Klaipėdos Pilies džiazo festivalis – paskutinis prieš jubiliejų
Mintys apie XIX Klaipėdos Pilies džiazo festivalį jaudino iš anksto. Nauja vieta – Kruizinių laivų terminalas. Kaip pavyks įsikurti naujoje vietoje? Orai – ar šalsime ir mirksime lietuje, kaip beveik visada? Kokių naujovių ir netikėtumų, kokių muzikinių suvenyrų padovanos ir kiek gerų emocijų atneš su tyneidžeryste atsisveikinantis žymiausias uostamiestyje festivalis? Anonsai žada tik „žvaigždes“ – ar visos iš tikro nusipelnė šio vardo?.. Perfrazuojant rusišką posakį, pa(iš)gyvensim – pamatysim.
Aris Kateila
Su viltimi, kad prigis
Neoficialus festivalio atidarymas jau kelinti metai įvyko dar išvakarėse Baroti galerijoje. Šiemet įžanga į šventę tapo šeimyninio menininkų dueto Dalios Laučkaitės-Jakimavičienės ir Ryto Jakimavičiaus kūrinių paroda „Džiazuojanti keramika“. Kadangi festivalio vadovė Inga Grubliauskienė buvo paskendusi paskutiniuose pasiruošimo darbuose, pristatymo misiją atliko Klaipėdos meras Vytautas Grubliauskas. Jis sakė, kad realiai festivalis gyvuoja jau 20 metų, o lygiai po vieną dekadą pagrindinė atsakomybė teko iš pradžių jam pačiam, o paskui – Ingai. Meras išreiškė viltį, kad naujoje vietoje festivalis prigis, o ateityje galutinai persikels į atstatytą piliavietę, kur pasitvirtins tikrasis – Klaipėdos Pilies džiazo festivalio – vardas.
Tradiciškai bei simboliškai festivalio vėliava ir buvo iškelta piliavietėje kitą, gegužės 30-osios, pavakarę. Aidint patrankos šūviams, palaikomi V.Grubliausko trimito, Sauliaus Šiaučiulio ir vokalinio etnotrio „Audenis“, ją kėlė svečias iš Tuniso Nabilas Khemiras ir klaipėdietis Gintaras Grajauskas. „Muzikos žinią“ pranešė Valentino Masalskio įkurto Jaunimo teatro aktoriai. Oficialioji dalis baigėsi, tad bėgte į Kruizinių laivų terminalą.
Nuo Volgos iki Baltijos
Muzikantams iš Kazanės (Rusija, Tatarstanas) – grupei „Azat Sound System“ teko atsakingas uždavinys – pradėti ir „apšildyti“ festivalį. Jaunas kolektyvas bando savo kūryboje jungti rytietišką ir vakarietišką muzikavimo tradicijas. Jie pateikė totoriškų melodijų aranžuotes ir originalias kompozicijas (daugelio jų autorius – grupės lyderis Azatas Gilmutdinovas) pagal senovės poetų tekstus, keletą džiazo standartų su etnoprieskoniais. Akivaizdu, kad „Azat Sound System“ yra savito kūrybinio kelio paieškos pradžioje, o Klaipėdos festivalis jiems – tai „langas į Europą“ ir savo tautos graži prezentacija.
Visiška priešingybė svečiams iš Tatarstano – po jų grojęs latviškai lietuviškas projektas „The Radio LL“ (beje, beveik visos festivalio dalyvių grupės buvo internacionalinės). Klausėmės XXI a. muzikos. Baltijiečiai pateikė ypač dabar populiarų chillout-smooth-lounge, gal net accid jazz miksą. Puikiai „savo namų“ scenoje dialogą vedė Kristinos Jatautaitės vokalizai su Laimono Urbiko (saksofonas) improvizacijomis. Latviškojo kvarteto dalyviai kiekvienas meistriškai prisistatė kaip solistas. „The Radio“ norėsime išgirsti ir ateityje.
Tradicijos ir egzotika
Egzotiškiausias Klaipėdos Pilies džiazo festivalio artistas – muzikantas virtuozas N.Khemiras. Ne todėl, kad kilęs iš Tuniso. Nabilas groja unikaliu autoriniu instrumentu RayJam („harmonijos spinduliavimas“). Tai du – liutnia ir gitara – viename, jei taip galima pasakyti. Turkiškos liutnios ir elektrinės gitaros duetas, malonus vokalas – viskas žavėjo tunisiečio pasirodyme. Funk ir fusion, džiazroko ir etnomuzikos sąskambiai glostė ausį. N.Khemirui profesionaliai talkino lietuviškas trio – Raimondas Dauginas, Domas Aleksa ir Ąžuolas Paulauskas.
