Kompotas liūtams

Kompotas liūtams

Nijolė Kliukaitė

Mano močiutės taip paprastai nepaimsi, į darželį, sako, noriu, nors jai jau devyniasdešimt šešeri ir trys mėnesiai, per kuriuos ji yrėsi universaliu norvegų kalbos vadovėliu. Užsideda iš pat ryto akinius ir skiemenuoja: jei šioner, jei foštor dei ike, o paskui kraipo galvą: bare lit, bare lit. Kiekvieną kartą manęs klausia: ką pasakiau? Girdžiu tą pačią norvegų kalbos pamokėlę nebe pirmą kartą, tai nedelsdama išverčiu: suprantu, nesuprantu, labai mažai. Nežinau, kokiu būdu iš norvegiškų žodžių susidėliojo toji manija apie senelių darželį, bet įtariu, kad šiaurės vėjai, švilpiantys iš fiordų, gali dar ne tokių dalykų pašnabždėti. Mano močiutė net mankštą daro, kaldama kokį norvegišką junginuką, ir sukioja rankeles per riešus kaip tulpių graiželius, paskui tūpčioja, pučia orą, pramaišiui skaitydama man paskaitėlę apie tai, jog būtina kasdien save sukrėsti, kitaip tapsi maita, neverta meilės dovanos. Dėl tos meilės dovanos mudvi amžinai su močiute ginčijamės. Būčiau linkusi manyti, kad tai, kas dovanojama laisva valia, nereikalauja kokių ypatingų pastangų ar darbo, močiutė gi teigia, kad dykai negauname nieko.

– Gerai, – sakau. – Ir aš pramoksiu norvegiškai, galėsime ūturiuoti kartu. Ar tokią mane mylėsi labiau?

– Na, apie ką aš su tavimi kalbėsiu? Į darželį noriu, – močiutė mano klausimą apie meilę ignoruoja.

– Darželį lanko tik vaikai, – nukertu.

– O tu išrask darželį mums, garbaus amžiaus žmonėms. Ir žiūrėk, kad kasdien būtų kompoto su razinomis.

Na, aš žinau, kaip išradimai pradedami: reikėtų atsisėsti po kokia obelimi, sulaukti, kol ši pražydės, subrandins vaisių, o paskui jau pokšt per pakaušį; galima ir į vonią nerti, bet tam reikėtų pasitelkti skaičiavimus visokius, gal net šaknis – pernelyg sudėtinga. Daugiau nieko ir neatsimenu, todėl einu virti kompoto su razinomis ir net džiovintomis apelsino žievelėmis, žinau, kad būsiu išbarta, eksperimentinė receptūra šiuo atveju nepageidautina, bet net ir neimprovizuodama neišvirčiau to mokyklinio-ligoninio-darželinio birzgalo, kuriam būtinas katilas ir net nežinau kas, greičiausiai kokia murkšlina pašluostė, netyčia ( o gal labai netgi tyčia ) įmesta kaip kolektyvinio nepasitenkinimo atributas, suteikiantis pagrindo pabambėti, kad kompoto paviršiuje plaukioja amžina riebalų plėvelė. Keitėsi partijos lyderiai, nors nežymi, bet šiokia tokia – neesminė – rokiruotė neteikdavo daug vilties, bet visgi… Tik ta plėvelė virš išpampusių razinų apramdydavo, na, kokie čia perversmai, kompotas taigi toks pat…

– Močiute, šiais laikais ir daržely kompotas jau kitas, patikėk, – sakau aš jai. – Receptų tiek, kiek partijų. Pati supranti.

O ji žiūri apvaliomis balandės akutėmis ( su metais močiutė vis labiau traukiasi, šiuo metu yra pasiekusi vidutinio svorio miško balandėlės povyzą ) ir plaka išilgėjusiomis megztinio rankovėmis. Bijau, kad ji neišskristų į tamsų mišką, antra vertus, kai dar kiek susitrauks, iki miesto karvelio, turėsiu vilties šią ypatą prisijaukinti.

Pažadu imtis žygių.

Ir tikrai nueinu į darželį. Vaikų. Netgi palakstau kiek apie smėlio dėžę, sukeldama visiškai pelnytą auklėtojų pasipiktinimą, juk nebeturiu jokių teisių į smėlio pilis.

– Tik atlieku eksperimentą, – ginuosi. – Elgiuosi, patikėkite, labai visuomeniškai.

