Klaipėdos muzikos pavasaris: įspūdi nga ir nepakartojama
Balandžio 6-ąją unikaliu renginiu prasidėjo XXXVI „Klaipėdos muzikos pavasario” festivalis. Margaspalvei publikai buvo pristatytas 2009-ųjų Vilniaus kultūros sostinės projektas – C.T.Dreyerio nebyliojo kino šedevras „Žanos d’Ark aistra“ ir Broniaus Kutavičiaus šiam filmui specialiai sukurta muzika.
Rūta Vildžiūnienė
Rado muzikinį „raktą“
Šio sumanymo premjera įvyko 2009 m. lapkričio 5 d. Projektas buvo įtrauktas į tarptautinio Šiaurės šalių kino forumo „Scanorama“ programą. Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre (LNOBT) griežiant Šv. Kristoforo orkestrui (meno vadovas ir dirigentas Donatas Katkus) buvo atliktas beveik dvejus metus brandintas retas meninės sintezės derinys – 1928 m. sukurto nebylaus filmo įprasminimas (sunku šį sumanymą pavadinti įgarsinimu) šiuolaikine modernia muzikos kalba. Rasti filmo muzikinį „raktą“ (moderniau kalbant – kodą) buvo pasiūlyta vienam žymiausių Lietuvos kompozitorių – B.Kutavičiui, kurio plunksnai priklauso ne vienas sceninis opusas.
Patirtas įspūdis – pribloškiantis, gluminantis, verčiantis vėl ir vėl sugrįžti prie matytų kadrų, rakursų ir vaizdų, žavintis regėtais simboliais ir metaforomis, paliekantis didžiulį norą ne tik pamatyti, bet ir dar kartą išgirsti tai, kas slepiasi po šių, iš pirmo žvilgsnio, nesuderinamų meninių įspūdžių visuma. Filmo fabula, netikėtai šiuolaikiškas vizualinis minimalizmas pakeri, užburia ir įtraukia, atrodytų, muzikai palikdamas antraplanį vaidmenį. Tačiau šios muzikos vaidmuo nepaprastai paveikus. Kompozitorius prisipažino, kad darbas prie juostos buvęs nepaprastai sunkus. Ir ne tik dėl būtino sinchrono ar nuotaikų perteikimo. Autorius siekė nepasiduoti iliustratyvumui ir vaizdų neužgožti muzikos garsais. D.Katkus teigė, kad B.Kutavičius yra vienintelis kompozitorius, sugebantis sukurti „buvimo nuotaiką“.
Vienintelį kartą pažiūrėjus tokį be galo stipraus meninio svorio ir įtaigos filmą, susiejus jį su lydinčia modernia muzika, nevalingai kyla klausimas: kaip atrodytų filmas be muzikos ir kaip skambėtų muzika be filmo? Todėl lieka viltis šį projektą išvysti dar kartą – jau „ataušusia nuo patirtų įspūdžių galva“. Noras įrašyti muziką į garso takelį ir jį leisti kartu su filmu kažin ar bus įgyvendintas, tačiau tokių sumanymų būta. Lietuvos žiūrovai turėtų puikią galimybę pamatyti ir išgirsti netikėtos simbiozės XX a. ir XXI a. meno šedevrą.
Viltis – turėti įrašą
Suintriguoti publiką šiuo projektu būtų galima trumpai perpasakojant nepaprastą šio filmo istoriją.
