Knygoje Klaipėdai prisikėlė karalienė Luizė
Sausio pradžioje Klaipėdos apskrities viešojoje I.Simonaitytės bibliotekoje gausūs rašytojo, filosofo dr. Arvydo Juozaičio gerbėjai pasitiko naują jo pjesių rinkinį „Gyvųjų teatras“.
Dalia Bielskytė
Knygos autorius į susitikimą su skaitytojais atvyko lydimas rimtos klaipėdietiškos palaikymo komandos: kultūrologo Lino Poškos, istorikės dr. Silvos Pocytės ir režisieriaus Gyčio Padegimo. Tad ir pokalbis, kaip galima buvo tikėtis, buvo gyvas, smagus, banguotas, neleidžiantis pavargti ar nutolti nuo turinio, panyrant mintimis į liūdnus ar romantiškus mąstymus. Pasakyčiau – teatrališkas. Puikūs aktoriai, puikūs žiūrovai ir nuojauta, kad ilgai netrukus iš naujoje knygoje pasėtos sėklos išdygs dar vienas Klaipėdai svarbus kultūrinis daigas: spektaklis apie ryškią ir spalvingą istorinę asmenybę – Prūsijos karalienę Luizę.
Praeitis gyvesnė už dabartį
Knygos, išėjusios neįtikėtinai mažu tiražu (500 egz.), anotacijoje A.Juozaitis rašo: „Šešios dramos – šešios istorijos. Visi jų herojai ir antiherojai gyvena Lietuvoje. Vienija juos žemė ir aistra gyventi. Istoriniai likimai sugulė į šešis draminius pasakojimus, padedančius aiškiau matyti tėvynės laiko ir erdvės kontūrus. Pirmosios dramos pradžia – 1236 metai, paskutiniosios pabaiga – 1945 metai“.
Šešiose pjesėse, kurių didžioji dalis jau pastatytos, išvydusios rampų šviesą, dramatiškos ir gyvos (juk tai – gyvųjų teatras) rikiuojasi istorinės asmenybės, kartais ryškiai blizgėjusios, o kartais – likdavusios užkulisiuose: sosto atsisakęs ir, anot A.Juozaičio, nepelnytai istorikų užmirštas karaliaus Mindaugo sūnus Vaišvilkas, moteriška valdžia manipuliavusios imperatorienė Luizė ir Antano Smetonos žmona prezidentienė Sofija, šiandien garbinamas, tačiau taip ir nepažintas, keistomis aplinkybėmis miręs talentingasis Čiurlionis, aistringi utopistai Pilsudskis ir Dzeržinskis… „Svarbiausia, kad į sceną išeitų charakteriai, – sakė pjesių autorius, o kalbėdamas knygą glostė meiliai, kaip vaiką. – Dramaturgija negali virsti poezija ar politiniu aktu. Ir net istorija čia nėra svarbiausia – ten, kur baigiasi istorinė tiesa, prasideda kūryba“.
Kodėl gi pjesių rinkinio pavadinimas – „Gyvųjų teatras“, jei nė vieno iš jos pjesės veikėjų seniai nėra gyvo? Anot A.Juozaičio, „dabarties nėra, yra tik praeitis ir ateitis. Dabartį galima pamatyti tik teatre. Tas, kas supranta, kad teatru sprendžiamas gyvybės ir mirties klausimas, neišvengiamai tampa dramaturgu. Arba režisieriumi. Nugyventi mūsų metai gula sluoksniais tarsi persiški kilimai, jie auga mūsų atmintyje. Praeitis mus valdo. Ir praeitis atgyja teatro dabartyje“.
Labiausiai jaudinantis personažas
Renginio vedėja istorikė dr. S.Pocytė neklydo manydama, kad Klaipėdos skaitytojus labiausiai turėtų sudominti drama „Luizė I“, kurios veiksmas vyksta 1807 m. Klaipėdoje, o pagrindinė dramos herojė – Prūsijos karalystės karalienė Luizė.