– Įrodyk, – jos, žinia, pareikalauja popierių, kur būtų juodu ant balto išdėstyta mano tyrimo svarba.

Ištiesiu joms sveikatos pažymėjimą, kur šachmatų tvarka sudėlioti antspaudėliai, liudijantys mano organų tinkamumą visuomeninei sanklodai, bet auklėtojoms jis pasirodo nepakankamai informatyvus.

– Tik norėjau sužinoti kompoto receptą, – pakeičiu taktiką, toną ir tonaciją, bet nieko nepešu, mat vaikučių pramogavimo laikas pasibaigia, ir jie, tvarkingai susikibę rankutėmis po du, rikiuojasi į traukinuką, pajudėsiantį

pietų stalo, ant kurio, žinia, garbingiausią vietą užims kompotas, link.

Bandau prisijungti prie paskutiniojo vagono ir netgi išsitraukiu baltą nosinaitę, atseit, ateinu su taika, bet…durys užsitrenkia tiesiai man priešais nosį, ir darželis virsta neįveikiama tvirtove.

Pritupiu ant paskutiniojo laiptelio ir imu kurpti įsiveržimo planą, apsvarstau net Trojos arklio variantą, tik suabejoju, kad kas stumtų jį vidun.

Tuomet ji ir išdygsta tarpdury. Lu Anan, tiksliau, Liudvika Antanavičienė, mat, palikusi senąjį Antanavičių (juk buvo trisdešimt penkeriais metais už jį jaunesnė), apsisprendė modifikuoti ne tik vardą ir pavardę, bet ir gyvenimo liniją, kurią – nenukirpus – galima pakreipti devyniasdešimties, o jei labai pasistengsi, net šimto aštuoniasdešimties laipsnių kampu. Prisiminiau, kad po didžiojo savo gyvenimo perversmo Liudvika įsidarbino darželyje. Sarge. Buvau pasiryžusi tave karšinti iki devyniasdešimties metų, tarė ji Antanavičiui, bet tu štai kuo įžūliausiai jau atšventei devyniasdešimt pirmąjį gimtadienį, mano kantrybė ne tik išseko, pavirto supleišėjusia dykuma. Į tokius žodžius Antanavičius tik kraipęs galvą ir bandęs priminti žmonelei pažadą prieš dievą: ir sveikatoje, ir ligoje, tik kad jis niekad nesirgo, kas, greičiausiai, ir kėlė apyjaunei sutuoktinei nerimą.

– Lu Ana, – pamojau Liudvikai, grožėdamasi įmantriu kuodu, susuktu ant pakaušio, išsipūtusiu ir drauge glotniu, manau, kuodo viduje turėtų būti kas įkišta, kokia guminė pūslė ar veltinio gabalas, o gal saldainių popierėlių gniūžtė, kvepianti skrudintu cukrumi ir šokoladu, kurių mikroskopinių dalelyčių ar net trupinėlių būtinai lieka vidinėje pusėje.

Ji sustojo, ilgai žiūrėjo į mane, paskui su palengvėjimu iškvėpė:

– Sensti.

Na, man jau beveik penkios dešimtys, kad ir kaip stengiuosi laiką užtvenkti žaismingais kostiumėliais bei aukštakulniais, kvepalais, pudra, tušu ir t.t., jis, tasai dosniausias iš vagių – Laikas – viena ranka duoda, kita atima, ir ką tu jam.

– Neturi stiliaus, – Lu Ana nesivaržo, plaka iš peties, bet turiu pripažinti, ji stilių turi, laiko jį pagavusi už paslaptimi farširuoto kuodo, kuris, manau, formuoja ne tik laikyseną, bet ir vidinius sielos posūkius, mostus, etc.

– Man reikia kompoto, – nemoku vynioti žodžių į vatą.

Lu Ana vėl ilgai žiūri ir, matyt, suaudusi visas šio veiksmo ateities perspektyvas, kuriose jos buvęs vyras turėtų griežti pirmuoju smuiku (jis visada buvo gyvenimo virtuozas), nusišypso jau piktai:

– Negausi.

Nieko neatsakau, tik ilgu priešišku žvilgsniu pabandau padegti tą jos kuodžiūkštį. Beveik pavyksta ( man patinka žodis beveik, jis toks talpus ).