Danų režisieriaus C.T.Dreyerio (1889–1968) filmo „Žanos d’Ark aistra“ pirmas ir vienintelis viešas seansas įvyko Kopenhagoje 1928 m. balandžio 21 d. Prancūzijoje rodoma juosta buvo smarkiai kupiūruota. Tačiau abi šios versijos sudegė gaisruose. Iš filmavimo metu padarytų daugelio dublių filmas buvo dar kartą rekonstruotas. Tačiau ilgainiui negatyvo juostos nyko, pasmerkdamos filmą fizinei mirčiai. Vėliau prancūzų kino istorikas Lo Duca „Gaumont“ studijos saugyklose rado dar vieną puikios kokybės negatyvą, kurį įgarsino, „panardindamas“ filmą į J.S.Bacho, A.Vivaldi’o ir I.Albinoni’o muziką. Tačiau režisierius 1956 m. „Gaumont“ studijai parašė laišką, siūlydamas atkurti originalo nebyliąją versiją, teigdamas, jog filmas yra muziejinis eksponatas, kurį „modernizuoti“, jo manymu, yra absurdas. (Įdomu, ką C.T.Dreyeris pasakytų apie pastarąjį variantą?) O 1981 m. netoli Oslo esančioje psichiatrijos ligoninėje atsitiktinai buvo rastos neaiškiomis aplinkybėmis išlikusios dėžės su, pasirodo, puikiai išsilaikiusiais „Žanos d’Ark“ originalo negatyvais. Jie buvo perduoti Norvegijos kino institutui. Ten niekieno neliesti pragulėjo dar trejus metus, kol buvo išsiaiškinta, koks lobis tai yra.
Filmas prikeltas ir yra laikomas viena geriausia kada nors sukurta menine juosta. Siužetas remiasi autentiškais Žanos d’Ark tardymo protokolais. Filme beveik nėra veiksmo. Svarbiausioji figūra yra Žana d’Ark ir geniali šio vaidmens kūrėja M.Falconetti, kurios veido išraiškos niuansai neapsakomai išraiškingi bei įsimintini. Juostoje žavi ne tik minimalios išraiškos priemonės, rakursai, atskiros veidų kompozicijos, personažų iškalbingos mimikos, detalių, virstančių simboliais, vykęs derinys. Bet…
Šį filmą reikėtų žiūrėti, o ne bandyti apie jį papasakoti. Matyta juosta verčia grįžti prie anuometinių istorinių įvykių bei peripetijų, permąstyti epochos asmenybių įtaką globaliems politiniams procesams, kelti klausimus, kodėl tautos yra „apdovanojamos“ tokio užsidegimo ir tikėjimo asmenybėmis, ir t. t. Pagaliau Žanos d’Ark personažas skatina permąstyti asmeninę kiekvieno individo ištikimybės, atsidavimo ar savęs išsižadėjimo idėją. Manau, jog, turėdami šansą antrą kartą pamatyti šį filmą, galėtume išvysti ir daugiau prasmingų detalių. Todėl lieka viltis, kad nepakartojami dalykai (tikra to žodžio prasme, nes kiekvieną kartą su filmo juosta reikėtų vežiotis ir visą Šv. Kristoforo orkestrą) gali kada nors pasikartoti…
Žėrėjo, tviskėjo, žavėjo
Kitokios emocijos užliejo Klaipėdos koncertų salės erdvę antrajame festivalio koncerte. Scenoje regėjome LNOBT simfoninį orkestrą bei jam dirigavusį artistiškąjį maestro Martyną Staškų. Pirmasis LNOBT simfoninio orkestro ir solistų pasirodymas „Klaipėdos muzikos pavasaryje“ įvyko 2009 m. Manau, jog daugumą publikos šiemet paviliojo dar dviejų žvaigždžių – Sigutės Stonytės ir Vytauto Juozapaičio pavardės.
Jų pasiūlyta programa žėrėjo, tviskėjo, žavėjo savo gyvybinga energija, įspūdinga dinamine skale, kontrastingų emocijų įvairove, paprastai tariant, puikiu atlikimu. Pasaulinės muzikos klasikos šedevrai, ypač jei jie gerai žinomi ir dažnai skamba, labai prisideda prie koncerto sėkmės. Kita vertus, populiarių kūrinių programą atlikėjai privalo sugroti ir interpretuoti taip puikiai ir įtaigiai, kad išliktų neblėstantis įspūdis.