Nuo muzikos jau įkaitusi festivalio publika dar labiau sujudo, nuskambėjus ispanų klasiko Ch.Rodrigo „Concierto de Aranjues“ pagrindinei temai. Šia populiaria melodija prisistatė ispaniškas-kubietiškas sekstetas „Tinglao Fusion Band“. Prieš trejus metus susiformavęs muzikantų virtuozų kolektyvas jungia latin jazz, rock fusion bei džiazroką. Grupė tęsia geriausias žymių savo tėvynainių džiazmenų tradicijas. Nesivaikydami ypatingų efektų, jie grojo tai, ką geriausiai supranta, tai, kas savaime pulsuoja jų kraujyje. Skambėjo ne tik originalios kompozicijos, bet ir kitų autorių originalios aranžuotės. Simpatijas „Tinglao Fusion Band“ išreiškė ir V.Grubliauskas, su savo trimitu prisijungęs prie lotyniškos fiestos.
Pirmąjį Pilies džiazo festivalio vakarą vainikavo bliuzas. Amerikietis Jimmy Z kaip kviestinis muzikantas jau du dešimtmečius groja su pasaulio garsiausiais atlikėjais (Rodu Stewartu, Tomu Petty, „The Eurythmics“, a.a. Etta James ir kt.) bei dalyvauja jų muzikos albumų įrašuose. Lūpinės armonikėlės virtuozas, grojantis saksofonu ir fleita, geras vokalistas kartu su savo grupe „The Ztribe“ yra išleidęs ir kelis solinius albumus. Nors ir gerokai po vidurnakčio, Jimmy Z „susitvarkė“ su šiek tiek praretėjusia žiūrovų minia, pristatydamas geriausias savo kompozicijas bei priversdamas ją linguoti ir šokti.
Lietų nuvaikė sirenomis
Kitą, birželio 1-osios, pavakarę grėsmingai pajuodęs dangus gąsdino sugadinti šventę, bet taip neįvyko. Programą pradėjęs „Luca Ciarla Quartet“ nuo pat pirmųjų muzikos taktų „užkabino“ publiką. Šis originalios sudėties (smuikas-akordeonas-kontrabosas-perkusija) kvartetas kviečiamas į žymiausius pasaulinius festivalius, o grupės lyderis Luca Ciarla laikomas vienu geriausių šiuolaikinių smuikininkų. Italų muzikantai į šiuolaikines džiazo kompozicijas įpina citatas iš klasikos ir liaudies muzikos, puikiai improvizuoja, užburdami ir „įsiurbdami“ klausytoją į bendrą muzikinį dialogą. Luca Ciarla su savo smuiku pakvietė klaipėdiečius į „Karavaną“, išgarsintą D.Ellingtono, o jie atsilygino audringais plojimais.
Tačiau nuo Viduržemio jūros užliejusią euforiją netrukus išsklaidė pasigirdęs policijos mašinų sirenų kauksmas. Neinformuoti klausytojai nustebo – kas atsitiko? Žavus siurprizas! Estijos policininkai ir pasieniečiai susivienijo su Klaipėdos kelių policijos pajėgomis! Grojant estiškam orkestrui, į žiūrovų spūstį įvažiavo tikras policijos automobilių ir motociklų kortežas. „Vadovauti paradui“ vėlgi ėmėsi Kongas (V.Grubliauskas). Jam diriguojant, muzikantai scenoje ir policininkai aikštėje kartu atliko L.Armstrongo išgarsintą gospelinę giesmę „When The Saints Go Marching In“ („Kai šventieji marširuoja“). Nežinau, kiek laiko mūsiškiai repetavo, bet visas natas „sucypė ir išsignalijo“ tiksliai, švariai, išlaikė pauzes ir pataikė į sinkopes. Ši muzikinė atrakcija žaismingai paįvairino festivalio programą.
Sklandė genijaus siela
Soul muzikos žanro pradininko Ray Charleso (1930-2004) vardas auksinėmis raidėmis įrašytas į pasaulio muzikos enciklopediją. Nuo 7-erių aklas muzikantas, būdamas 30-ies, jau buvo vadinamas tiesiog genijumi. Jo kūryba nuo 5-ojo praėjusio amžiaus dešimtmečio turėjo didžiulės įtakos visam šiuolaikinės muzikos vystymuisi, iš R.Charleso mokėsi ir išaugo kelios muzikantų kartos. Todėl dviejų festivalio svečių – Uroso Pericho Perry ir Sheilos Raye Charles – pasirodymas kėlė didžiausią intrigą.
