Naujaisiais idėjų – kaip iš gausybės rago!
 |
| Andrius MIEŽIS. Life is super. 2005 m. Drobė, akrilas, 70×120 cm. |
Klaipėdos miesto kultūros vystymo prioritetinės kryptys 2007-2012 metams
I. ĮVADAS
Šiandien tradicinis savivaldos kultūros politikos supratimas (kultūra kaip laisvalaikio užimtumo, meninės kūrybos, paveldo išsaugojimo ir kt. raiška) Europos Sąjungos kontekste keičiasi, atverdamas naujas galimybes plėtoti tarptautinius santykius, skatinti kūrybines inovacijas, pasinaudoti Europos finansavimo programomis, vertinti kultūros (kūrybinių industrijų) indėlį į socialinę ir ekonominę plėtrą.
Pasikeitus aplinkai ir įvertinus esamą kultūrinę situaciją (gyventojų kultūrinius poreikius, pasiūlą, veiklas rinkos sąlygomis, iškilusias problemas ir kt.) bei vykdant 2005 m. Klaipėdos miesto savivaldybės tarybos darbo planą, parengtas šis dokumentas, siekiant apibrėžti naujas prioritetines Klaipėdos miesto kultūros politikos vystymosi prioritetines kryptis ir principus ateinantiems šešeriems metams (2007-2012).
Šio dokumento vykdytojai: Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos Kultūros skyrius, savivaldybės įstaigos, visuomeninės organizacijos ir kitos kultūros įstaigos.
Dokumento vykdymo pradžia – 2007 m.
Dokumento vykdymo pabaiga – 2012 m.
II. SITUACIJOS ANALIZĖ
Klaipėdos miesto savivaldybė (vadovaudamasi 1994 m. liepos 7 d. Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymu Nr. I-533) yra atsakinga už miesto gyventojų bendrosios kultūros ugdymą ir etnokultūros puoselėjimą. Įgyvendindama šią funkciją, savivaldybė gali steigti biudžetines įstaigas, reglamentuoti bei kontroliuoti jų veiklą, pirkti kultūrines paslaugas, remti kultūrines programas, sudarydama sąlygas gyventojų kultūriniams poreikiams tenkinti.
1. Tapatumas
Unikali Klaipėdos miesto geografinė ir geopolitinė padėtis bei istorija yra ženklinama Baltijos jūros regiono apibrėžtimi, Mažosios Lietuvos kultūrinių ypatumų ir išskirtinės urbanistinės senamiesčio struktūros. Tačiau mieste, įsikūrusiame prie jūros, nepakanka atsiveriančių vandens panoramų. Čia fragmentiškai reiškiasi marinistinis paveldas, dėl to Klaipėda pernelyg silpnai save reprezentuoja kaip integralią Baltijos regiono dalį ir nedalyvauja jo plėtros procesuose. Dėl Mažosios Lietuvos istorijos bei Jūrų muziejų veiklos, taip pat kasmetinėmis Jūros šventėmis ši tema aktualizuojama, tačiau miesto tapatybės ženklai vis dar paieškų etape.
2. Gyventojų saviraiška ir kultūrinis užimtumas
Nors dauguma klaipėdiečių patenkinti savo miestu (2001 metų tyrimų duomenimis*), tačiau 2004 m. atlikti EURICUR (European Institute for Comparative Urban Research) tyrimai byloja apie uždarą klaipėdiečių bendruomenę, „praradusią aktyvaus pažinimo ir kultūros vertybių orientaciją, kuri nėra visiškai pasiruošusi pasinaudoti šiandieninės situacijos teikiamomis galimybėmis ir privalumais“.**
Nusistovėjusios tradicijos, nepakankama meninės kūrybos kritika, didelis atstumas nuo sostinės, „mažo miesto“ sindromas iš dalies lemia meninių-kūrybinių procesų uždarumą tiek atskirų meninių žanrų grupėse, tiek ir geografinėje erdvėje. Menininkų konkurencijos ir bendradarbiavimo stoka, profesionalių jaunų kūrėjų pajėgų „nutekėjimas“ iš Klaipėdos, pastebimas menininkų „senėjimas“ sąlygoja ir per menkas kūrybines ambicijas – inovacijų, nacionalinio lygmens meninių projektų trūkumą.