Pirmoje vakaro dalyje skambėjo pažįstama baleto muzika, trijų P.Čaikovskio baletų fragmentai: Introdukcija iš „Miegančiosios gražuolės“, „Gėlių valsas“ iš „Spragtuko“ ir trečiojo veiksmo finalas iš „Gulbių ežero“. Ypač po pastarojo opuso sustiprėjo džiaugsmas, kad šis orkestras kartais „išlipa iš duobės“ tiesiogine, o ne perkeltine prasme ir koncertuoja kaip savarankiškas kolektyvas. Scenoje „pakylėtas“, o ne „orkestro duobėje suspaustas ir prislopintas“ garsas įgauna kitą kokybę – jis laisvas ir sklinda nevaržomai. Išraiškingai ir efektingai skambėjo kiti populiarūs numeriai: tai L.A.Minkaus „Don Kichoto“ ir „Bajaderės“, L.Delibo „Kopelijos“, S.Prokofjevo „Romeo ir Džiuljetos“ fragmentai. O M.Theodorakio temperamentingajam „Sirtakiui“ iš baleto „Graikas Zorba“, dirigento paraginta, plojimais entuziastingai pritarė visa publika.
Šio koncerto programos antroje dalyje buvo atlikti populiariausių operų fragmentai. Tai G.Verdi operos „Nabukas“ uvertiūra ir G.Bizet „Karmen“ įžanga – mažos būsimų dramų užuomazgos ir didelių emocinių sukrėtimų pranašės. Dažniausiai operų ir baletų uvertiūrose koncentruota ir minimalia forma pateikiami būsimų įvykių, atskirų veikėjų charakteringi muzikiniai portretai.
Antrojoje dalyje publika išvydo ir išgirdo savo mylimus solistus. Klaipėdos S.Šimkaus konservatorijoje studijavusi S.Stonytė prisipažino, kad šio koncerto gana kontrastingos savo stilistika ir konkrečiame operos draminiame veiksme skambančios arijos reikalauja iš atlikėjo ne tik didelio meistriškumo, bet ir greito „persikūnijimo“. Svečių atvežtoji programa stilistiškai tikrai vertė solistus greitai keisti personažų charakterius ir įvaizdžius. Be minėtos G.Verdi „Nabuko“ uvertiūros, koncerte skambėjo šio kompozitoriaus kitų operų fragmentai: Dezdemonos malda iš „Otelo“ (solistė S.Stonytė) bei Aidos ir Amonasro duetas iš „Aidos“ (solistai S.Stonytė ir V.Juozapaitis). Efektingai atlikta Zentos baladė iš R.Wagnerio „Skrajojančio Olando“, jautriai – Grafienės arija iš W.A.Mozarto „Figaro vedybų“ (S.Stonytė). Pergalingai nuskambėjo Eskamiljo kupletai iš G.Bizet „Karmen“, virtuoziškai – Figaro arija iš G.Rosini’o „Sevilijos kirpėjo“, dramatiškai – Arnoldo arija iš A.Ponchielli’o operos „Lietuviai“ (solistas V.Juozapaitis).
Tačiau reikėtų pripažinti, jog vienam solistui fizine prasme „galynėtis“ su visu orkestru, esančiu scenoje, yra nepaprastai sudėtinga. „Prigesintas“ orkestro garsas operos teatruose yra geresnė aplinka, leidžianti išlaikyti pusiausvyrą tarp orkestro ir dainininkų. Tokios pusiausvyros šį kartą kartais trūkdavo.
Svečias dirigavo mintinai
Dar kitokia muzika skambėjo „Klaipėdos muzikos pavasario“ balandžio 15-osios vakaro koncerte. Scenoje ir vėl regėjome didžiules menines pajėgas – Lietuvos nacionalinį simfoninį orkestrą (LNSO, meno vadovas ir vyr. dirigentas Juozas Domarkas). Prie dirigento pulto stojo svečias iš Prancūzijos Olivier Grangeanas. Tiesiog sakyti, kad „stojo prie dirigento“ pulto, vis dėlto būtų neteisinga, nes dvi (iš trijų) didingas partitūras – H.Berliozo uvertiūrą „Romos karnavalas“ ir J.Brahmso antrąją simfoniją svečias dirigavo mintinai! Tokį iššūkį meta nedažnas batutos meistras.
