir paukščiais, medžių lapeliais ar net Kalėdų eglute ant rogių. Kartais labai realistiškais, o kartais abstrakčiais, dekoratyviais, tik nuspėjamais… Vieniems autoriams dirbiniuose įkūnijama tematika ir siužetai išnyra iš paties gyvenimo. Kiti plastinius jų būvius ilgai nešiojasi mintyse, kol pastarieji įgauna nušlifuotą juvelyrinį kūną. Treti kuria spontaniškai, vizualinius sprendinius netikėtai „išgriebdami“ iš užslėptų pasąmonės klodų.

Formaliai akcentuojamas ornamento grafiškumas, faktūrų žaismė (A.Krutkevičius, S.Bertulis, A.Mačiulaitienė, L.Jakumas), formų dinamika (A.Anusas), kiti – mėgaujasi akmens ir metalo sinteze (V.Bizauskas, A.Žvagulis, I.Limbienė, R.Krapavickas) ar trykšta žaidybine dvasia (N.Poškutė, Z.Zakrevskaja, A.Milukas), treti meta klasikinės prabangos kortą (V.Sitalo). Būtina paminėti ir V.Lingienę, D.Girdenį, D.Stončių, G.Martus, V.Milkintą, J.Lapienienę, kurių pristatomų kūrinių įvairovė sunkiai leido juos kategorizuoti pagal vieną esminį plastikos dėmenį.

Superasmeniškas menas

Akivaizdu, kad kiekvienas autorius išsiskiria savo stilistika, kūrybiniu braižu, estetinėmis vertėmis. Juk kiekvienas kūrinys – tai menininko savasties išraiška. Tarsi identifikacinė kortelė ar tik Aukščiausiajam atveriama išpažintis. Kas (koks) esu aš, tai sudedu ir į savo kūrinius – gyvenimiškąsias vertybes, kaprizingas užgaidas, slapta rezgamas išdaigas, sapnų inkliuzus, širdies virpesius…

Taip vienintelį kartą išaudžiamas unikalus vienetinis pasaulis, kurį ima ir „perskaito“ ta(s) vienintelė(-is)… Netikėtai atpažįsta šifrus, ženklus ir atkoduoja autoriaus paslėptą žinią. Šis emocinis suvokimo momentas, jog tai – Mano papuošalas, persmelkia ir nebepaleidžia, kol meno kūrinys neapsigyvena naujojo savininko delnuose. Būtent todėl auksakalystė – autentiškas, savitas, intymus ir superasmeniškas menas. O kur dar jo ilgaamžiškumo paslaptis, apgaubta šeimos relikvijos ar talismano magijos. Ir taip, anot juvelyrės N.Poškutės, karta iš kartos…

Aurimas Anusas