Vaikų bei jaunimo kultūrinio užimtumo, įtraukimo į kūrybinę veiklą stokai įtakos turi per menkas kultūros ir švietimo įstaigų bendradarbiavimas. Pastarosios nepakankamai naudojasi kultūros įstaigų sukaupta materialine baze, istorinėmis bei etninėmis vertybėmis, menininkų kūryba bei Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus, Etnokultūros centro, Dailės parodų rūmų parengtomis edukacinėmis programomis.
Aktuali yra ir pensinio amžiaus žmonių, gyventojų su negalia saviraiškos ir kultūrinio užimtumo problema. Mieste gyvena per 40 tūkst. pensinio amžiaus žmonių, iš kurių, mūsų turimais duomenimis, beveik 2000 žmonių renkasi aktyvaus kultūrinio laisvalaikio užimtumo formas, t.y. dalyvauja asocijuotose vyresnio amžiaus grupėse. Jos yra remiamos, finansuojant jų kultūrinės veiklos programas, tačiau lėšų yra per mažai, norint išspręsti patalpų nuomos ir eksploatacijos bei įvairesnių kultūrinio užimtumo formų pasiūlos problemas. Žmonių su negalia (judėjimo, regos, klausos, psichine ir kt.) dalyvavimas kultūriniame gyvenime yra apribotas specialios infrastruktūros bei kultūrinių integracinių programų trūkumo.
3. Kultūros institucinė struktūra
Savivaldybės funkcijoms kultūros srityje vykdyti yra įsteigtos 7 savivaldybės biudžetinės ir viena viešoji kultūros įstaiga. Šių įstaigų veikla ir teikiamos paslaugos yra analizuojamos, tačiau atnaujinamos ne taip sparčiai, kaip to reikalauja gyventojų poreikiai. Praėjusiais metais pakeista Kultūrų komunikacijų centro (buvusių Menininkų namų) veikla, atsižvelgiant į šiandieninius kultūrinio bendravimo ir kūrybos plėtros poreikius. Muzikos centro reorganizacija į kultūros centrą Žvejų rūmus ir koncertinę organizaciją Koncertų salę atskyrė meninę saviraišką (mėgėjų meną) nuo profesionalios muzikos reprezentacijos. Naujų vadybos principų taikymas pagerino muzikos programų kokybę, tačiau kartu atvėrė ir naujas profesionalių meno kolektyvų bei vadybininkų darbo rinkos sąlygomis problemas.
*Lietuvos filosofijos ir sociologijos institutas. Klaipėdos miesto gyventojų kultūrinė elgsena ir kultūriniai poreikiai. Sociologinis tyrimas. Klaipėda-Vilnius, 2001.
** EURICUR. The Impacts of Culture on the Economic Development of Cities. Case study. Rotterdam, 2005.
Kultūros institucijų infrastruktūrą mieste papildo 6 valstybinės kultūros institucijos, kurios aktyviai dalyvauja formuojant miesto identitetą, ir kartu su visuomeninėmis organizacijomis, viešosiomis bei privačiomis kultūrinėmis įstaigomis (9 meno galerijos, 2 kino teatrai, apie 30 pramogų centrų ir klubų, kt.) užtikrina kultūrinių paslaugų įvairovę. Nepaisant to, visuomeninių organizacijų ir privačių institucijų dalyvavimas kultūriniame gyvenime vis dar yra per menkas. Šio neaktyvaus dalyvavimo priežastis ateityje reikėtų nuosekliau aiškintis.
Gerėja savivaldybės įstaigų materialinė bazė (rekonstruota Klaipėdos koncertų salė, atnaujinta jos techninė bazė; renovuojamas Dailės parodų rūmų pastatų ansamblis; ruošiamas Menų ir amatų kiemelio projektas, išspręsiantis Etnokultūros centro patalpų ir Kultūrų komunikacijų centro plėtros klausimus), tačiau ji vis dar neatitinka dalies gyventojų lūkesčių, todėl biudžetinių įstaigų teikiamos paslaugos „pralaimi“ privačiam kultūros sektoriui.
