Komentaras

Komentaras

 

Kristina Jokubavičienė

Dailėtyrininkė

Senųjų bažnyčių vidaus dekoro sistema paprastai formavosi šimtmečiais, vis papildoma įvairios stilistikos profesionaliosios bei liaudies dailės kūriniais, o arčiau mūsų laikų – ir kičinėmis masinės produkcijos grožybėmis. Naujoji kulto architektūra kelia lakoniško aiškumo bei paprastumo uždavinį ir statinio formoms, ir jo interjerus užpildantiems bažnytinės dailės kūriniams. Kokių įtakų – Vakarų Europos, Skandinavijos kraštų, ankstyvųjų krikščionių laikų ar vietinės regioninės architektūros – šiuolaikinių bažnyčių formose beieškotume, dailininkams tenkančios kulto pastato vidaus erdvės vis dėlto lieka ribojamos kanonų ir liturgijos reikalavimų, užsakovo nubrėžtos temos bei ikonografijos. Ne mažiau aktualiu išlieka suprantamumo aspektas, tad natūralu, kad dažniau linkstama prie tradicinių, klasikinių sprendimų. Tačiau svarbiausiu svertu šioje subtilioje tikėjimo, bažnytinės misijos atskleidimo srityje lieka dailininko kūrybiškumas. Tikriausiai retuose maldos namuose taip sėkmingai ir nuosekliai klostosi puošybos reikalai kaip Šventosios Švenčiausios Mergelės Marijos Jūrų Žvaigždės bažnyčioje. Užsakovų skonis ir pasitikėjimas menininkais, kūrėjų profesionalumas ir gebėjimas suteikti tradicijai naujas formas per kelis metus po bažnyčios konsekravimo (2003) suformavo unikalią sakralinės erdvės visumą. Lakoniška ir santūri bažnyčios architektūra paremta simboline trikampio forma. Švenčiausios Trejybės simbolika, trikampis su nuolat mus stebinčia ir saugančia Dievo akimi viduryje, religiniame mene sutinkama labai dažnai. Ši pirminė geometrinė forma, nuolat besikartojanti pastato apybraižose, plane, vidaus erdvės struktūroje, sienų konfigūracijoje, tapo atsparos tašku ir tapytojui J.Vosyliui kuriant Kryžiaus kelio stotis (lot. Via Crucis, liaudiškai vadinamos stacijomis). Tikrai gausioje sakralinio meno objektais J.Vosyliaus kūryboje jos išskirtinės: netradiciniu formatu, minimalistiniu spalviniu sprendimu, kraštutiniu lakonizmu, koncentruota kančios erdve ir simboliniu fragmento įprasminimu. Tik veidai, rankos, kryžiaus dalys, drobulės klostės; tik ruda ir raudona spalvos. Didžiausią įspūdį palieka ypač išraiškingos rankos, jų ritmas, kryptys ir rankų gestų analogijos ar priešstatos kryžiaus sankirtoms, kryptims, medžio tekstūrai. 14 trikampių drobių tarsi apjuosia parterio erdvę; trikampių smailės kreipia žvilgsnį altorinės dalies link, kur jį abipus sustabdo ir/arba pradeda dvi rombo formos kompozicijos – „Kristus Alyvų kalne“ ir „Prisikėlimas“. Tamsaus granito, aptakių didingų formų altorius (skulptoriaus A.Sakalausko kūrinys) sujungia į ratą parterio trikampių ir rombinių kompozicijų su nušvitimais ir patamsėjimais horizontalų judėjimą. Taip pabrėžiamas žemiškosios Kristaus istorijos dalies materialumas. Vaizdų visuma tampa pradžios ir pabaigos metafora, giliaprasme žinia, siunčiama būtent šių laikų žmogui (tai vyksta artimu – akių lygmeniu). Kitas žingsnis ir naujas sprendinys – freska virš altoriaus, atskleidžianti programinę Švč. Mergelės Marijos Jūrų Žvaigždės temą. Didžiulė freska lyg gaivalingas šviesos ir oro srautas kyla aukštyn ir kartu leidžiasi žemyn, tapdama stipria simboline jungtimi tarp dangaus ir žemės, Dievo ir žmogaus. Iš šonų aiškiai apibrėžta sienų vertikalėmis freska neturi viršaus ir apačios ribų. Viršuje jos judėjimą pratęsia nušvintančio kryžiaus motyvo įstrižainė, apačioje – to paties motyvo atspindys. Freska sukomponuota iš daugybės persikertančių ir besiklostančių didesnių ir mažesnių plokštumų, kurios kuria begalinės erdvės įspūdį. Trapi Mergelės figūra šiame dinamiškų plokštumų sankirtų ir spinduliuojančios kelrodės žvaigždės su monograma fone traktuojama kaip vizija. Akinančia balta šviesa nušvintantis kampuotas nimbas pabrėžia labiausiai visoje kompozicijoje modeliuotą dalį, liūdesio ir susikaupimo šešėliu pažymėtą Mergelės veidą. O figūra dematerializuojama, pamažu nyksta ją gaubiančio ir amžinybės vėjuose besiplaikstančio apsiausto klostėse, susilieja su šviesėjančių plokštumų pjūviais. Parterio meninių akcentų sąlyginio medžiagiškumo freskoje nebelieka. Matome lengvus lankstinius, popierinius laivelius ir paukščius, kurie pasklidę tik linijomis ir lengvais atspalviais atskirtuose erdvių fragmentuose. Juose atsiranda ir pasakiškais šviesuliais nusėtas nakties dangaus ruožas, ir nekonkretizuoti kopų, galbūt bangų motyvai. Metaforiška freskos erdvė pratęsia interjero skaidymus, sustiprina vientisos geometrinės erdvės pojūtį, o savuoju alegoriškumu teikia daugybę interpretacijos variantų. Pasiekta harmonija tarp idėjos, tapybos, grafiškų linijų ir architektūros. Visuma suvokiama kaip monumentalus lankstinys, kuriame plokštumos ir jų junginiai sukuria skambias ritmines struktūras, o idėja išreiškiama per metaforas ir paraboles, emocionalų ir taip pat giliai prasmingą spalvinį sprendimą. Tai modernus, šiuolaikiškas ir kūrybiškai tradiciją interpretuojantis sprendimas.

by admin