Klajonės po mirusias istorijos kopas: plenero Tolminkiemyje dienoraščiai
Rugpjūčio 15–26 dienomis Tolminkiemyje (dabar – Čistyje Prudy, Kaliningrado sritis, Rusijos Federacija) vyko Lietuvos dailininkų sąjungos Klaipėdos skyriaus organizuotas tarptautinis tapybos pleneras „Kristijonas Donelaitis. 300 metų jubiliejų pasitinkant“, kuriame dalyvavo Klaipėdos ir Kaliningrado tapytojai.
Dalia Bielskytė
Plenere gimė daugiau nei pusšimtis tapybos darbų, 38 jų eksponuojami parodoje, kurią klaipėdiečiai galės pamatyti jau spalio 6-ąją, „Klaipėdos galerijos“ filiale Herkaus Manto gatvėje.
„Ne veltui važiavau į šį plenerą, – grįždamas namo po beveik dviejų Kaliningrado srityje praleistų savaičių kalbėjo jauniausias plenero dalyvis tapytojas Simas Žaltauskas, Tolminkiemyje ne tik tapęs, bet ir stogą lopęs, ir dalgį pustęs, ir šieną pjovęs. – Norėjau pamatyti žemę, kurioje gyveno ir kūrė Donelaitis. Pamačiau: kaimas apleistas, niekas žemės nedirba… Nieko negali sakyt – pajutau dvasią… Ypač kai dabartiniai „būrai“ vargonų klausėsi susėdę nugara į altorių ir ant jo „patiestus“ Donelaičio priesakus… Dabar man aišku, kodėl Donelaitis mirė nuo „psichinio išsekimo“. Beje, Donelaitis mirė, o „būrai“, nors kiek modifikuoti – liko. Tik, manau, dar tamsesni nei kadais…“
Panašios mintys ir liūdesys ginė namo, į Lietuvą, visus plenero dalyvius, pavargusius nuo klajonių po mirusias istorijos kopas: Klaipėdos tapytojus Arūną Mėčių, Dalią Skridailaitę, Algį Vadoklį, Virginijų Viningą, Simą Žaltauską, plenero kuratorę Violetą Jusionienę ir mane, renginio metraštininkę. Kaliningradiečiai dailininkai Sargisas Gogorianas, Vladimiras Karnilovas, Andrejus Mašichinas pasiliko ten, Karaliaučiaus žemėje, kurią jau daugelį dešimtmečių vadina savo namais – Kaliningrado sritimi.
2011 08 15, pirmadienis
Atvažiavome vėlai vakare, išvarginti ilgo laukimo muitinėje. Tačiau kelionė vingiuotais ir kalnuotais keliukais buvo nuostabi. Jau neturėjome laiko stabtelėti ties pakelėje stūksančiais įspūdingais pilių ir dvarų griuvėsiais, bet Karaliaučiaus krašto dvasia mus lydėjo kiekviename žingsnyje. Unikaliame krašte kadais klestėjusi kultūra pralaimi gamtai, pirmykščiam chaosui. Graudulingus pamatų akmenis, buvusios gerovės likučius godžiai ryja iki juostos siekiantys sąžalynai ir baugios Sosnovskio barščių – dirbtinai išvestų, nuo-dingų, grėsliai besidauginančių augalų – džiunglės. Sodybvietes dar galima atpažinti iš medžių guotų, retų išsivarčiusių tvorų dantų, kur ne kur kyšančių iš jau nebylios merdinčio krašto burnos. Graudžiai didingai gražus kultūros kapituliavimas, keliantis pirmykštį siaubą ir neįvardijamą ilgesį – ko ilgiuosi, jei niekada čia negyvenau, čia ne mano tėvynė? Baltintų sienų, fachverkų, tvarkingų darželių, baltaveidžių senolių, šviežiai kepamos duonos kvapo? „Mūsų kraštas“, – sako naujieji jo šeimininkai, atvykę iš tolių ir negrąžintinai suvartoję viską, ką rado čia palikta. Nieko nesukūrę ir už nieką neatsakingi.
Vietiniai net ir savo sukurtame chaotiškame, pražūtimi, laikinumu alsuojančiame peizaže atrodo svetimi, nepritampantys. Kalbėdami jie labai dažnai vartoja nuosavybę pabrėžiančius įvardžius, o kad niekas nesuabejotų – nuodija ir žudo kraštą atkakliu abejingumu, nevalyvumu ir tinginyste. Ši tendencija akivaizdžiai juntama ir Tolminkiemyje. Tačiau čia, Dievo ir valdžios pamirštame užkampyje, yra keletas nuostabių dalykų: Donelaičio muziejus ir naminė degtinė, švelniai vadinama „donelaika“. Tai stiprus, pagal unikalų receptą gaminamas, malonaus skonio gėrimas, kurį tenka gerti – fizinė ir moralinė dezinfekcija. Čiabuviai įrodo, kad veiksminga.