4. Kultūros finansavimas
Nuolatinės kultūros infrastruktūros išlaikymą, augančią kultūrinę sklaidą įgalina nuolatinis biudžetinis kultūros finansavimas (pastarųjų penkerių metų vidurkis – 5441,4 tūkst. Lt) ir projektų rėmimo galimybės. Tačiau bendras biudžeto procentas kultūrai jau beveik dešimtmetį neauga (išlieka stabilus: apie 2,9 % nuo bendro biudžeto). Pagal dabar galiojančią tvarką savivaldybė kultūros reikmėms lėšas skiria likutiniu principu, t.y. kas lieka, paskirsčius lėšas pagrindiniams savivaldybės biudžeto išlaidų straipsniams.
Kita vertus, ir patys kultūros paslaugų teikėjai nepakankamai išnaudoja valstybinių, tarptautinių fondų paramą, neieško nuolatinių alternatyvių finansavimo šaltinių (rėmėjai, mecenatai, kt.). Biudžetinėse įstaigose praktikuojama infrastruktūros ir administracinio sektoriaus, o ne veiklos (produkto) finansavimas. Akivaizdu, jog tokia praktika neskatina kūrybingos bei efektyvios kultūros institucijų veiklos. Ilgainiui tai gali sąlygoti biudžetinių įstaigų nekonkurencingumą bendroje kultūrinių paslaugų rinkoje, ypač turint omenyje profesionalios vadybos biudžetinėse organizacijose stoką, nesuformuotą kultūros vadybininkų sektorių.
5. Naujos kultūrinės erdvės ir kūrybinės industrijos
Nepaisant išplėtotos kultūros infrastruktūros, mieste vis dar trūksta modernių, šiuolaikiškų kultūrinių erdvių, galinčių patenkinti visapusiškus šiandieninės visuomenės reikalavimus. Vienas iš galimų sprendimų – naujų kultūrinių objektų steigimas jau esamose infrastruktūrinėse miesto erdvėse (pvz., jau keletą metų pristatoma kultūros fabriko idėja buvusio tabako fabriko patalpose). Sėkmingą šių projektų realizaciją įgalintų esama patirtis kultūrinę veiklą vykdyti netradicinėse erdvėse („Tabako fabriko rudens sezonas“, „Tinklai“, „SEAS“) bei turimas potencialas (KU Menų fakultetas, VDA Klaipėdos vizualinio dizaino katedra, kūrybinės sąjungos, laisvieji menininkai). Deja, šis potencialas iki šiol nėra tinkamai išnaudojamas. Menkas gyventojų kūrybiškumas bei nepatraukli aplinka gyventi gali lemti nesėkmes vis didėjančio miestų konkurencingumo aspektu ne tik Lietuvos, bet ir Europos kontekste.
Mieste rengiama daug kultūrinių renginių: švenčių, festivalių, simpoziumų, darančių įtaką miesto įvaizdžiui, turizmo bei smulkiojo verslo plėtrai, tačiau neįtrauktų į bendrą miesto vystymo strategiją. „Tai, kaip ir įsigalėjusi nemokama renginių sistema, festivalių finansavimas, remiantis tik tradicija, o ne rinkodaros principais, ateityje daliai šių festivalių (pvz., Jūros šventė, Tarptautinis Klaipėdos pilies džiazo festivalis, kt.) gali iškelti rimtas ekonomines grėsmes“ (EURICUR tyrimas).
Visuomenėje dar nepakankamai operuojama ir kūrybinės industrijos sąvoka. Apskritai kultūra vis dar nėra traktuojama kaip galimybė daryti įtaką ekonominei plėtrai. Tuo tarpu pasaulinėje praktikoje kultūra vertinama kaip ekonomikos dalis, kurianti BVP. Apibendrindami galime teigti, jog esama socialinė-ekonominė situacija mieste diktuoja neišvengiamą kultūrinės aplinkos integravimąsi į verslo plėtrą, privataus kapitalo investicijas kultūrai bei kūrybinių industrijų suvešėjimą.