Dalis renginio laiko buvo skirta polemikai: ar reikia Klaipėdai Luizės, kodėl reikia ir kaipgi pasiekti, kad jos atminimas visomis įmanomomis kultūrinėmis priemonėmis būtų įamžintas. Luizės paminklas, jos vardu pavadintas Jaunimo centras, mokykla, jai skirta muziejinė ekspozicija – ar to reikia, kaip ir spektaklio, kuris jau dabar tvirtai žengia į Klaipėdos dramos teatro sceną? Susirinkusieji, tarp kurių buvo ir Dramos teatro, ir miesto vadovai, manė, kad taip pritardami dr. S.Pocytės žodžiams, jog Klaipėda nuo neatmenamų laikų – daugiakultūris miestas, ir mes galime didžiuotis, jog čia lankėsi įvairių valstybių, taip pat ir Prūsijos didieji, minėti juos ir taip atsigręžti į savo istoriją.
Ves į rekonstruotą teatrą
Pjesės krikštatėviu ir vienu įkvėpėjų vadinamas režisierius G.Pade-gimas buvo itin emocionalus – jis užsidegęs kalbėjo apie jos kelionę į Klaipėdos sceną. Iš A.Juozaičio gavęs 3-4 pjesės variantus, jis vadino autorių perfekcionistu, nuolat tobulinančiu kūrinį.
Anot režisieriaus, jei spektakliui panaudotų visą surinktą medžiagą, jis, greičiausiai, truktų kiaurą dieną. O ir Klaipėdos dramos teatras neturi tiek aktorių, kiek toje pjesėje yra spalvingiausių veikėjų. Taigi teks atmesti kelias siužetines linijas ir, nors gaila, atsisakyti kelių herojų. „Labai dėkoju Klaipėdos dramos teatro direktoriui Gediminui Pranckūnui, kuris sutiko leisti po rekonstrukcijos teatrui naują gyvenimą pradėti spektakliu „Luizė“, – gerų žodžių teatro vadovui negailėjo G.Padegimas.
Čia nuskambėjo ir mecenatystės tema – tarp žiūrovų kukliai sėdėjusi garsi Lietuvos žurnalistė Edita Mildažytė tarė trumpą žodį, pažadėdama rasti būdų paremti pjesės apie karalienę Luizę pastatymą. Kartu su Klaipėdos moterų ROTARY klubu „Luizė“ ji ketina vasario 10-ąją Klaipėdos žvejų rūmuose surengti tradicinę teatro šventę „Šiupininę“ (rusiškai vadinamą „Kopustniku“). Visi, nusipirkę bilietus į šį nuotaikingą renginį, taps naujosios pjesės pastatymo rėmėjais.
Mylimas už tai, kad yra
„Arvydas Juozaitis – dvasinis internetas“, – nuskambėjo iš režisieriaus G.Padegimo lūpų. Ir tikrai sunku įvardyti, kas gi jis toks… Filosofas, kultūrologas, politikas? Eseistas? Dramaturgas?
Daugelis Klaipėdos kultūrininkų su ilgesiu prisimena laikus, kai šis žmogus ugnikalnis buvo nežinantis žodžio „negaliu“ kultūros atašė Karaliaučiaus mieste, iniciatorius, palaikytojas, draugas ir tarpininkas… Fantastiškiausi bendri projektai vyko dviejuose vienas nuo kito per sunkiai įveikiamą politinį atstumą nutolusiuose, tačiau kultūriškai tokiuose gimininguose miestuose…
Nebetelpantys salėje skirtingo amžiaus ir interesų žmonės šypsojosi ir laukė knygos autoriaus žodžių. Nes pirmiausia jis – charizmatiška asmenybė, puikus žmogus, visu savo gyvenimu nusipelnęs pagarbos ir meilės ne tik Lietuvoje, bet ir Rusijoje, Latvijoje – visur, kur pabuvojo vienu ar kitu tikslu, gaubiamas savo talentingos neramybės ir vidinio švytėjimo.
G.Padegimo teigimu, ateis diena, kad pats A.Juozaitis taps istorinės dramos apie mūsų amžių, tuo metu jau nutolusį ir tapusį fikcija, herojumi.
Į gausius komplimentus ir liaupses A.Juozaitis atsakė su jam būdingu kuklumu, padėkodamas už pagalbą Klaipėdos universiteto Baltijos regiono istorijos ir archeologijos instituto profesorei S.Pocytei, literatūrologei Jovitai Saulėnienei, kitiems ekspertams, ne tik konsultavusiems, skaičiusiems pirmuosius tekstus, bet ir siuntusiems istorinę medžiagą jam į Gotlandą, kur ir gimė „Luizė I“.
