Koks jis – Lietuvos dailės meninis Ph?
Paroda buvo gera. Taip galima pasakyti apie rugsėjo 18-ąją – spalio 11-ąją Vilniaus parodų ir konferencijų centre „Litexpo” vykusią antrąją Lietuvos šiuolaikinės dailės kvadrienalę.
Ignas Kazakevičius
Sudėtinga aprėpti
Pakaktų pasakyti „kiek energijos bei lėšų turėjo (pastarųjų trūkumas, pasak vienos kuratorės, buvo kartojamas tarsi pasiteisinimas, kad gal ne viskas gerai, kad kažkas ne taip), už tiek padarė gerai“ ir pabaigti šį rašinį. Tačiau kataloge yra teigiama, kad šis renginys pretenduoja tapti stambiausiu šiuolaikinę Lietuvos dailę pristatančiu renginiu Lietuvoje, reprezentaciniu Lietuvos meno proceso atspindžiu. Štai jums iššūkis.
Ar kvadrienalei lemta tapti tokia, kokią norima ją matyti? Jei ne, kas trukdo? Kvadrienalės pateikimas, pristatymas, atranka, kuravimas – šie dalykai mane domina labiau. Deja, jie yra labai susiję su Lietuvos dailininkų sąjungos LDS struktūa, yra vienas kito priežastys ir pasekmės. Bet tai jau kita istorija. Pabandykime paanalizuoti šiųmetę kvadrienalę.
Nors įžvelgiu šio renginio perspektyvas ir asmeniškai nieko neturiu prieš jį organizuojančią LDS (ne vienus metus buvau LDS tarybos narys, žinau, kaip buvo organizuojama pirmoji kvadrienalė ir kiti renginiai), nelabai įsivaizduoju, kaip einant dabartiniu keliu galima pasiekti užsibrėžtų rezultatų. Šia paroda LDS stengiasi išreikšti visą Lietuvos meno procesą. Tai labai sudėtinga. Iš tiesų labai sudėtinga aprėpti didelį, didelį, bet neturintį aiškių ribų.
Neaišku, kas atsako
Išmetant į eterį naujieną – pirmąją 2005-ųjų kvadrienalę, buvo nuspręsta startuoti rimtai – tarptautiniu masteliu, išvengti amžinų kolizijų tarp menininkų ir organizatorių pasikviečiant lenkų kuratorių K.Stanislavskį. Jo suformuota paroda buvo pakankamai rimta, išlaikyta, pakankamai konservatyvi, nieko naujo neatrado, tačiau įnešė stabilumo į išeities nerandančią, stagnatorišką ir naivią LDS parodinę strategiją.
Neperseniausiai pasikeitė LDS valdžia. Ji, regis, pamėgino sutelkti nuosavas pajėgas ir kuruoti antrąją kvadrienalę pakvietė menotyrininkes Ritą Mikučionytę, Ramutę Rachlevičiūtę ir Danutę Zovienę.
Pirmame kuratorinio proceso etape buvo suformuluotos pagrindinės kvadrienalės vizijos ir kryptys, t.y. maždaug pasiūlyta, ką būtų galima rinkti ir ką kviesti. Siekiant objektyvumo, paskelbtas konkursas, dar apie 100 menininkų teikti pasiūlymus buvo pakviesti pačių kuratorių. Galutine atranka užsiėmė LDS parodinio komiteto nariai ir minėtos kviestinės kuratorės. Rezultatas – 118 menininkų (džiugu, kad jau nebe vien LDS nariai) – jūsų teismui.
Šiek tiek painoka. Parodos kuratores, parodos vertinimo komisija. Kieno kokios funkcijos? Ar kuratorės atsakingas už parodos kokybę, ar atrankos komisija? Panašu į daugelio žmonių grupinę atsakomybę, ir niekas konkrečiai jums neatsakys. Jei matėte parodą – mąstykite patys, arba kalbamės toliau.
Tolerancija ir menas
Ph yra svarbus organizmui, jam jis reikalingas neutralus, organizmui reikalinga ramybė, poilsis, harmonija ir kt.
O menui ramybė žalinga. Menas kuriamas tam, kad išjudintų mus iš socialinio stingulio. O bienalės, trienalės – tam, kad išjudintų meną ir jo kūrėjus iš snaudulio (geriausias variantas), kad juos pristatytų (tarpinis variantas, kuris visiems tinka, o ypač snaudžiantiems patinka), todėl, kad taip reikia, taip įprasta (joks variantas).
Grožis, tolerancija, ramybė, tiesiog stebėjimas su sąvoka menas turi tik bendrų semantinių ar literatūrinių prasmių. T.y. iš esmės nieko bendra, nes menas yra žmogaus (su savo gėrybėmis ir blogybėmis, charakterio vingrybėmis, nepakantumu visuomenei ir saldžia meile artimam savo) egzistencijos refleksijos „kultūringa“ forma. Kitaip tariant, menas negali būti neutralus. Jis turi erzinti, provokuoti, užduoti klausimus. Jei jo nepastebime, vadinasi, tai ne menas, bent jau tam, kuris jo nepastebėjo.
