Kodėl senį ant stulpo kabino
Dima Boris
History. Apie vidurnaktį į senio trobą įsiveržė margaspalvė minia, iš kurios pats senis ničnieko nepažinojo – na, nebent savo nesantuokinį sūnų Jemeljaną Pugačiovą. Pagriebę namų šeimininką, šitie triukšmingi žmonės traukė stepės vidurin, kur iš žemės tarytum rodomasis styrojo aukštas ir tvirtas stulpas. Seniui ant kaklo buvo užmesta kilpa, kažkas trūktelėjo virvę, ir, aidint plojimams bei švilpesiui, senis pakibo ant to keisto laukų stiebo. Pamataravo kojomis ir nurimo. Minia skubiai išsiskirstė ir, reikia pasakyti, nebesusivienijo jokiems žygdarbiams.
Theories. Nūnai pasaulyje egzistuoja keturios svarbios teorijos, skirtingai tyrinėjančios ir aiškinančios šį įvykį.
Funkcionalizmas. Šios srovės šalininkai teigia, kad žmonės, regėdami stulpą, intuityviai suvokė jo funkciją. O jinai akivaizdžiai skelbė: „Štai šičia galima ką nors pakabinti!“ Kadangi nė vienas iš tų mąstytojų ant virvės pasisupti nesišovė, reikėjo pasirinkti vadinamąjį išorinį objektą, kuris su stulpu neturėtų nieko bendra: nei jis jo matė, nei apie jį girdėjo. Objektu, kaip žinia, tapo senis. Tiesa, funkcionalistai nesutaria, ar senis buvo parinktas atsitiktinai, imant domėn tik jo santykio su stulpu nebuvimą, ar vis dėlto atsižvelgta ir į kitas – tai yra charakterio, kūno, elgsenos – savybes. Šis amžinas ginčas – nuolatinio teorijos atsinaujinimo garantas, pasaulinių konferencijų šaltinis ir dirva disertacijoms.
Postfunkcionalizmas. Paradigma išpopuliarėjo XIX amžiaus pabaigoje Centrinėje Amerikoje ir Archangelske. Grindėjai – Žanas Maljanas ir Bradislavas Stasys. Postfunkcionalistai giriasi įvykdę kopernikiškąjį perversmą: priežastimi jie laiko ne stulpą, o senį. Iš žemės styrantis rąstas savaime jokiems veiksmams skatinti negali; tad tenka pripažinti, jog, matyt, pati senio fizionomija prašyte prašėsi kilpos. Peršasi įdomi išvada: minia į trobą laužėsi dėl nežinomų priežasčių ir, tik išvydusi, koks sutvėrimas čia gyvena, pakeitė savo intencijas. Kokios buvo pradinės liaudies užmačios? Apie tai ligi šiol diskutuojama, atliekami tyrimai, rašomi traktatai.
Kolektyvizmas. Doktrina, kurios šalininkai paišo pilvotus burbulus ir jais aiškina okaziją su seniu ir stulpu. Pasak kolektyvistų, į kiekvieno homo sapiens galvą šauna daugybė idėjų – jos čionai atsiduria savo laisvu apsisprendimu, nors makaulės savininkas ir naiviai tiki valdąs mintis. Podažniai keliems individams kvošteli vienoda idėja; tada teoretikai popieriuje jungia burbulus, dažo jų sankirtas ir tvirtina, kad susiformavo kolektyvas. Taigi kažkada būriui visiškai tarpusavyje nesusijusių piliečių kilo gundantis sumanymas nelyginant skelbimą iškabinti vieną senį. Atlikę reikalą jie iškriko, nes idėja, ją įvykdžius, patiria kažką panašaus į orgazmą, paskui praranda susidomėjimą protu ir netrukus jį pameta.
Chaosizmas. Jauniausia paradigma. Ilgą laiką chaosizmo atstovus persekiojo, jiems buvo kapojami pirštai ir talžomi snukiai. Spėjama, kad Ernesto Čilimandras ir Virginijus Žemaitis-Strakalas jaunystėje priklausė slaptoms chaosistų brolijoms. Pagrindinis šio judėjimo argumentas skamba maždaug taip: nei senis, nei stulpas, nei juo labiau minia ar kilpa nebėra pažinūs ir mąstomi, todėl negali būti analizuojami sveiko proto srityje. Visus kitus požiūrius chaosistai atvirai niekina, todėl jų veikaluose gausu tokių pasisakymų kaip „nesąmonė“, „tauškalai“ ir „bullcrap“. 19×9- aisiais profesorius Alfonsas Majekas išleido brošiūrą „Spardant metodą“, kurioje šešis šimtus aštuoniasdešimt sykių pakartota frazė „Nieko nėra!“ Šis mokslinis darbas pagrįstai laikomas chaosizmo Talmudu.