2011 08 17, trečiadienis
Šiandien stipriai lijo. Apniukęs dangus ir iki kaulų besismelkianti drėgmė dar labiau sustiprino apleistumo, našlaitystės jausmą. Bažnyčia, paslėpusi nuo lietaus, taip pat buvo nebyli ir šalta – altorius, užklotas trimis marškomis, ant kurių lietuvių, rusų ir anglų kalba surašyti Donelaičio pamokymai būrams, jos nei prašnekina, nei sušildo. Rūsyje glūdinti Donelaičio kripta, šalia – bronzinis biustas, apkaišytas dirbtinėmis gėlėmis, nesuteikia pastatui sakralumo. Turbūt emigravo iš čia Donelaitis ir jo šimtametė istorija, kurią palikti palikuoniams jis pats net minčių neturėjo.
Kirchės tarpduryje tapo armėnas Sargisas Gogorianas. Kirchės papėdėje jos plytų raudonį, mirgantį lietuje, drobėn tiesia S.Žaltauskas. Kiti pabirę po šlapias pievas ieško žvilgsniu bent užuominos, bent mirksnio to, ko rast atvažiavo – Donelaičio dvasios, jo būties pėdsakų, per tris šimtus metų išlikusių Tolminkiemio realioje ir metafizinėje erdvėje.
2011 08 19, penktadienis
Vakaras praėjo gražiai susipažįstant – visi pasakojome apie save.
Mes, klaipėdiškiai, esame sena draugų kompanija, taip pat pažįstame ir Sarkisą, tačiau V.Karnilovo, o ypač A.Mašichino pasakojimų buvo labai įdomu klausytis. Vladimiras kilęs iš didelės 13 vaikų šeimos. Visi broliai – dailininkai iš pašaukimo, institutą baigęs tik jis. O Andrejus, į plenerą atsivežęs savo mylimą Džeko Raselo terjerų veislės kalytę Tedi, dirba Kaliningrado zoologijos sode krokodilų ir gyvačių prižiūrėtoju. Jo pasakojimas apie tai, kaip prieš atiduodamas mėsą mėgsta palakstyti po alkano krokodilo voljerą, arba kaip reikia mikliai įmesti triušį į pitono arba kobros narvą, klausytojus sudomino net labiau nei jo kūrybinė biografija. Paaiškėjo, kad amūrinis pitonas gyvena ir tapytojo dirbtuvėje. Keista stebėti, kaip žmogus, kuris be skrupulų gyvu maistu šeria plėšrius roplius („Tiesiog nežiūriu į tuos triušiukus ir viščiukus, kurie po akimirkos dingsta alkanų roplių nasruose, nesiklausau, kaip rėkia pitono smaugiamas triušis“, – kalbėjo jis.), lyg vaiką nešiojasi už didelius pinigus iš Maskvos parsivežtą meilią kalaitę…
2011 08 20, šeštadienis
Tolminkiemio aplinka tikrai įkvepianti – aš džiugiai barškinu kompiuterio klaviatūrą, jaukiai sėdėdama įsaulyje ant suoliuko prieš kleboniją. Dailininkai pabyra po donelaitynės teritoriją, nešini drobėmis, dažais ir stebėtinu įkvėpimu. Į tą patį peizažą kiekvienas žvelgia kitaip ir tapo, tapo, tapo…
Tolminkiemio pastatai stūkso ant kalno, už klebonijos atsiveria nuostabūs toliai. Kairiau – šventorius, vartai, bažnyčia, našlių namelio liekanos, pamatai, seni, išlakūs medžiai. Loja kaimo šunys, lėtai teka kaimo, kuriame, regis, niekas nedirba, gyvenimas.
Nuostabu stebėti – žvelgi į baltą drobę, o ji akyse virsta paveikslu. Jis ne tik gražus, bet ir, o stebukle, įstabiai kvepia. Impresionistiški Sarkiso regėjimai, stulbinamas Vladimiro realizmas, platūs V.Viningo teptuko mostai ir jo įspūdinga paletė… „Negaliu sustoti”, – vieną po kito klodamas peizažus ant drobės atsidūsta A.Vadoklis.
Svajinga, romantiška D. Skridailaitė pasirinko atokų sodybos kampą. Atrėmusi molbertą į seną tvorą, tai energingai kloja spalvingus potėpius ant drobės, tai sėdi žolėje ir žvelgia – gal į drobę, gal į tolį, o gal į istorinę atmintį, kuri ne mažiau nei aplinka veikia Tolminkiemyje tapančiųjų kūrybą.