6. Išvada: 2007 – 2012 m. prioritetinėmis išskirtos šios kultūros politikos kryptys:
1. Miesto kultūrinio tapatumo formavimas;
2. Bendruomenės kultūrinio aktyvumo skatinimas;
3. Kultūrinių paslaugų administravimo optimizavimas;
4. Kultūros įtakos miesto ekonominiam vystymui didinimas.
III. KULTŪROS VYSTYMO KRYPČIŲ NUSTATYMO PRINCIPAI*
1. Kūrybos laisvė. Tai pagarbos kultūros įvairovei ir teisės į pliuralizmą išraiška. Kultūros laisvė siekia užtikrinti piliečių teises į kūrybiškumą ir saviraišką bei aktyvų jų dalyvavimą tiek kultūriniame, tiek ir visuomeniniame gyvenime. Be to, pagarba kultūrinei įvairovei yra ir kultūrinio tapatumo pagrindas, kadangi ji atliepia fundamentalius kultūrinės įvairovės ir išskirtinumo sąlyčio taškus.
2. Kultūrinių poreikių ir pasiūlos derinimas. Tai galimybė įtvirtinti programinį bendrąjį finansavimą ir užtikrinti miesto gyventojams teikiamų paslaugų kokybę bei jų poreikius atitinkančių kultūrinių paslaugų spektrą. Kartu tai savivaldybės finansinių įsipareigojimų skirti lėšas kultūrinei veiklai, o ne bazei išlaikyti, vykdymas ir bendrojo finansavimo proporcijų savivaldybės kultūros institucijoms nustatymas; kultūrinių paslaugų pirkimo iš NVO ir privačių kultūros paslaugas teikiančių institucijų plėtojimas.
3. Decentralizacija ir dekoncentracija. Tai siekis ir būtinybė užtikrinti kuo platesnį kultūrinių paslaugų prieinamumą ir kūrybinės saviraiškos galimybes, nepaisant to, kas tu esi ir kur tu gyveni. Be to, decentralizacija grindžiama regioniniu principu, kuris reiškia, kad sprendžiant su kultūros politika susijusius klausimus privaloma atsižvelgti į visų piliečių poreikius. Dekoncentracija – tai siekis steigti nacionalinio lygmens institucijas mieste (pvz., nacionalinio dizaino centro steigimas) ir plėtoti kultūros institucijų struktūrą, sudarant palankesnes galimybes kūrybinei saviraiškai ir kultūrinės aplinkos formavimui.
4. Kultūros, švietimo, verslo bendradarbiavimas. Tai siekis formuoti supratimą, jog kultūra yra vienas svarbiausių ekonomikai ir socialiniam gyvenimui turinčių įtakos faktorių, kuriančių darbo vietas, per kultūrines industrijas darančių įtaką BVP augimui, miesto įvaizdžiui, formuojančių palankias sąlygas verslui ir gyvenimui. Kita vertus, pati kultūra turi būti traktuojama kaip prekė / kūrybos produktas, kurios paslaugų vadybai taikomi ir bendrieji verslo ir specifiniai kultūrai principai. Kartu tai kultūros integralumo į švietimo, socialinę ir mokslo sferas siekis.
5. Kultūros atvirumo skatinimas. Tai siekis reprezentuoti miesto kultūrą nacionaliniu lygiu bei užsienyje ir respublikinę bei užsienio kultūrą mieste. Kartu tai postūmis skirtingų žanrų atstovams formuoti vieningą ir į atskiras sekcijas nesusiskaidžiusią kultūrinę bendruomenę, kurti tarpdisciplininius meno projektus, siekti atvirumo meno pažinimui ir prieinamumui.
6. Savitumas. Tai siekis formuoti miesto kultūrinį, dvasinį išskirtinumą, stiprinti miestiečių, kaip jūrinio miesto gyventojų, tapatumo jausmą. Besiformuojant Baltijos jūros regiono kultūriniam identitetui, Klaipėdai atsiveria nauja siekiamybė – integruotis į Baltijos regiono tapatumo erdvę (tarptautinis aspektas).
