Klaipėdos muzikinio teatro „Adatos“ dūriai – pro šalį
Turbūt nusprendęs, kad jau gana publiką linksminti ir liūliuoti operetėmis bei miuziklais, Klaipėdos muzikinis teatras ėmėsi skaudžios visuomenei temos, reflektuojančios smurto, narkomanijos, alkoholizmo ir asmenybės degradacijos problemas. Jas visas įkūnijo vasario 10-ąją parodyta vieno ryškiausių šiuolaikinių latvių kompozitorių Zigmaro Liepinio muzikinės dramos „Adata“ (N14) premjera.
Rita Bočiulytė
Yra su kuo palyginti
Andros Manfeldės romano motyvais sukurto spektaklio centre – jaunos merginos Kristos drama. Dėl įvairių aplinkybių patekusi į gyvenimo purvą, ji skęsta jame iki pat dugno. Svajonės, pirmosios meilės leitmotyvai tik dar labiau sustiprina jos susinaikinimo istorijos tragizmą.
Sunku būtų ginčytis dėl temos aktualumo. Bet dėl jos interpretacijos tos pačios A.Manfeldės librete ir šiame pastatyme kilo pagrįstų abejonių. Juolab kad yra su kuo palyginti.
2007-aisiais Z.Liepinio „Adata“ tapo tikra sensacija ir su milžinišku pasisekimu pirmąsyk nuskambėjo Rygos nacionaliniame teatre. Už šį kūrinį, kuris Latvijoje buvo vadinamas rokopera, kompozitorius pelnė prestižinį Latvijos „Metų muzikos autoriaus“ apdovanojimą. Prie tokio įvertinimo, pasak paties kūrinio autoriaus, žymiai prisidėjo spektaklio statytojai – režisierius Ramūnas Kaubrys, choreografas Aurelijus Liškauskas, scenografas Artūras Šimonis ir kostiumų dailininkė Jolanta Rimkutė. Klaipėdos muzikiniame teatre „Adatos“ premjerą paruošė ta pati statytojų komanda, kurią dar papildė spektaklio muzikos vadovė Kristina Jatautaitė, vaizdo projekcijų autorius Paulius Juodzevičius ir garso režisierius Kristijonas Lučinskas.
Libretas tapo kliuviniu
Teko matyti abu pastatymus. Todėl neišvengiamai peršasi palyginimai.
Rygietiškasis variantas operavo sąlygiškumu, simbolių ir metaforų kalba, grakščiai užglaisčiusia silpną, primityvų, lengvai nuspėjamą libretą. Tuomet „Adata“ subtiliai suvėrė vaizdus ir muziką, scenovaizdžiu ir šviesos efektais sukurdama efemerišką nuotaiką, šiek tiek apeliuodama į tada dar ne tokį tolimą sovietmetį, bet aiškesnių laiko ir vietos nuorodų nepateikdama. Ten buvo svarbiausia jauno žmogaus jausmų, troškimų ir iliuzijų pasaulis, skaudus jo susidūrimas su realybe. Tai buvo dinamiškas spektaklis, prisodrintas asociacijų, įspūdingų ir prasmingų vaizdų, kurie, pakylėti virš kasdienybės, plastiškai susiliejo su muzika, jaudino, įsirėžė į atmintį. „Adatos“ statytojai įrodė, kad ir socialinė tema, net tokia nepatraukli kaip narkomanija, teatre gali būti „išlukštenta“ neformaliai, nebanaliai, jautriai, pasiekti pačias širdies gelmes.
Šiuosyk Klaipėdoje taip neatsitiko. Gal kad spektaklio statytojai labiau paisė libreto, kuris net negalėjo tapti jiems gera atrama. Gal kad tie patys, tik supaprastinti režisūriniai piešiniai čia bandė pritapti prie A.Šimonio scenovaizdžio diktato ir realistinės viso pastatymo traktuotės.