Slovėnas U.Perichas, vokalistas ir pianistas, savo muzikinę karjerą pradėjęs prieš dešimtmetį, išgarsėjo bliuzo, soul ir džiazo „aukso eros“ kūrinių interpretacijomis. Pasaulinę šlovę jam atnešė projektas „Tribute to Ray Charles“ ir albumai, kuriuose U.Perichas atlieka genialiojo R.Charleso išgarsintas dainas. Baltaodis muzikantas, dainuojantis juodaodžio džiazmeno balsu – tai ypatingas išskirtinumas, o jo balso tembras bei manieros, stulbinamai primenančios legendinį R.Charlesą, užburia žiūrovus visur, kur bekoncertuotų.
Na, o Sh.Charles – tai Ray dukra (R.Charlesas turėjo 12 vaikų su 9 moterimis). Vingiuoti jos gyvenimo keliai nebuvo susiję su tėvu. Sunki avarija jaunystėje, narkotikai ir kalėjimas, savų vaikų praradimas, nesėkmės muzikinėje karjeroje… Bet tai jau praeitis. Ji atsigręžė į bažnyčią, rašo muziką, išleido du albumus, koncertuoja. Kaip pasakojo pati Sheila, išgirdus Uroso dainuojamas dainas, jai pakirto kojas… Dabar, susidraugavusi su U.Perichu, ji gavo galimybę simboliškai pripažinti savo meilę ir padėkoti tėvui.
Ir štai – U.Perichas ir Sh.Charles Klaipėdos Pilies džiazo festivalio scenoje. Jų bendras pasirodymas – tai dvi valandas trukęs koncertas, nepalikęs abejingo nė vieno iš tūkstančių žiūrovų, buvusių aikštėje. Klausantis ir matant U.Perichą, apima keistas jausmas, kad vienas žmogus „reinkarnavosi“ kitame, o Sheilos atvejis vis dėlto nepateisino lūkesčių, kuriuos daugelis puoselėjome dėl ją lydinčio tėvo šlovės šleifo… Nors kartu tai buvo nepakartojamas muzikos šėlsmas. Žavėjo Uroso santūrumas ir charizma, o 50-metės Sheilos, kuriai talkino pritariančios merginos „The Ditties“, energija liejosi per kraštus. Hitas keitė hitą, kai kuriuos net teko bisuoti. Daug žiūrovų dainavo kartu. Didžiuliai komplimentai – Vilniaus džiazo orkestrui, paruošusiam tokią atsakingą programą ir labai stilingai akompanavusiam artistams. Trumpai tariant – TAI reikėjo girdėti ir matyti. Ačiū tau, genijau, už muziką…
Butman! Butman!..
Pernai jis pažadėjo. Šiemet jis sugrįžo. Ir ne vienas, o kartu su savo bigbendu – Maskvos valstybiniu džiazo orkestru. Igoris Butmanas – pagrindinė festivalio žvaigždė ir no comments… Tai Pilies džiazo festivalio kokybės ženklas. Klaipėdiečiai jau gali jį vadinti geru pažįstamu ir draugu. Vėl skendome I.Butmano saksofono garsų magijoje bei improvizacijų jūroje. „Nostalgija“ kaip visada graži, kitokia ir neatsibostanti. I.Butmano muzikoje susilieja viskas – šauksmas, verksmas, džiaugsmas, skausmas, sarkastiškas juokas (net temos iš rusiškų kino komedijų)… Bravissimo, maestro!
I.Butmano koncertą paįvairino dainininkė Fantine Pritoula – ruso ir dominikietės tamsiaodė dukra, bandanti įsitvirtinti Australijos muzikos scenoje. Susidarė įspūdis, kad jai dalyvavimas bendrame projekte su I.Butmanu – lyg profesionalumo kėlimo seminaras ar mokykla. Fantine vokaliniai sugebėjimai didesnio įspūdžio nepaliko, o repertuaras dvelkė „pageidavimų koncertu“ visiems skoniams: ir vėl „Fever“, „What A Wonderful World“, „Georgia On My Mind“ etc. Hmm… Buvo ir geresnių versijų. Net šįvakar.
Įdomu pagaliau gyvai išgirsti I.Butmano bigbendą, grojusį garsiausiose salėse ir akompanavusį megažvaigždėms. Skambėjo gerai, bet per daug akademiškai ir tvarkingai. Neįtikino ir kai kurių solistų improvizacijos. Gal muzikantus veikė nuovargis – juk koncertas vyko po vidurnakčio… Belieka tikėtis, kad šis susitikimas su I.Butmanu tikrai ne paskutinis ir laukti ilgai neteks…
Sugrįžo jaunoji banga
Festivalio metu, be jau trumpai paminėtų didžiųjų koncertų, buvo ir daugiau renginių. Terminale finišavo tarptautinio „Press Rally“ dalyviai. Muzikinė intervencija vyko kelte, keliančiame į Smiltynę. Jem grojo jaunimo grupės „Nervas“ ir „Funk-In“. Dvi naktis po didžiųjų koncertų ištvermingiausieji rinkosi į „Švyturio menų doke“ vykusius jam sessions, kur spontaniškai susiformuodavo visiškai naujos muzikuojančios kompanijos.