Paskui Lu Ana, labai raiškiai artikuliuodama ima kalbėti apie esminius gyvenimo klausimus, būtent taip ji ir formuluoja: esminius, nors iš tikrųjų tekalba apie priskretusius puodus ir prisvilusias keptuves. Suprask, kone skiemenuoja ji, negaliu pasitikėti žmogum, kuris mūvi juodas kojines po nepriekaištingai išlygintom kostiuminėm kelnėm, avi nepriekaištingai nublizgintus batus ( spėk, kas visus tuos menkus darbelius atliko? ), bet, įsipylęs sriubos, puode palieka vieną šaukštą skystimo, kad tik nereikėtų jo šveisti, lygiai tiek palieka ir keptuvėje, ir taip diena iš dienos, per pusryčius, pietus ir vakarienę, vakare tai geriausiai, du šaukšteliai varškės ir kruopelė cinamono, ir ji išraiškingai pavarto dideles savo akis, net nežinau kodėl primenančias ne visai šviežio upėtakio papilvę.

– Todėl eik šalin, kompoto negausi, – veja ji mane šalin.

– Liudvika Antanavičienė vis dar graži, – pasakau močiutei sugrįžusi, o ši tuojau pat puola kažkam skambinti, įtariu, Antanavičiui, ir suokia kažką apie tikrą vyrą, liūtus bei savaną.

– Gal tegu pabando suvilioti ją meškerėm ir slieko maudynėm, – praeidama pro šalį, bandau pakoreguoti tikro vyro įvaizdį. – Tai kiek šiuolaikiškiau, nors, pritariu, blankiau.

– Ką tu?! Jei pas Liudviką, tai tik ant liūto, močiutė taip susijaudina, taip ryžtingai taukšteli žandikauliu, kad išsilaužia dantį, visai dar neblogą, su rantytas fosilijas primenančiais įspaudais šone.

– Matai, išlūžo, – nustemba močiutė. – Ogi kadaise juo atidarydavau alaus butelius.

Vaizduotė ima piešti šitaip neprotingai šėliojančią močiutę ir nors žinojau kadaise ją buvus balerina, niekaip neįstengiau mintimis ištempti paglamžytos odos, o žymioji jos keltis (ne keltis, o spinakeris, – juokdavosi mano tėtis) niekaip neįstengė išlaikyti turtingos metų patirties, ir visa: piruetai, šuoliukai, lietinių stirta ir amžinoji močiutės prijuostė su siuvinėta lelija šone, o dar tas išlūžęs dantis ir į šoną skriejantys alaus kamščiai – visa akimoju susiverpė į laiko audinį, tokį tamprų, kad nors tu jį kirviu kapok, kumptelėjusi matrona su oria laiko karūna ant galvos vienoje pusėje, vėjavaikė balerina, dantimis nugraužianti kamščius, kitoje.

– Mes dar jums parodysim.

– Piruetą.

Ir močiutė ją su Antanavičiumi liepė nuvežti į zoologijos sodą, tą keistą žvėrių oazę, gan neatsakingai visų pravardžiuojamą Mini Zoo.

– Jūsų senukai neapeis viso ploto, – pasitiko mus kasininkė ar šiaip prižiūrėtoja, nuobodžiaujanti prie padžiūvusios duonos kibiraičių, skirtų žvėreliams.

– Tai įleiskite mus už pusę kainos, – močiutė tebesvaičiojo apie darželinukės statusą.

– Arba nemokamai. Kaip garbės piliečius, – Antanavičius laikė galvą iškėlęs kaip vėliavą.

– Žiūrėkite, kad neįkristų į kūdrą, – kasininkė-duonininkė su garbės piliečiais nesileido į šnekas.

– O ką, ten gyvena krokodilas?

– Niekas nežino. Gal.

– Ne, mes tiesiai pas liūtus. Į narvą, – Antanavičius nutraukė beužsimezgantį apsižodžiavimą.

Ir nukulniavome. Pro isteriškai klykiančias beždžiones trečiuoju baletiniu pagreičiu jausmų Everesto link.

Liūtas gulėjo išvertęs į viršų pilvą, saulė dar nespigino, lankytojų buvo nedaug – tobulas rytas meditacijoms ir transformacijoms, gali sau šuoliuoti minčių savana, persekiodamas kokį žaismingai nusiteikusį zebrą, gali net įlįsti į jo kailį, pasipuošti dryžiais, gal net išsigąsti artėjančių dantų, bet ko tau bijoti, jei esi liūtas, nors, tiesą sakant, jau nebesi tuo tikras, kai ant gretimo gulto lygiai taip kaip tu guli šuva, geriausias tavo nelaisvės draugas, besišildantis tavosios didybės spinduliuose.