IV. PRIORITETINĖS KULTŪROS VYSTYMO KRYPTYS
1. MIESTO KULTŪRINIO TAPATUMO FORMAVIMAS.
Jūrinio miesto savitumo, panaudojant esamą materialinį ir dvasinį kultūros paveldą bei kuriant naujas marinistinės kultūros reikšmes (tradicijas), stiprinimas.
– Jūrinio kultūros paveldo ir marinistinės meninės kūrybos aktualizavimas ir integravimas į visuomenines erdves.
– Klaipėdos miesto dalyvavimo Baltijos regiono tapatumo programose aktyvinimas.
– Kultūrinės, rekreacinės veiklos vystymas prieigose prie vandens.
– Etnokultūros tradicijų puoselėjimas.
Unikalaus Klaipėdos kultūrinio kraštovaizdžio kūrimas.
– Istorinių vertybių atgaivinimas, panaudojimas vystymui.
– Materialios aplinkos humanizavimas tradicinėmis ir šiuolaikinio dizaino priemonėmis.
2. BENDRUOMENĖS KULTŪRINIO AKTYVUMO SKATINIMAS.
Patrauklios aplinkos meninei kūrybai bei naujiems kontaktams mieste formavimas.
– Naujų viešųjų kultūrinių erdvių (miesto aikštėse ir patalpose) formavimas.
– Kultūros integracijos nacionaliniu ir tarptautiniu lygiu skatinimas.
– Kultūrinių inovacijų skatinimas.
Vaikų ir jaunimo kūrybinio aktyvumo, integruojant į kultūrinį bendruomenės gyvenimą, skatinimas.
– Kultūrinių programų (edukacinės muziejų programos, etninės kultūros, profesionaliojo meno) integravimas į ugdymo programas.
– Kultūros, švietimo, sporto, socialinės veiklos ir kitų sričių bendradarbiavimas.
– Jaunų talentų ir kultūrinės veiklos skatinimas.
Kultūros prieinamumo įvairioms socialinėms grupėms siekimas.
– Galimybių naudotis kultūrinėmis paslaugomis neįgaliesiems sudarymas.
– Dalies kultūrinių paslaugų kainos kompensavimas mažas pajamas turinčioms socialinėms grupėms.
– Pagyvenusių žmonių iniciatyvų rėmimas, jų kultūrinių poreikių tenkinimas.
3. KULTŪROS ĮTAKOS MIESTO EKONOMINIAM VYSTYMUI DIDINIMAS.
Miesto patrauklumo ir konkurencingumo didinimas.
– Kultūrinio turizmo aktyvinimas.
– Galimybių kūrybinių industrijų plėtrai kūrimas.
– Esamo kūrybinio potencialo (KU, Vizualinio dizaino katedra, kt.) išnaudojimas.
– Kūrybinių ir verslo kontaktų plėtojimas.
4. KULTŪRINIŲ PASLAUGŲ ADMINISTRAVIMO GERINIMAS.
Šiuolaikinės vadybos principų diegimas savivaldybės viešąsias kultūros paslaugas teikiančiose įstaigose, siekiant užtikrinti aukščiausią kokybę ir tokiu būdu pritraukti lankytojų srautus bei papildomas lėšas.
– Teisinių galimybių, padedančių savivaldybės viešąsias kultūros paslaugas teikiančioms įstaigoms pritraukti alternatyvius finansavimo šaltinius, sukūrimas.
– Materialinės bazės nuolatinis modernizavimas.
– Kultūros darbuotojų ir rėmėjų skatinimo priemonių tobulinimas.
Biudžetinių įstaigų konkurencingumo didinimas.
– Biudžetinės įstaigos veiklos vertinimo mechanizmo kūrimas.
– Konkurencijos tarp kultūros paslaugų teikėjų visuose sektoriuose skatinimas.
– Savivaldybės biudžeto remiamų projektų monitoringo užtikrinimas.
– Gyventojų informavimo sistemos apie teikiamas kultūrines paslaugas plėtra.
*Šiais principais rėmėsi darbo grupė, formuluodama prioritetines kultūros vystymo kryptis.
Patvirtinta Klaipėdos miesto savivaldybės tarybos 2005 m. gruodžio 22 d. sprendimu Nr.T2-400
