Klara Nowakowska

Klara Nowakowska

Klara Nowakowska gimė 1978 m. Gyvena Vroclave, Varšuvoje, Londone. Išleido eilėraščių rinkinius: Suaugimai (Zrosty, 1999), Vandens eilėraščiai (Wodne wiersze, 2002), Sintaksė (Składnia, 2004).

Alio Balbieriaus nuotr.

be kvapo

tai prieš juos turėsim
atsiskaityti:
prieš bekraščius nuobodulius;
vis naujas reikšmes,
su reikšmėmis
skausmas.

nes skaudi
paskirtis: savo
vardu, įkaitusia
pliauska, kuri vis viena sudegs
ir pelenai persikeis ir išsibarstys
po sapnus

(tik jau svetimus:
rajus, lyg smėlis)


bet kur

traukia ten link: tolyn.
tai ne kelionė.
o kas.
ak, nežinia.

niekas ją neša net apmirusią
nes pasilikti neturi, taigi:
ne.

nemoka atsakyti,
nes iš tiesų nežino,
kur tai nuves:
nenori
žinoti.

renka vaizdus, izoliuoja
sąmonę. kalbos paralyžių
jautriai slaugo: nori
visada matytis
kelio pradžioje

(pramiega žemyno gilumą
pabunda ant kranto)


ilgosios atminties šviesos
Jacekui Bierutui

ir tas jų atkaklumas tik auga
svetimos kapituliacijos
akivaizdoje

bando įvardinti
bet tai tiesiog
neįvardinama; tai suprantama
savaime

(tą dalelytę, paverčiančią juos
nesangrąžiniais
kalboje)


stabdymas

plaštakos manevras virš
atverstos knygos:

jos daiktai virto
drugeliais, driežais;

jos panišką budrumą
išderino juokas
ties sapno posūkiu.


lapkritis

štai bandau sukurti
eilėraštį įkvėptą
to, ko net nesugebu pavadinti:
stoviu mažytės aikštės
pakraštyje
didžiuliame mieste.

tokia minia, ir niekas
nesistumdo! taip galėtų būti
danguje, ar veikiau pragare.
net lapai
traukias iš po kojų – nors tai
mano mėgstamų medžių lapai.

tiek metų mokiausi ir
nežinau, kaip rašyti
angliškai „platanas“,
staiga pamiršau, kaip
prancūziškai pameluoti
„suklydai, seni, šiandien
ne mano gimtadienis“.

pagaliau galėčiau teisinga
tartimi
paprašyti cigarečių kinų
kvartalo krautuvėlėje
bet kam man tokios
kurių pavadinimo vis tiek
nemoku perskaityti.

visi pinigai, kuriuos pasiėmiau
į miestą, vis šiltesni
mėtosi kišenėse; netrukus
jie pranyks
vienoje iš juodųjų skylių.

apėjau šiandien visus
Čaring Kroso
knygynus ir neradau nieko,
ko galėčiau nerasti rytoj
arba kur nors kitur.

kaip tik to
ir nesuprantu, o taip norėčiau
užrašyti žodžiais

(paslėpti)


maža rezoliucija
Kamasokai

pelenai ir rusvos dulkės
byrantys iš niekur
pasufleravo tą rudenį
medžiams.
pirmiau negu kas nors
galėjo tikėtis. dar iki
sprogimo.

įamžinu tau savo
pritrauktą vaizdą
apmirusią gamtą
pačia mažiausia rezoliucija.
ar galėčiau geriau atkurti
tikrovę – tai, kas mus sieja

tarsi medinis lieptas
permestas per bėgius,
tarsi fabrikas
sapnuose virstantis katedra.


auka

tamsa, šviesa, spalvos:
visa tai – susiliejimas

ribos tarp jų
tik iliuzija.

tikėjimui
reikia peno:

pasilik išdalinamą duoną
ir suvalgyk.


pojūtis

jos rainelėje saulė, jos ragenoje
dyglys

kai ji žiūri kur nors,
ar ką nors jaučia. ir ar jai skauda
kai ji tai jaučia su savimi
dabar tai ją žeidžia.

ar pažeis vėliau. ar kada
nors taip nutiks
kad ji atgautų vaizdą

(ar tai sužinosiu, ji nutars
vėliau)


priešaušris

(gekonas ant vonios sienos
visai ne koks buda!); o vis dėlto
nuo jo pradedamas trinti

paveikslas, išaugantis iš mūsų, praaugąs mus
išsibarstantis sulig kiekviena įamžinama minute

ir pagaliau paliekąs mus
lyg suskilusius
kiautus savo giliame nesvariame
viduryje.


šnaresiai

kol nėra vaizdų
dabar renka garsus: iš garsų
dar lengviau atkurti
baimę.

taigi,
tas triukšmas: stengiasi,
kad būtų
vienintelis

(lapė naktimis taršo
kaimyno atliekas; po kaukole
suka lizdą vėžys)


turinys

ką jau ten rašyti,
vartoti žodžius,
įsikibusius vien
į svetimą uodegą. tarsi nebūtų
bedugniai vandenys tie,
iš kurių jie iškilo. vieni.

kodėl nevadinti daiktų vardais
jie visiems pasakys
ką nors panašaus
kiekvienam atskirai.
ką nors ypatinga.

hm.

kas nors turi būti gera.
geriau. negu kalba

(kad galėtume užsimerkti
ir atsikratyti žodžio)

Iš lenkų k. vertė Vytas Dekšnys

by admin