Taigi, kaip rengiant globalios apimties projektą išlikti objektyviam ir pateikti visiems jaudinančius kūrinius, kuriuos menininkai sukūrė per ketverius metus? Neįmanoma. Na, nebent pristatytume kokias nors proceso tendencijas – tarkime, tarpdisciplininių menų evoliuciją Lietuvoje ar koncepcijos svarbą tapyboje… Bet panašūs kiekvienos svarbesnės srities procesai yra pristatomi atskirų dailės šakų bienalėse, trienalėse, paprastuose projektuose, personalinėse parodose. Ten pat pamatome ir kūrinius, kuriuos vėliau regime kvadrienalėje. Išvada vienintelė – kvadrienalė dubliuoja tradicijas turinčius renginius, konkuruoja su jais nieko naujo, prasmingo, vertingo nepasiūlydama.
Reitingų receptas
Kvadrienalei lieka vienintelė išeitis – pristatinėti tik geriausius iš geriausių.
Pristatyti kūrybą, kuri atskleidžia Lietuvos dailės raidą, turi įtakos kitiems menininkams etc. O mums jau gerai pažįstamose LDS tapybos, grafikos, etc. bienalėse ir trienalėse menininkai galėtų rinktis užskaitinius balus: „už originalią idėją“, „už atlikimą“, už „originalumą“, „už intrigą“, „už debiutą“ ir t.t.
Formaliai suminėjau, manau nesunkiai prigalvotumėte ir patys, bet tai turėtų daryti kuratoriai, o minėtos taisyklės būti oficialiai patvirtintos.
O po ketverių metų į kvadrienalę reikėtų kviesti „pažymėtus“ menininkus, kad siūlytų specialiai kuriamų kūrinių idėjas, konkurso laimėtojų projektus finansuoti. Vėliau papildžius „išskirtiniais svečiais“, kokiais keturiais jaunaisiais menininkais, surinktume apie 30 autorių.
Toks paskatinimas tikrai reikalingas, kaip ir piniginiai prizai, spaudos dėmesys, galimybės surengti laureatų personalines ar pačios kvadrienalės parodas užsienyje.
Šį receptą skolinu nemokamai, kadangi vis tiek jis nebus realizuotas. Juk reikėtų ryžtis griežtai atrankai, kas niekada nebus padaryta (juk negali LDS, atstovaudama visiems dailininkams, tiek užkelti kartelę, kad dauguma jų liktų už borto). Radikalios permainos negresia. Niekas jų ir nenori, niekam jos nereikalingos, nei LDS, nei jos globojamiems menininkams. Menininkams nereikalingi kuratoriai, jiems reikalinga erdvė kartais ką nors iš savo kūrybos parodyti.
Neturi koncepcijos
Paroda yra normali. Yra silpnų darbų, yra stiprių, yra objektų, yra tapybos, yra akcijų, yra videomeno… visko yra, viskas maždaug suderinta, visuma – neutrali tiek vizualiai, tiek idėjiškai. Tačiau kol kas dar neturi nei aiškios strategijos, nei taktikos, neveikia Lietuvos meno procesų. Atspindi tik tai, kad dar kuria tie, kurie kūrė ir anos kvadrienalės metu.
Visumos pristatymas čia suprantamas kaip darbų rinkinio pateikimas. Tai nėra blogai. Bet ir gerai nėra. Nes niekur neveda. Kaip jūs beformuotumėte ekspoziciją, rezultatas bus toks pat. Todėl, kad visko per daug. Per daug vidutinių ofortų, per daug vidutinės tapybos, skulptūros ir kitokių menų.
Nė viena tema neišryškinta, nė viena bent formalesnė paralelė neišvesta. Paroda neturi koncepcijos.
Vėlgi pasikartosiu – paroda nėra bloga. Suformuota ji labai teisingai. Ir „Litexpo“ erdvė ne problema, iš pirmo žvilgsnio daug įdomesnė nei ŠMC, balkonai daug žavesio prideda. Be abejo, pastaroji komplikuotesnė, į ją reikia papildomai investuoti. Ir ne tik lėšų, kurių, kaip visada, ir šį kartą pritrūko, bet ir žmogiškosios energijos, kurios resursai padvigubėja ir patrigubėja, kai regi darbo prasmę. Nesakau, kad nebuvo įdėta tos nepasveriamos energijos, tačiau regis suinteresuotumo pritrūko.
Finansai – amžina visų organizatorių bėda. Štai jums dar vienas problemų ratas – reikia gerų vadybininkų, kurie pritrauktų papildomų lėšų. Bet jie brangiai kainuos, todėl dirba kas gali, t.y. labiau apsiribojama vidiniais LDS resursais.
Duokite žaidimų
Tačiau paroda gera…
Dar kortas sumaišė „Vilniaus – Europos kultūros sostinės“ (VEKS) dailės renginių gausa. VEKS renginiai „uždengė“ kvadrienalę, tapo nelabai aišku, kas, kur ir kada vyksta, kuris dailės renginys priklauso kvadrienalę lydintiems, o kuris yra VEKS programos.