Paskutinė diena pakvietė į iš Jūros šventės sugrįžusią „Jaunąją džiazo bangą“. VIP ložėje vietas užėmė jaunieji dainininkai (tiksliau – dainininkės). Beveik šimtas kolektyvų iš visos Lietuvos, apie pusantro tūkstančio dalyvių susijungė į vieną chorą. Visada žavi jaunų širdžių entuziazmas, meilė gerai muzikai, neapsimestinis nuoširdumas ir pasididžiavimas, dainuojant kartu su garbiais svečiais (tarp jų – ir Sh.Charles).
Tik gaila, kad ploti teko patiems sau. Neliko aikštėje entuziastų paklausyti net Petro Vyšniausko ir S.Šiaučiulio baigiamojo festivalio koncerto su Anykščių muzikos mokyklos džiazo orkestru…
Sunkus darbas – visiems
Atrodo, jau pernai minėjau, kad festivalis – tai sunkus fizinis išbandymas. Trys paros vyksmo reikalauja daug ištvermės ir jėgų, jei nori spėti viską išgirsti ir „sukramtyti“. Šiemet du pagrindiniai renginiai truko net po septynias valandas. Formatas įkandamas ne kiekvienam jo gerbėjui. Vien R.Charleso atminimo koncerto emocijų užtektų visam vakarui. Nežinant renginio užkulisių (ir finansinių taip pat), sunku spręsti, kodėl yra taip, o ne kitaip, kodėl renginys turi tilpti į tris dienas ir naktis.
Festivalis vyko naujoje vietoje. Geri orai garantavo sėkmę ir sutraukė minias žmonių. Tad lyg ir viskas tvarkoje – nebekyla klausimas, kodėl terminale, o ne Teatro aikštėje. Vieniems tiko, kitiems nelabai. Tik nesupratau, kodėl vaizdo ekranas stovėjo plynėje prie tualetų, kur muzikos kaip ir nebuvo girdėti. Labiau tikęs būtų šalia scenos, kaip anksčiau. Nuo geltonųjų paviljonų sklido tradiciniai dešrų, žirnių ir kepsnių kvapai…
Kasmet festivalyje groja tokių svečių, kurių geriau klausytis klube ar kitoje jaukioje vietoje, o ne atviroje erdvėje, kurios dekoracija tapo dangus ir praplaukiantys laivai. Bet džiaugiamės, kad galime juos išgirsti čia ir dabar (ir už dyką!).
Svajoju ir norėčiau, kad jubiliejinis Klaipėdos Pilies džiazo festivalis vyktų visą savaitę ir visame mieste (atleiskite, senamiesčio miegaliai). Tikiuosi ir neabejoju, kad jis bus pats geriausias iš 20-ies geriausių.
Komentaras
Aivaras Dočkus
Džiazo festivalis Klaipėdoje – neatskiriama miesto įvaizdžio dalis, visada laukiama šventė, anksčiau trys, o dabar dvi paros nepertraukiamo „tūso“. Festivalio perkėlimas iš Teatro aikštės į Kruizinių laivų terminalą iš pradžių kėlė abejonių, tačiau apsilankymas naujoje erdvėje tuos nuogąstavimus išvaikė. Sprendimas pasitvirtino, džiazas ten puikiausiai prigijo. Ir jeigu reikėtų parašyti rezultatą, jis būtų Krui-zinių laivų terminalo naudai. Daugiau vietos, geras garsas, šalia – gražūs jūros vaizdai. Dėl pačios programos… Man ji kokybiškai buvo nuobodi. Prie atlikimo tikrai neprikibsiu, bet jeigu nors kiek daugiau domiesi muzika, tie patys klasikiniai džiazo hitai verčia susikoncentruoti ties alaus bokalo turiniu. Atlikėjai ir grupės galėtų būti įvairesni bei šiuolaikiškesni. Be klasikinių džiazo rit-mų (kuriuos, beje, sekmadienį ne prasčiau skėlė jaunieji muzikantai), norėtųsi girdėti naujausias džiazo atmainas, kurių yra pačių įdomiausių, nuo „nu jazz“ iki „jazz rap“, elektroniniai džiazo eksperimentai pažengę labai toli, išsiplėtoję ir sumaišyti nenusakomų stilių kokteiliuose. Geriausi pavyzdžiai – kažkada Klaipėdos Pilies džiazo festivalyje nuskambėjęs Jojo Mayer ir Nerve „jazz techno“ arba prieš porą vasarų džiaugsmingai šokiravusi kompanija „Tortured Soul“, įvedusi „jazz house“ terminą. Manau, kad kelios tokios grupės tikrai praturtintų festivalio programą ir pasotintų muzikos gerbėjų alkį.
