Klajokliai pirmuosius pėdsakus paliko Klaipėdoje

Klajokliai pirmuosius pėdsakus paliko Klaipėdoje

M.Zavadskio pagal „autentiškas technologijas“ atkurti „Senio Šalčio ūsai“.

Goda Giedraitytė

Kovo 17-ąją Klaipėdos dailės parodų rūmuose atidaryta bendra Lietuvos ir Ukrainos šiuolaikinio meno kūrėjų paroda lotynišku pavadinimu “Homo Erraticus” (“Klajojantis žmogus”).

Atakuoja jungtinės pajėgos

Retkarčiais įvyksta stebuklingų nutikimų. Kad ir parodos organizavimas. Regis, elementari parodų rūmuose dirbančio žmogaus veikla. Tačiau iš tiesų tai – nuolatinis stebuklo patyrimas, nes net ir tuomet, kai vėluoja transportas, dūžta kūrinius dengiantys stiklai ar kažkur dingsta laidelis nuo videogrotuvo, paroda vis tiek visuomet pristatoma laiku. Ir dar ne bet kokia, o išties vertinga meno kolekcija. Pavyzdžiui, tokia kaip „Homo Erraticus”.

Jungtinės Lietuvos ir Ukrainos pajėgos šįkart atakavo pačias menininko klajoklio sampratos gelmes. Projekto kuratorių Ingos Orenius iš Kijevo (Ukraina) ir Alisos Mulinos iš Vilniaus pakviesti menininkai, išgyvenę perėjimą nuo sovietmečio prie naujosios demokratinės visuomenės kūrimo, dirgino buvusio “soclagerio” šalių idėjines kultūros ir politikos transformacijas bei įprasmino kūrėjo-bastūno keliones naujame socialiniame kontekste.

Atsiveria lūžtantis vilgsnis

Parodoje atsiveria ne tik lūžio problematika – nomadizmas (klajoklystė), bet ir lūžinis lūžio kartos žvilgsnis į ją. Anot kuratorių, kultūros ir meno srityje tai – karta, kuri studijavo besitransformuojančioje akademinėje aplinkoje ir kuriai teko sparčiai absorbuoti ir perkainuoti naujas, tapusias masiškai atviromis meno, kultūros, filosofijos vertybes (Vakarų avangardas ir konceptualizmas, postmodernizmas ir globalizacija). Tokiu būdu menininkas – viena pažeidžiamiausių profesijų, – jam tenka dideliu greičiu keliauti po kultūros tradicijas ir šiuolaikinį pasaulį, tapti klajokliu ir kosmopolitu kultūrine prasme.

A.Babako instaliacijos „Parsuna” fragmentas. Nerijaus Jankausko nuotraukos

Kalba ta pačia kalba

„Bastūniškas” parodos charakteris baksnoja nuo pat įžengimo į salę. Nuosekliai erdvioje ekspozicijoje klajoja ir komunikuoja įvairaus žanro kūriniai: nuo tapybos iki fotografijos, nuo instaliacijos iki videomeno. Visus vienija meninės analizės į masišką šiuolaikinio gyvenimo reiškinį žvilgsnis ir postsovietinio žmogaus adaptacijos naujojoje santvarkoje arba rezistencijos “gvildesys” (nuo žodžių gvildenimas ir ilgesys).

Kiekvienas menininkas šią situaciją išgyvena savaip. Todėl ir plastinę kalbą jausmų transformacijoms perteikti pasirenka individualiai. Kita vertus, stengiantis įžvelgti skirtumus, tendencijas, tampa akivaizdu, jog, nepaisant kultūrinio pamato ir šiandienių politinių, ekonominių netapatumų, ir Ukrainos, ir Lietuvos menininkai kalba ta pačia meno kalba.

Perrašo istoriją

Turbūt ryškiausiai sovietinio palikimo reliktus, klajojančius ne tik geografiškai, bet ir prisiminimų plotmėje atspindi Mariaus Zavadskio ir Viliaus Vanago darbai. Pastarojo autoriaus „Šeimos istorija” – tai darbas apie savęs tapatumo, identiteto, vietos pasaulyje paieškas. Pasitelkdamas konotacinius sovietmečio simbolius ar įvairiausius iš tų laikų išlikusius dokumentus, archyvus, menininkas juos sutapatina su šiandieninės masinės informacijos vaizdiniais bei pateikia kaip reklamą. Istorinei atminčiai suteikdamas naują, šiuolaikišką šviesdėžių rūbą, V. Vanagas kvestionuoja vertybių kaitos klausimą: istorijos „nurašymą” naujų dievukų garbinimo vardan.

Kiek kitaip istoriją perrašo M. Zavadskis, kurio darbai „Senio Šalčio ūsai” ir “Genealoginis medis” turi daugiau ironiško pašmaikštavimo nei angažuoto sociali(sti)nio konteksto. Šiltas, minkštas, mielas Senelio Šalčio ūsų interjero-dekoro akcentas, atkurtas, kaip liudija pats autorius, pagal autentiškas technologijas, taip ir prašosi ant „Stiliaus” viršelio su etikete „Madingos sezono naujienos”. Kartu – tai ir užtikrinto saugumo, ir nepaliaujamos globos simbolis. Visai kaip ir pats Vladimiras Iljičius, kurio genealoginį teisėtumą anūkas pasišauna įrodyti padedamas meno.