H.Berliozas – ne tik prancūzų kompozitorius ir dirigentas, bet ir muzikologas, palikęs svarių veikalų, ypač orkestruotės klausimais. Koncerte skambėjusi simfonine uvertiūra „Romos karnavalas“ sukurta 1844 m. Tuo pačiu metu kompozitorius parašė „Didįjį traktatą apie šiuolaikinę instrumentuotę ir orkestruotę“, kuriame iškėlė tembrinę atskirų instrumentų reikšmę orkestrų partitūrose ir muzikos dramaturgijoje. Roma kompozitoriui buvo svajonių miestas, kur jis praleido savo materialiai nepriklausomus ir kūrybingus 1831 ir 1832 metus. Istorija byloja, jog H.Berliozui trejetą metų iš eilės nepavyko laimėti konkurso Romos premijai gauti. Svarbiausioji kliūtis – pateiktų kantatų savitas stilius ir išraiškingos orkestruotės, kurių, žiuri nuomone, „neįmanoma“ įsprausti į klavyrinį variantą. Ketvirtą kartą kompozitorius, norėdamas įtikti akademinei komisijai, specialiai sukūrė paprastesnę kantatą „Paskutinė Sardanapalo naktis“ ir premiją laimėjo. Koncerte skambėjusi uvertiūra „Romos karnavalas“ žavėjo efektingumu ir ryškiomis atskirų epizodų tembrinėmis spalvomis.
Kitokios meninės minties ir muzikinės sanklodos skambėjęs kūrinys – vengrų XX a. kompozitoriaus B.Bartoko Koncertas altui ir orkestrui. Šis opusas rašytas paskutiniais jo gyvenimo metais (1945), kuriuos kompozitorius praleido JAV nepritekliuose ir sunkiai sirgdamas. Į Ameriką jis emigravo Antrojo pasaulinio karo pradžioje. Kompozicijos nebaigė, o pagal išlikusius eskizus koncertą užbaigė T.Serly. Kompaktiškame kūrinyje dera būdingi B.Bartokui kūrybos bruožai: aštri orkestruotė, sudėtinga harmonija ir praslystančios liaudies melodijų intonacijos bei charakteringi autoriaus pamėgti vengrų ir tautų kaimynių ritmo variantai. Dera priminti, jog kompozitorius domėjosi etnine muzika. Į fonogramą įrašė apie 11 tūkst., paskelbė beveik 2 tūkst. įvairiausių tautų – vengrų, rumunų, bulgarų, kroatų, arabų ir kitų – liaudies melodijų. Šias intonacijas sintetino ir derino su moderniomis išraiškos priemonėmis.
Altininkė Ūla Ulijona Žebriūnaitė, ilgametė G.Kremerio vadovaujamo orkestro „Kremerata Baltica“ solistė, B.Bartoko koncertą pagriežė profesionaliai ir sukauptai, pabrėždama kontrastingų epizodų intensyvaus skambėjimo, energingos ritmikos muzikos aspektus.
Koncertą vainikavo J.Brahmso simfonija Nr.2 D-dur. Tarp XIX a. muzikos kūrėjų šis kompozitorius buvo tikras milžinas, ištikimas L. van Beethoveno sekėjas. Būdamas doras ir labai savikritiškas žmogus, pirmąją simfoniją J.Brahmsas rašė beveik 20 metų. Antroji pasirodė jau po metų – 1877 m., kompozitoriui sulaukus brandaus (44 m.) amžiaus. Nepripažindamas programinės muzikos, laikęsis klasikinių formų, J.Brahmsas simfonijos žanrą suvokė kaip instrumentinę dramą, kurios keturias dalis sujungia poetinė idėja. Tas idėjas ir emocijų pasaulį kiekvienas turime nusibrėžti asmeniškai, nesaistomi kokios nors programos. LNSO interpretacija, diriguojant O.Grangeanui, pasižymėjo plačiu užmoju, ryškiomis kulminacijomis, lyriška kantilena, kontrastingais dinaminiais efektais.
