Klavišais bėga dienos

Jaunųjų kūrybos konkursas

Klavišais bėga dienos

Rosita Abromavičiūtė

Susidėlioju jas visas priešais save, ant klavišų. Atsargiai spaudžiu vieną po kitos ir užsimerkiu. Užgavus pačią pirmąją, pasigirsta tvirtas ir ilgai skambantis Do. Žinau, kad prisimeni, kada jis pirmąkart suskambėjo.

– – –

Prieblandoje miklūs pirštai elgėsi nedrąsiai, baimindamiesi išduoti ramybės paslaptį. Mylavo viena kitą garbanos, o jų lopšiuose sūpavosi debesys. Lijo. Stovėjai už lango permirkęs ir paslapčia stebėjai mane. Šlapi marškiniai glaudėsi prie kūno kaip nektaras prie bičių kojelių. Tykštantys lašai blausioje šviesoje tapė siluetą – tvirtą, marų ir priklausantį tai akimirkai. Laukei. Basose pėdose kantriai kentei šaltį, kuris rašė atsiprašymo laišką vasaros vardu, ir siauromis ilgesio gatvėmis stumdei akmenukus. Sustojai tik tada, kai pasigirdo Do – jautrus, skaidrus ir prašantis ilgiau pasilikti.

Kitą vakarą vėl pasirodei už to pačio medinio rėmo, netoli žaliuojančio jaunuolyno. Lingavai. Kartu su vėju sudarei natų taką, kuriuo nevaržomai paleidau bėgti Re. Ji klupo, kėlėsi ir ryžtingai veržėsi pirmyn, kad tik spėtų sugauti paskutinius besileidžiančios saulės spindulius. Gaila nespėjo. Tu tebestovėjai paženklintas intarpais iš vasaros į rudenį, o aš kaip smuiko raktas virpėjau, stovėdama pradžioje.

Kitąkart pasirodei iš ryto. Voratinkliai suposi raudonose smilgų viršūnėse ir bandė laikyti skaidrius lašelius. Atsisėdai ant akmens, priešais trobesį, ir tarsi laukei tolesnių nurodymų. Aš grakščiai išriečiau nugarą ir leidau mažais žingsniais tipenti Mi. Meldžiau, kad ji neužgautų smilgų ir voratinklių, kad surinktų pačius gražiausius rasos gabaliukus ir atiduotų tau kaip padėką už nuolankumą.

Ketvirtą kartą atėjai ne tuščiomis. Pilnas akis ir saujas prisisėmęs džiugesio, barstei ant gelstančios žolės, kad ji žaliuotų, bet aš neleidau. Nenorėjau, kad pavogtum pirmuosius rudens potėpius. Į kelią paleidau narsią Fa, kad sugrąžintų džiugesį atgal į tavo kišenes ir akių obuolius. Galėjau žiūrėti tik tada, kai spingsulės akyse žadėjo neužgesti.

Kitą dieną nekantriai laukiau, kol pasirodysi. Plaukuose atradau naujų sūkurių, kurie sukosi į kitą pusę, leisdami suprasti, kad laukia pokyčiai. Mažuoju pirštu lengvai nuspaudžiau Sol. Tikėjausi, kad išgirsi. Rymojau prie laiko išgraužto rėmo ir pirštais skaičiavau kandžių paliktas skylutes užuolaidose. Tačiau nė pro vieną iš jų tavęs neišvydau.

Pabudusi ryte baltais nėrinukais puoštais naktiniais marškiniais nuskubėjau į kambarį, kur stovėjo pianinas. Žvilgtelėjau pro langą. Gelsvoje žolėje tysojo tavo kūnas. Džiaugsmingai spustelėjau La ir pradėjau suktis kambaryje it vilkelis. Pro akis vis plaukė pianinas, langas, pianinas, langas, pianinas, grindys… Atsipeikėjau saulei kaitinant skruostus, o atsistojus ir pažiūrėjus pro langą, pamačiau didelę lapų krūvą, primenančią teptuku prištampuotą drobę. Pasikabinau ją savo atminty ir visą likusią dienos dalį bandžiau sudėlioti spalvas į paletę.