Paspendė spąstus

Tuo tarpu Andrius Kviliūnas kelių minučių videofilme „Dvigubas laisvės pojūtis” eskaluoja tautinės lietuvio apibrėžties sampratą ir berods „didžiuojasi” būdamas lietuviu. Priešingai Julijai Čistiakovai, norinčiai nusižudyti iš meilės (greičiausiai – tai pačiai tėvynei), bet nežinančiai, nuo kurio namo nušokti. Videoprojekcijoje, primenančioje nedidelį animacinį filmuką, regimos nuolat kintančios pastatų formos. Tačiau kadrų kaita neleidžia apsispręsti, nuo kurio namo „geriau” nušokti. Reklaminio charakterio abejonės (privalai pasirinkti geriausią!) tampa savotiškais savižudžio spąstais, neleidžiančiais įgyvendinti sumanymo.

Į provokatyvų diskursą su išgąsčiu ir/ar baime įsivelia ir Agnė Jonkutė. Inspiruota kelionės į Vilniaus Antakalnio vienuolyną, autorė pateikia dvi drobes, teigdama: „Man kelia išgąstį šių erdvių tyla. Blaise Pascal”. Okupuodamos baltą sienos plokštumą, monochrominės juodai pilkšvos drobės prikausto žiūrovo žvilgsnį, nukreipdamos jį anapus horizonto išklotinės. Ten, kur glūdi tyla ir veriasi minimalistinės erdvės gūdumos, vyksta šviesos ir šešėlių pokalbis. „Net keista, kad užsivėrus vienuolyno vartams, patenki į kitą pasaulį, kuriame išnyksta miesto šurmulys”…

Šešėlių formuojami atspindžiai – vienas iš Aleksandro Babako instaliacijos „Parsuna” (neverčiamas sen. rusų k. žodis) leitmotyvų. Erdvėje sukabintos ant skaidrios plėvelės juostos atspaustų moterų ir vyrų nuotraukos (visu ūgiu) metafiziškai įkūnija realiai gyvenusio ar tebegyvenančio žmogaus portretą. Instaliacija kiek dvelkia „in memoriam“ nuotaikomis, bet taškinis apšvietimas, formuojantis ant sienų krintančius tų pačių figūrų šešėlius, leidžia įžvelgti istorinių klodų refleksijas šiame laike.

Naujų išgyvenimų link

Tuo tarpu kita autorių grupė kvestionuoja šiandieninio gyvenimo stereotipus. Viktorija Kalinina skaitmeninės fotografijos cikle, išaugančiame į vieną sentenciją – „Om”, „Mani”, „Pad”, „Me”, „Hum”. Tamsiose didelio rastro nuotraukų gelmėse ryškėja pokyčiai, kuriuos miestiečio gyvenime lemia išvykimas gyventi iš miesto į gamtą. Tai – nauji potyriai, naujas žvilgsnis į pasaulį ir net naujas gyvenimas, kurį autorė apibūdina kaip išvykimo-persikraustymo-pervertinimo rezultatą.

Panašiai vidinių būsenų refleksijas ant medžio plokštės ir kieto kartono gręžioja kita menininkė – Agilė Mažonaitė. Monotoniškas skylučių gręžiojimas išreiškia kasdienes kiekvieno šiuolaikinio žmogaus išgyvenamas būsenas: nerimą, įtampa, stresą, nuobodulį ir pan. Tačiau tai ne vien prisitaikymo ir susitaikymo situacija, bet ir nuolatinis keitimasis, naujų išgyvenimų paieška.

Ieško jėgos dislokacijos

Viena kitą papildo parodoje savo darbus taip pat eksponuojančios projekto kuratorės Alisa Mulina ir Inga Orenius. Nors technika skiriasi (A.Mulina pasitelkia skaitmeninę spaudą, o I.Orenius – spalvotus pieštukus), abi autorės darbuose plėtoja panašią koncepciją, susijusią su žmogaus galios pasireiškimu.

I.Orenius diptike „Kitos išeities nėra” reflektuoja globalinių problemų pjūvį – terorizmo ir karo egzistavimą kasdienio gyvenimo fone.

Greta eksponuojami A.Mulinos darbai „Jėgos vieta” – nuosaikesni. Čia analizuojamas kapitalistinis poreikis kiekvienam turėti savo jėgos vietą, kurioje jis jaustųsi nenugalimas. Gana ironiškai (nors gal šiandien visiškai realiai) autorė sugretina žmogaus ir fantastinės būtybės jėgos kvadrus. Įdomu, kuris iš jų jau surado savąją jėgos dislokaciją?..

Keliaus toliau

Nors visos ekspozicijos šiame tekste pristatyti neįmanoma (turbūt ir nereikia), manau, jog kiekvienas pajuto ore tvyrančią klajoklišką dvasią. Parodų rūmų erdvė – tik laikino sustojimo vieta. Menas – tai bastūno gyvenimo būdas, filosofija ir/ar kalba.

Šiandien, „totalinio turizmo” laikais, cituojant parodos kuratores, menininkas didesnę savo laiko dalį praleidžia kelionėse, važiuodamas iš vienos parodos į kitą, nuo vieno projekto ar lokalinio konteksto prie kito. Iš kiekvieno aktyvaus meninės scenos dalyvio – menininko, kuratoriaus, kritiko – reikalaujama sėkmingai pristatyti savo darbą įvairiuose kultūriniuose kontekstuose.

Mūsų laikais ne tik žiūrovai, bet ir daiktai, ženklai, lokalinių kultūrų vaizdai paliko savo aplinkas ir pradėjo keliauti po pasaulį.

Šiuolaikinis menas nuolat juda, keliauja, ir atsiduria kitoje vietoje greičiau negu šiuolaikinis turistas-žiūrovas.

Taip ir ši paroda, pradėjusi savo kelią Klaipėdoje, netrukus jį pratęs Vilniuje, o vėliau ir Ukrainoje bei kitose buvusio TSRS bloko valstybėse.

by admin