Kompozitorius įkvėpimo nelaukia

Kompozitorius įkvėpimo nelaukia

Rita Bočiulytė

r.bociulyte@kl.lt

Klaipėdos universiteto profesorius kompozitorius Remigijus Šileika jubiliejiniam autoriniam vakarui parinko 10 naujausių kūrinių iš daugiau nei 120, jo parašytų per tris kūrybos dešimtmečius. Jis iki šiol prisimena eilėraštį, kuris tapo impulsu pasukti šiuo gyvenimo keliu…

Vadovavo ansambliui

– Kaip tapote kompozitoriumi – kokia tai istorija?

– Augau Šiauliuose. Buvau visai dar vaikas, kai tėvas nupirko 12-kos bosų akordeoną. Tąsydavau jį, ir, gerai atsimenu, vis stebėdavausi, kodėl vieni sąskambiai tokie malonūs, minkšti, o kiti – aštrūs. Taigi jau tada rūpėjo „akustinė analizė“. Pasimokęs muzikos mokykloje, obojaus klasėje, tapau savosios vidurinės mokyklos estradinio ansamblio vadovu. Rašydavau partijas trimitui, klarnetui, bosinei gitarai, o gitarai, jonikai ar pianinui užtekdavo parašyti funkcijas. Iš esmės tai jau buvo kompozitoriaus darbo sfera. O kai direktorius nupirko saksofoną, prasidėjo „savito melodizmo paieškos“: maivydavausi prieš veidrodį, siekdamas ne tik kuo kiečiau atrodyti, bet ir išspausti iš saksofono daugiau, nei jis gali duoti. Žinoma, kad ne vienas toks buvau. Štai visai neseniai sužinojau, iš kur toks Kšištofo Pendereckio dėmesys klasteriams, sonoristikai. Pasirodo, būdamas moksleivis jis grojo vieno Lenkijos miestelio pučiamųjų orkestre, kuriam vadovavo jo muzikos mokytojas. O tas vyrukas buvo tikras modernistas – versdavo instrumentus groti jų kraštutiniuose registruose!

Norėjo sukurti dainą…

– Kas inspiravo jūsų apsisprendimą studijuoti kompoziciją?

– Įstojau į Vilniaus pedagoginį institutą, Muzikos mokytojų fakultetą. Ten vėl kažkaip tapau estradinio ansamblio vadovu, vėl aranžavau, pradėjau kurti dainas. Matyt, neblogai užsirekomendavau, nes po tarnybos kariuomenėje mane vėl pakvietė į šį institutą – tik jau kaip dėstytoją. Pamenu, tuo metu man į rankas pakliuvo Aliaus Balbieriaus eilėraštis „Iš numirusios paukštės širdies“. Labai knietėjo parašyti gražią estradinę dainą, bet niekaip nepavyko surasti formos – jaučiau, kad čia mano patyrimo nepakanka… Ką daryti? Nutariau kreiptis į savo pažįstamą Zigmą Virkšą, jis tada mokėsi prof. Eduardo Balsio kompozicijos klasėje, ketvirtame kurse. Sutikau jį „Spartoje“, kur mūsų bendras draugas Juozas vadovavo chorui, aš buvau chormeisteris, o Zigmas ateidavo pagroti, pabendrauti. Atsargiai išdėsčiau jam savo rūpestį. „Jūs eikite į repeticiją, tu man palik tekstą, aš pagalvosiu“, – tarstelėjo Zigmas. Po dviejų valandų su Juozu grįžome iš repeticijos. Pasidėjęs ant pianino vien dainos žodžius, jokių natų, Zigmas uždainavo, pats ir grodamas: „Iš numirusios paukštės širdies / išsiskleis, sulapos, patekės / medis žydras galingos vilties“… Gyva, banguojanti dainos melodija, judrus, lyg kalbantis bosas, sodrios džiazinės harmonijos – mums su Juozu net užėmė žadą. Jokių problemų! Suprantama, ilgai nebegaišavome, ir visi trys guviai patraukėme į „Tauro ragą“. Ten ir buvo nuspręsta, kad ir aš turiu stoti į kompoziciją. Žavus tai buvo vakaras, jį dažnokai prisimenu: visi jauni, kupini svajonių… Buvo 1976-ieji, vasario mėnuo. Užvirė darbas, nes stojant būtina turėti savo kūrinių. Rugsėjį pasitikau jau būdamas prof. Juliaus Juzeliūno kompozicijos klasės pirmojo kurso studentas.