Išaušus naujai dienai, neskubėjau keltis. Lauke skambėjo rudens orkestras, kuriam į taktą vis pritardavo langinių girgždesys. Turėjau paskutinį prašymą tau, paskutinę natą. Pirštų galiukais prisėlinau prie juodai baltos šypsenos ir spustelėjau Si. Nežinojau, ar tu stovi kitapus rasoto stiklo, ar leidi žolei lytėti basas kojas, o vėjui tiesti muzikos taką. Buvau įsitikinusi tik tuo, kad paletės spalvos galutinai surinktos, o drobėje likusi balta vieta greitai užsipildys.

– – –

Tu tik tyliai, ramiai paimk teptuką ir liek:

Do Re Mi Fa Sol La Si…

Prisiminei?

Rytas. Audringas vėjas varsto medines langines, plaikstosi užuolaidų sparnai, o pro plyšį matyti apniukusio dangaus skvernas. Atsikeliu ir nužingsniuoju prie palangės. Užsidegęs cigaretę, apžvelgiu gatvę: vienoje pusėje pienininkas stumia karutį, pilną baltų, tarškančių butelių, o jam už nugaros lekuodamas bidzena šuo. Kitoje pusėje pora mergaičių akmenukais bando raižyti šlapią grindinį ir nervingai timpčioja lūpomis, nesuprasdamos, kodėl nematyti brūkštelėjimų. Cigaretė susmilksta, ir dalis pelenų nukrenta ant palangės. Žioplys! Nupučiu juos ir atsigręžiu į kambarį – pedantiška netvarka. Suskamba telefonas.

– Alio.

– Labas, Martynai! – šūkteli kitame laido gale.

– Labas, – atsakau nesuprasdamas, su kuo kalbu.

– Ar prisimeni seną dėdulę

Petrą?

Minutėlę sudvejoju ir įsivyrauja tyla.

– Martynai, ar girdi?

– Taip, taip, atleiskite, tiesiog užsigalvojau. Žinoma, prisimenu.

– Tai va, sakau, gal susimatyt reikėtų, seniai bekalbėjom.

– Tiesa. Neprisimenu, kada paskutinį kartą ką nors girdėjau apie jus.

– Taigis, taigis. Ruošiuosi medžioklėn, galėčiau tave prigriebti, jei tik norėtum.

– Nors ir nemedžioju, bet susimatyti būtų įdomu.

– Tuomet po valandos būk pasiruošęs!

Net nespėjus man atsakyti, ragelyje pasigirsta tylus pypsėjimas.

Apsirengiu, susikraunu daiktus, nors išties nenutuokiu, ko gali prireikti. Kai jau viskas paruošta ir lieka kelios minutės iki dėdės atvykimo, pasinaudoju proga ir užsidegu dar vieną cigaretę. Dūmai pliūpsniais virsta iš mano burnos, jaučiuosi kiek apsvaigęs. Žvilgteliu pro langą – tuščia, baltomis saulutėmis išmarginta gatvė. Pro šalį rieda aliuminis puodelis, pučiamas stipraus vėjo, ir sūkuriuoja nukritę medžių lapai.

Skersgatvyje pasigirsta mašinos burzgimas. Iš tolėliau atrodo, kad ji skęsta dulkių kamuoliuose, bet kai privažiuoja prie pat namo ir sustoja, išvystu blizgantį moskvičių. Iš jo išlipa išvaizdus tipas, nusiima skrybėlę ir, užvertęs galvą, šūkteli:

– Na, nešk savo užpakalį

apačion!

Krūpteliu. Apačioje stovi Petras. Buvęs alkoholikas dabar virto galantišku vyriškiu. Pagriebiu kuprinę ir nuskubu laiptais žemyn.

– Sveikas, – ištiesia ranką.

– Laba diena, dėde, – spusteliu draugiškai.

Įsėdu į prabangią mašiną ir vis negaliu patikėti, kad dėdė susitvarkė savo gyvenimą kur kas geriau, nei buvo pranašauta.

– Tai pasakok, ką veiki gyvenime?

– Ai, ką čia veiksi. Baigiau karinę tarnybą, o dabar planuoju mokytis ar darbą susirasti.

– Tai geri ketinimai, vaikeli!

– O jūs, kaip matau, pasikeitėte.