A.Mėčius šį kartą atsisakė įprasto siurrealistinio žaidimo ir pasidavė aplinkos kerams. Pastatai, medžiai, spalvos persikelia į nedideles, kvadratines drobes. S.Žaltauskas nepaleidžia iš rankų teptukų ir nesiskiria su molbertu – savaip interpretuodamas tikrovę, jis kuria savitą tapybinį pasakojimą 300 metų senumo istoriją…
2011 08 22, pirmadienis
Pavargę nuo kaimo monotonijos, sėdame į mašiną ir keliaujame – Krasnolesije, Oziorskas, Nesterov, Gusev… Nauji vardai slepia šimtmečių atmintį, lėtai dingstančią dilgėlių ir piktžolių sąvašynuose: Romintė, Darkiemis, Stalupėnai, Gumbinė…
Parduotuvėlės, kultūros namai, mokyklos, vaikai, žaidžiantys kelio dulkėse, palaidos vištos, karvės, gausybė murzinų šunų, puldinėjančių dviračius ir mašinas. Tarsi žiūrėtumėm seną rusišką filmą, o gal net patys jame vaidintumėm. Deja, tai ne scenografija, ne dekoracijos, o tikras gyvenimas, kurio nei atgal sugrąžinsi, nei paskubinsi, nei pakeisi – laiko inercija, kultūrinis letargas, vedantis tiesiai į užmarštį. Juokaujame, kad neapimtų neviltis ir noras sprukti. Saulė suteikia peizažui optimizmo, tačiau nufotografavę gigantišką nebeveikiančio geležinkelio tiltą, kelias berželiais užžėlusias kirches, kurių pašonėje dega raudonos žvaigždės, išlankstytos iš metalinių virbų, skubame namo, į Tolminkiemį, kur mūsų jau laukia griežta vakarienė: „Jieštie, riebiata, čtob byli takimi žė, kak ja, – ragina mus nepailstanti, šmaikštaus būdo, apvali kaip spurga muziejaus direktorė Liudmila Pavlovna, pravardžiuojama Donelaičio našle. – Čtob tarielki vernuli pustymi.“
2011 08 24, trečiadienis
Laikas čia, Kaliningrado krašte, vos beatmenančiame metą, kai dar vadinosi Karaliaučiaus kraštu, bėga greitai ir nepastebimai. Rytas–vakaras, rytas–vakaras, tik pagal džiūstančių visuose pašaliuose ir kvepiančių šviežiais dažais paveikslų skaičių matai, kad esi gyvas.
Jei atvirai, tai net nelabai aišku, ar tas laikas čia egzistuoja, ar mes – kažkokiame vakuume, iš kur niekada nebeištrūksime. Kaip ir tie, kadais atvykę į klestintį kraštą ir čia pasilikę – nesuvokiantys nei kas jie, nei iš kur, nei ko nori… Šlitinėja gatvėmis kaip ufonautai, užteršia šulinius, verčia atliekas į duobę prie šventoriaus…. „Kodėl jūs nedirbate žemės?“ – klausiame. „Valdžios reikia paklausti,“ – atsako, patraukę pečiais.
2011 08 26, penktadienis
Plenero parodos atidarymas Kaliningrado mieste praėjo gana formaliai – nejaukioje, tamsioje Kaliningrado srities istorijos ir dailės muziejaus salėje šilumą spinduliavo tik dar kvepiančios aliejumi drobės ir namų ilgesiu degančios plenero dalyvių akys. Jų misija „Donelaitis“ baigėsi, palikusi sumaištį širdyje ir gausų paveikslų derlių.
Išvakarėse plenero uždarymas Tolminkiemio bažnyčioje buvo kitoks – jausmingas, net graudus. Pažiūrėti ant viškų surengtos plenero parodos susirinko visas kaimas, rajono galvos, srities šviesuoliai. Rašytojai iš Kaliningrado atvažiavo ir portatyvinius vargonus atsivežė – vargonų muzika Tolminkiemio bažnytėlėje vėl skambėjo po 70 metų. Bachas, eilės ir gražūs žodžiai – virš Donelaičio kapo. Ir pats Donelaitis, kilni jo dvasia – milžiniškas drugys machaonas – atskrido, jaunai vargonuotojai skambinant fugą, nutūpė ant vargonėlių ir mėgavosi muzikos didybe…
…O mes Bradūną paskaitėm. Lietuviškai – tai, ką jis pats 1990-ųjų rugsėjį svečių knygoje sava ranka buvo parašęs: „Bent taip, keliais savo plunksnos žodžiais, lenkiu galvą prieš didįjį Donelaitį“. Ir eilėraštis. „Donelaičio kapas“:
Iš kapo vėl prasiveržia būtis –
Ant varpučio rasų karoliais žėri…
Štai kur ji – prasmė mylėti kraštą, kurio nebėra, ir jo didį poetą.