Rašo bet kuriuo metu

– Estradiniai ansambliai, „Tauro ragas“… Galima pagalvoti, kad kompozitoriaus profesija nesunkiai pasiekiama?

– Suprantu jūsų „nerimą“. Papasakojau tik vieną kitą savo jaunystės epizodą. Esu tikras, kad kūrėjo asmenybę formuoja daugybė žmonių – tėvai, artimieji, mokytojai, kiti menininkai, sutikti protingi žmonės ir net visokie keistuoliai. Negaliu jų visų čia išvardyti. Pritarčiau J.V.Gėtei: „Jei mes norime ką nors sukurti, mes turime kuo nors būti“. Kiekvienam savo.

– Kada, kaip rašote muziką?

– Muziką rašau bet kuriuo metu – rytą, per pietus, po pietų, kada tik turiu laiko. Esu bandęs kurti naktį, bet dabar to nebedarau – būnu nedarbingas ne tik kitą, bet ir dar kitą dieną. Rašau pieštuku, trinu trintuku kaip pradinukas. Tačiau visa ši „aparatūra“ nedaug sveria, neužima daug vietos portfelyje. Tai leidžia dirbti per pertraukas tarp paskaitų, radus vieną kitą valandėlę bet kur. Nors šiaip man būtina „įkaisti“ – tai trunka nuo pusvalandžio iki valandos, tada dirbu dar keletą valandų. Patikdavo kurti Kompozitorių namuose Klaipėdos senamiestyje. Šiaip nemėgstu visokių kūrybos namų, nors esu ten buvęs. Nemėgstu kurti namie – per daug dirgiklių. Turiu ir sintezatorių, tačiau jo irgi nemėgstu, ypač groti su ausinėmis. Jei prisireikia elektronikos (pvz., kai rašiau roko misteriją „Grožvyda“), einu į privačią studiją, ir ten dirbame su „ranką atmušusiais“ vaikinais. Kurdamas gana daug naudojuosi fortepijonu – užsidarau kokioje klasėje Menų fakultete, ten niekas man netrukdo, ir sienos „įgrotos“… Nors neretai fortepijonas būna nereikalingas: pradžioje numatau ritminę veikalo pusę – kokį vieną ar du puslapius į priekį susižymiu ritmines sekas, tada detalizuoju faktūrą. Dažnai nusipiešiu formos schemą, ypač kai imu artėti į pabaigą. Įkvėpimo nelaukiu, dirbu, kai tik yra tam galimybė. Manau, kad meną kuriantys žmonės visada būna įkvėpti, jei ne – gal ne tą sritį žmogus pasirinko.

Niekaip nepasiekia adresato

– Jums tai profesija ar laisvalaikio užsiėmimas? Ko gero, duonai iš to Lietuvoje neužsidirbsi?

– Diplome parašyta – suteikiama kompozitoriaus ir muzikos teorinių disciplinų dėstytojo kvalifikacija. Duoną užsidirbu iš antrosios šio įrašo dalies. Honorarai, valstybės kūrybinės stipendijos – nedideli, bet, žiūrėk, nusiperki kokį rūbą, užsiplombuoji dantį, ir jau džiaugies, kad mokeisi ne be reikalo. Iš kūrybos Lietuvoje gyvena „popso“ kūrėjai, ir pakankamai gerai – statosi namus ir pan. Kiek- vienam savo.

– Ar visi jūsų kūriniai buvo atlikti?

– Didžioji dauguma – taip, ir ne vieną kartą. Tik vienas kūrinys niekaip nepasiekia adresato – tai „Sauleorum Symphony“ – antroji simfonija, sukurta dar 1986-aisiais ir skirta Saulės mūšio bei Šiaulių miesto 750 metų sukakčiai.

– Tai ji taip ir tebeguli stalčiuje?

– Įdomiausia, kad neguli. 1987-aisiais ji buvo atlikta Panevėžyje, Jaunimo kūrybos festivalyje. Atliko Klaipėdos muzikinio teatro orkestras, diriguojamas Antano Kievišo. Muzikologas Viktoras Gerulaitis „Kultūros baruose“ ją net pavadino vienu iš festivalio atradimų, tai gal tas kūrinys nėra visai beviltiškas. 1989 metais ji skambėjo Kompozitorių sąjungos suvažiavime Vilniuje, atliko Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras, diriguojamas maestro Juozo Domarko. Po 20 metų, artėjant mano gimtojo miesto 770-osioms metinėms, simfoniją naujai redagavau, gerokai iš anksto raštu ir asmeniškai kreipiausi į atsakingus asmenis. Tačiau ten visi tarytum apkurtę. Džiaugiuosi, kad naujoji simfonijos redakcija 2005 metais buvo atlikta Kauno šiuolaikinės muzikos festivalyje „Iš arti“, atliko Kauno simfoninis orkestras, diriguojamas Vytauto Lukočiaus.