2005-aisiais lydintys projektai buvo išmėtyti geležinkelio, autobusų stotyse ir aerouoste, paskirstyti Vilniaus galerijose, o pagrindinis rado vietą ŠMC.
Šį kartą pagrindinė erdvė – „Litexpo“. Trūko reklamos, interaktyvumo, atraktyvumo. Lydintieji renginiai įvyko gerokai prieš pagrindinį renginį, jų, sakytumei, nekoncentravo pagrindinio renginio traukos jėga.
Paroda – statistiškai normali. Panašu, kad reikalinga daugiau patiems dalyviams nei žiūrovams. Parodoje pasigedau spalvų. Įspūdis toks, kad ji buvo juodai pilkai balta. Greičiausiai, kaltas apšvietimas ir pernelyg vienoda ekspozicija.
Atidarymo metu vyko Eglės Gandos Bogdanienės ir Karinos Matiukienės performansas „Tikiu – netikiu“ bei Justino Vaitiekūno meno akcija „Olala – dailė“. Neįtikino nei viena, nei kita. Pastaruoju metu visur ir visada dalyvaujanti E .G.B. neįtikino džiazo ritmu ir visai su juo nesusijusiu veiksmu (ar kai būna veiksmas su muzika – tai jau sintezė?), o Justino kūrinių išpakavimą atliko „Olialia“ mergaitės. Patys kūriniai netraukė iki akcijinio blizgučio, nebuvo nei ką „žvaigždinti“, nei ką „brendinti“, ar „suleiblinti“. Trumpai tariant, jeigu būtų akciją rengęs Didysis Vaitiekūnas, bent jau „papus“ būtume pamatę.
„Jei nėra meno, tai duokite žaidimų“ – toks galėtų būti naujos, naujų vertybių ir kūrybinių prasmių bei versmių ieškančios epochos šūkis.
Lyg ir norėtųsi…
Bet paroda yra gera.
Ir tarsi yra organizacinių potencijų, ir protingų žmonių yra, ir menininkų gerų yra. Tačiau viskas baigiasi panorama ir gerais linkėjimais – susitiksime po ketverių metų…
Na, lyg ir yra noro būti pastebėtiems, bet ir baugu, o kas bus, o kas bus, jei mus tikrai ir mūsų kūrinius tikrai pastebės. Juk ims ir parašys (būtinai blogai?), o dar ir apkalbės visi kaip…
Lyg ir norisi eksperimentuoti, bet nedrąsu. Lyg ir norėtųsi diskutuoti, bet taip, kad pagirtų. Na, ir sukis, kad toks gudrus. Kaip čia pabandžius kitaip, bet kad taip pat išeitų (t.y. ne taip pat, bet taip, kaip moku, t.y., kad būtų gerai, t.y. kaip visada darydavau, oi… Kažkaip kitaip, bet taip…).
Baigiant šį, tikiuosi, kad ne monologą, dar galima pridurti, kad tai ne kritika, o pastebėjimai, nes ir kritikos LDS nereikia, ir iš esmės šiuo metu niekam jos nereikia, nes meno rinkos ir madų ji neveikia.
Meno rinkos taip pat šiandien nėra. Žodžiu, rašyti toliau ką nors šia tema ir ją plėtoti beprasmiška, kaip ir aprašinėti kvadrienalės darbų kompozicijas, spalvas, formų įvairovę, minėti kokius nors autorių atradimus…
Yra apie ką pasikalbėti
Jeigu domina, kaip šiame kontekste atrodė Klaipėdos skyriaus menininkai, galiu pasakyti, kad atrodė kaip Klaipėdos skyriaus menininkai.
Visiška tvarka. A.Banytė atrodė kaip A.Banytė, o A.Bosas pateikė vos pastebimą 40 cm „Ištikimybės bokštą“. Pakampėje kiūtojo R.Inčirausko „Žemaitiškos girnapusės“, beorėje erdvėje kaip koks beprasmiškumo simbolis „įsmeigtos“ V.Mockaičio šakės su pienių pūkų žiedais… Garsiau buvo girdėti tik V.Viningo džiazas. V.Viningas, be abejo, irgi atrodė kaip V.Viningas, tik pastarasis buvo išeksponuotas labai jo ekspresijai tinkamoje vietoje, „koridoriuje“ tarp K.Grigaliūno prieškarinių Amerikos nusikaltėlių serijos darbų. Netikėtas kontekstas. Padugnės – džiazo ištakos, anapus ribų ir įstatymo – anapus kanono, kita realybė – improvizacija…
Nors paroda yra tradicinė, nors surinktinio tipo, nors jos meninis Ph neutralus, tačiau ji kelia diskusijas. Kiek teko kalbėtis, respondentai sakė, kad „yra ką veikti, yra apie ką pagalvoti, yra ką pasiūlyti ir yra apie ką pasikalbėti“. Kol yra apie ką pasikalbėti, procesas egzistuoja.