– Na, kurgi nepasikeisi. Sako, turėk gerą gaspadinę, tai ir pats gerumo įgausi!

– Tai jau ir vesti spėjote?

– Jau prieš dešimtį metų, vaikeli.

– Na, seniai apie jus nieko negirdėjau. Po tėvo laidotuvių daugiau nė nemačiau.

– Aha. Vaikas dar tada buvai, o dabar pažiūrėk – tikras vyras užaugai!

Įsukame į nuošalesnį keliuką. Aplink driekiasi vien miškai ir kalvos, javų laukymės ir kiti pasėliai. Staiga prieky išdygsta didžiulis dvaras, apjuostas susikibusiais už rankų žmonėmis. Dėdė važiuoja tiesiai į juos ir jau noriu šūktelėti, kad sustotų, kai stovinčiųjų vorelė prasiskiria it vartai.

– Na, kaip mano trobesys? – didžiuodamasis klausia Petras.

Iš nuostabos negalėdamas praverti burnos, linkteliu galva. Mašinai įvažiavus, žmonių vartai užsiveria ir vėl stovi nejudėdami.

– Eime, supažindinsiu tave su Rūta.

– Jūsų žmona?

Dėdė linkteli ir pajudame dvaro link. Einu vis atsigręždamas ir stebiu stovinčiuosius: nėščia moteris nėriniuota suknele ir plonučiu švarkeliu, aukštas vyriškis, žema, apvali moteriškė, maža mergaitė… Visa dvaro teritorija apjuosta gyvų žmonių grandine. Noriu dėdės paklausti, ką jie čia veikia, bet prieš akis išdygsta putli moteriškė ir puola glėbesčiuotis.

– Martynai, mielas Martynai, dėdė man tiek daug apie tave pasakojo, – bučiuodama skruostus, beria ji.

– Labai malonu susipažinti, ponia Rūta.

– Oi, koks tu tvirtas, tikras vyras! – tūpčioja ji aplink.

– Na, Rūtel, tu mums kavos padaryk, o aš tuo tarpu jaunuoliui ūkį aprodysiu.

Moterėlė nuskuba į dvarą, o dėdė uždeda ranką man ant pečių ir ima pasakoti. Rodos, viską girdžiu, bet negaliu suprasti, nes galvoje vienintelė mintis – ką šitie vargšai žmonės čia veikia?

Kai prieiname prie triušių, paklausiu:

– Dėde, o ką visi šitie žmonės čia daro?

Jo laimingą veidą sudrumsčia pasipiktinimas, bet neatsakęs jis prieina prie vieno iš stovinčių ir smarkiai uždrožia per nugarą.

– Aš tau sakiau, kad trypčioti negalima!

Užpultasis susigūžia, pradeda atsiprašinėti ir bučiuoti Petrui rankas. Jo veidu rieda ašaros, o dėdė kažką sumurma jam į ausį ir atsisukęs į mane šypteli.

– Tie bedvasiai visai įžūlūs pasidarė.

Net nežinau, ką jam pasakyti. Visiškai nesuvokiu dėdės šaltakraujiškumo ir poelgio priežasties. Trypčiojimas? Galvoje sukasi tūkstančiai nesuprantamų vaizdų, kurie perauga tarytum į savotišką šizofrenijos jauseną. Ir vėl susimąstau apie jo girtuokliavimą praeityje, apie dabartinę padėtį visuomenėje, apie moralę, dorovę, žmogiškumą. Kur viskas dingo, tik pats Dievas težino.

Einame toliau, apžiūrinėdami jo užgyventą turtą, bet vis noriu išgirsti atsakymą, tad paklausiu dar kartą:

– Dėde Petrai, ką vis dėlto tie žmonės čia veikia?

Jo veidas surimtėja.

– Jie – mano tvora.

– Bet juk tai – gyvi žmonės. Negalima su jais taip elgtis!

Gaunu antausį. Tuomet atsitraukiu nuo jo ir atsistoju tarp visų kitų. Suimu už rankos mažą mergaitę ir vyrą, pasipuošusį raudona berete. Petras atsistoja už nugaros ir, išsitraukęs iš kišenės šukas, pradeda brūžuoti mano plaukus.

– Rūtel, atnešk kavą, gersim lauke. Medžioklė baigėsi.

by admin