Už veidrodinės uždangos
Klaipėdietiškoje „Adatoje“ gana tiesmukai sukonkretintas kontekstas. Spektaklis apeliuoja į pažįstamą erdvę – Klaipėdos miestą ir esminius jo simbolius (veiksmas vyksta neva Teatro aikštėje, kur stovi Taravos Anikės skulptūra, fontanas; ir veidrodinė uždanga atspindi šio miesto gyventojus – teatro publiką). Sovietmetį primena ne tik raudoni gvazdikai, vėliavėlės, kareiviškos uniformos, bet ir M.Gorbačiovo fotoportretas televizorių ekranuose. Ypač pastarasis „veikėjas“ neleidžia pamiršti, kad šįkart taip pat konkretizuotas ir laikas. Lengvai atpažįstamos detalės bei rekvizitas scenoje primena laikotarpį, kai Lietuvoje iš esmės keitėsi visuomenės socialinė santvarka – keleri sovietmečio metai iki Nepriklausomybės paskelbimo ir pirmieji metai po jos. Kostiumų dailininkė J.Rimkutė spektaklio artistų aprangai irgi surado to meto autentikos – scenoje matome daug realistinės stilistikos drabužių, 1987–1991 m. prisimenantiems žiūrovams padedančių atpažinti to meto aprangos stilių. Bet kas iš to? Pateikti suvokiami laiko ženklai bei perteiktas jų keitimasis. Tačiau tai nesuveikia.
Akivaizdu, kad spektaklio dramaturgija stengtasi atskleisti istorinį Lietuvos laikmetį nuo 1987 iki 1991 m., to laikotarpio dvasią, santvarkos ir vertybinius visuomenės lūžius. Bet kuo čia dėta narkomanija, alkoholizmas, asmenybės degradacija – pamatinės spektaklio temos, virstančios tik papildomomis pseudotarybinio ir pseudokapitalistinio blogio iliustracijomis? Spektaklio logika gal ir nevalingai perša mintį, kad viso to blogio šaknys – sovietmetyje. Nejuokinkite publikos. Net visai apolitiški žmonės žino, kad daug giliau. Bet esmė paskendo kažkur už veidrodinės uždangos…
Kokiai publikai skirtas?..
Viena vertus, akivaizdžiai dominuojančios scenovaizdžio vaizdo projekcijos gožia veiksmą scenoje. Kita vertus, videoefektai spektakliui suteikia erdvaus kvėpavimo, pakylėja jį arčiau meno, virš buitinio realizmo. Orgijos ir gliukų-švirkštų (rygietiškame variante buvo gliukai-adatos) pasirodymo scenos atkreipia dėmesį, bet tik suerzina, nes atrodo pritemptos, kažkur jau matytos, kaip ir ta tiesmuka veidrodinė uždanga, nesyk teatro mene panaudota kur kas subtiliau.
Jausmams, visai jų amplitudei „Adatoje“ atstovauja visai neprasta, tik šįkart visai nesuskambėjusi muzika bei artistai ir jų vaidmenys. Matyti jų titaniškos pastangos viską padaryti kuo geriau, kuo tikroviškiau. Matyt, to norėjo režisierius. Bet personažų išgyvenamos dramos neatrodo labai įtikinamai, nesukrečia, tik perša mintį apie „narkomano pradžiamokslį“ ir palieka nusivylimą, apmaudą, kad tiek darbo, pinigų, vilčių sudėta į tokį apverktiną rezultatą.
Svarstau, kokiai publikai skirtas šis spektaklis… Priklausomybių kamuojamiems žmonėms ši „Adata“, ko gero, sukels ironišką, geriausiu atveju – atlaidžią šypseną. Nei narkomanui, nei alkoholikui ji gali būti ir atgrasi. Pilietiškai nusiteikusiam socialiniam darbuotojui teks pripažinti jos reikalingumą visokių ydų kamuojamai visuomenei – spektaklis beda pirštu į prevencijos spragas, bus galima į jį atvaryti moksleivius. Teatro meno gerbėjui išvis šiame Klaipėdos muzikinio teatro spektaklyje nėra ką veikti, nes nuobodulio neišvengs, intelektualumu kūrinys nespindi. O Z.Liepinio „Adatai“ sukurtos puikios muzikos galima pasiklausyti ir namie – kompozitorius yra išleidęs šio kūrinio kompaktinę plokštelę, įrašai plačiai pasklidę internete.
Bet gal visko taip nesupaprastinkime. Duokdie, kad klysčiau. Gal plačioji publika veržte veršis į šį spektaklį. Juolab kad visais kanalais premjera aktyviai piarinama, kuriama sensacinga intriga. Tik bėda, kad jos scenoje nėra. Nelabai smagu apsigauti.