Mėgsta medžio darbus

– Ką rašote šiuo metu?

– Kol kas tebus tai paslaptis, aš mažumėlę prietaringas.

– Kas dar, be muzikos, jums gyvenime svarbu, įdomu ir miela?

– Man svarbu, kaip gyvena, kaip jaučiasi mano tėvynė Lietuva – kas rytą atidžiai peržvelgiu po vieną šalies ir miesto laikraštį. Domiuosi poezija, kitais retesniais tekstais. Vis labiau patinka ramus darbas sode, medelių priežiūra. Mėgstu medžio darbus – neseniai lentelėmis apkaliau namo terasą, aptvėriau ją tvorele, pats padariau medinius laiptus. Gal tai įgimta – mano senelis Pranas Šileika pastatė medinę Bazilionų bažnyčią.

– Papasakokite apie savo šeimą – žmona irgi muzikė?

– Žmona Irena irgi baigusi Lietuvos muzikos akademiją, akordeono ir dirigavimo specialybes. Ji taip pat daugiau nei dešimt metų dirbo dėstytoja Klaipėdos universitete, tačiau nugalėjo potraukis dailei, gražiems rankų darbams. Šiuo metu ji vadovauja rūbų dizaino studijai. Dukra Silvija studijavo politologiją, dabar su šeima gyvena ir dirba Kaune, augina mano anūką. Sūnus Karolis Klaipėdoje baigė jūreivystės mokslus, čia negavo darbo, tai su drauge šiuo metu dirba užsienyje. Beje, jis yra muzikavęs su „Amberlife“ ir Andriaus Rimiškio grupėje. Nors nelankė jokios muzikos mokyklos, jis neprastai groja net keliais muzikos instrumentais.

Koncerte – premjeros ir dedikacijos

– Kokius kūrinius išgirsime jūsų autoriniame koncerte?

– Šiame vienos dalies koncerte, kuris truks kiek ilgiau nei valandą, bus atlikta 10 įvairaus žanro kūrinių, sukurtų per pastarąjį dešimtmetį. Bus ir premjerų. Pjesę „Šaulys“ anglų ragui solo atliks puikus obojininkas Robertas Beinaris. Pirmą kartą bus atliktas kūrinys fortepijonui „Viražai miraže“, jį paskambins prof. Tatjana Romaškina. Skambės du vokaliniai kūriniai, juos atliks prof. Valentina Vadoklienė (sopranas ) bei Judita Butkytė (sopranas), joms talkins talentingos atlikėjos Renata Krikščiūnaitė-Barcevičienė (fortepijonas), Aušra Kuraitė (fleita), Auksė Kaziukaitienė (altas) ir Vaiva Purlytė (klavesinas). Į savo autorinį koncertą pakviečiau Šiaulių mokytojų akordeonų kvintetą „Mozaika“, atliksiantį „Tokatą-koliažą“ penkiems akordeonams. Koncertą užbaigs mišrus choras „Aukuras“, daugelio tarptautinių chorų konkursų nugalėtojas, padainuosiantis keletą mano chorinių kūrinių. Diriguos choro meno vadovas Alfonsas Vildžiūnas, fortepijono partiją skambins pianistas Saulius Šiaučiulis. Koncertą ves muzikologė prof. Daiva Kšanienė.

– Klaipėdos universiteto leidykla prieš mėnesį išleido jūsų Koncerto fortepijonui ir styginių orkestrui partitūrą. Pratarmėje rašote, kad kūrinys skirtas kompozitoriaus Z.Virkšo atminimui ir kad baigiamojoje dalyje solisto partijoje įpintas transformuotas šio kompozitoriaus dainos „Iš numirusios paukštės širdies“ pradinis motyvas?

– Taip. Jis ten yra. Šis kūrinys taip pat skambės penktadienį koncerte. Jį atliks pianistas prof. Petras Geniušas su Klaipėdos kameriniu orkestru, vadovaujamu Mindaugo Bačkaus, diriguos Tomas Ambrozaitis.

Prof. R.Šileikos autorinis koncertas, skirtas kompozitoriaus 60-mečiui, vyks spalio 1-ąją 18 val. Klaipėdos universiteto Menų fakulteto koncertų salėje. Įėjimas – nemokamas.

by admin