Antanavičius sustojo prie narvo. Ir mano močiutė sustojo, kojas išvertusi į tobulą trečią poziciją.

Antanavičius taip ilgai žiūrėjo liūtui į akis, kad jį (o gal juos abu) ištiko akmeninės rožės sindromas, nagi, toks, kuomet visas tavo gyvenimas susisuka į taurę, kurios turinio išsiaiškinti jau nebeįmanoma, nesgi pats žiedas paslaptingai akmenėja, grasindamas pavirsti paprasčiausiomis dulkėmis, nors šiuo atveju žodis paprasčiausios – netinkamas, dulkės niekuomet nebūna paprastos, mums kvėpuojant jos iš vienų plaučių patenka į kitus, ir giliau, daug daug giliau. Kažkokie atvašynai mirgėjo liūto akyse, o kai Antanavičius, vielele pakirbinęs narvo spyną, žengė vidun, liūto akys pražydo tokiu skaidriu geltoniu, kad maniau – apaksiu. Jei jau visai atvirai, nieko aš tuomet nemaniau. Sudrebėjau gal. Bet mačiau, kaip, pametusi kažkokio jovalo pilnus krepšius, šalin nuskuodė prižiūrėtoja. Nežinau, kokiom tarnybom ji ketino skambinti, juk už gyvūnų ir žmonių saugumą, manau, pati ir buvo atsakinga.

– Ei, vaikeli, – paragino mane močiutė. – Pradėk nuo puspirščių, neužmiršk kelties.

Ir aš, penkiasdešimtmetė, na, net nežinau kas, su identifikacija prasti reikalai, gal, sakau, balerina, pradedanti, žinoma, čiūžtelėjau sutrypta žole. Antanavičius, šalia kurio, kone glausdamasis šonu, cimbrino nuolatinio darbo, t.y. rūšiai ir porūšiui būdingų gaurų, atspalvio ir t.t. demonstravimo nualintas liūtas, su kiekvienu žingsniu jaunėjo. Nors toks apibūdinimas nėra tikslus. Jis ne jaunėjo, o augo, nors ir dėl to abejočiau. Kažkas visgi tam žmogui tikrai atsitiko…

Manyčiau, keliaudami mes visi įgavome naujų formų. Ne tik išorinių. Gal apsikeitėm kuo, sukvėpavom viens kito slaptąsias dulkes ar ką…

Žmonės, mus išvydę, prisiplodavo prie sienų. Akmenėjo, trupėjo, užmiršę kvėpuoti.

Norėjau paraginti: kvėpuokite, žmonės, ir jūsų baimės nebeliks, sapnuokite savaną ir liūtus, ir zebrus, matuokitės vienų karčius, kitų dryžius, ak, jūs baisitės, sukiojate rodomuoju pirštu ties smilkiniu, ligoniai, šaukiate, ir esate teisūs, nes susirgus, tikiesi pasveikti ( arba nesitiki ), jūs bėgate ne nuo liūto ir kelių pakvaišėlių, užmiršusių baimę, bet liūto gal nė nėra, gal sapnuojate jį lygiai taip pat, kaip kad jis sapnuoja savaną, bėgate nuo meilės, šventai tikėdami, kad bėgate į ją, jūs, sveikai protaujantys, orūs ir gerbiami, jūs niekada neatliksite pirueto aikštės vidury, nesiklausysite fiordų muzikos, atplūstančios su svetimu, bet artimu žodžiu, ar jūs vienąsyk praregėsite , ar išvysite ne kumpą ar riestą nosį, ne mėlynas, rudas ar žalias akis, o ežerus ir pievas, ir ūksmingus miškus, besislepiančius už veido, ar išgirsite svaigią vėjų dainą, lūpoms prasižiojus, ar patekės mylimojo akyse jums saulė?

Lu Ana stovėjo darželio tarpduryje su kompoto stikline rankoje.

Taip, vienų vienintele stikline.

Mums visiems.

Bet daugiau nė nereikia.

Beje, nežinau, kuo visa ta kompoto ir darželio istorija pasibaigė. Pasitraukiau į laisvesnę žaidimų aikštelę ir išverčiau pėdas į penktą poziciją.

Dabar jau žinau. Aš – balerina.

Pradedanti.

by admin