Koncertų salė festivaliu pakilo naujam skrydžiui (2)

Koncertų salė festivaliu pakilo naujam skrydžiui (2)

Vilniečių trio „Kaskados“ įtikinamai ir jautriai perteikė gilią dvasinę genialios P. Čaikovskio muzikos vidinę jėgą.

Daiva Kšanienė

Po metus trukusios rekonstrukcijos į neatpažįstamai atsinaujinusią ir modernią Klaipėdos koncertų salę 2005-ųjų išvakarėse klaipėdiečius sukvietė atidarymo proga surengtas festivalis „Muzika sugrįžta“.

Pirmuosius tris šio festivalio koncertus apžvelgėme praėjusiose „Duryse“ (2004 m. gruodžio 29), tačiau į jas „nebesuspėjo“ dar keturi, vykę padieniui, iki pat festivalio finišo gruodžio 31-ąją. Šią skolą melomanams grąžiname su šiuo pirmuoju 2005-ųjų „Klaipėdos“ laikraščio meno leidinio „Durys“ numeriu.

Neapgalvojo programos

Septynių koncertų maratono viduryje – gruodžio 28-ąją – rekonstruotoje Klaipėdos koncertų salėje publika klausėsi fortepijoninio trio “Kaskados” iš Vilniaus, taip pat Lietuvos operos ir baleto teatro solistės Inesos Linaburgytės bei studentės Aistės Miknytės koncerto.

Mano galva, šio koncerto programą organizatoriai sudarė nepakankamai apgalvotai. Ji buvo pernelyg marga ir žanrų, ir stilistikos, ir atlikėjų požiūriu (tarsi koks žanrinis stilistinis popuri). Pirmoje dalyje puikus ansamblis (fortepijoninis trio), be įstabaus, emociškai turtingo, tobulai išplėtoto, muzikos grožiu tiesiog hipnotizuojančio didžiojo romantiko P. Čaikovskio kamerinio veikalo Trio op. 50, a-moll, atliko ir absoliučiai su juo nederantį (nei emociškai, nei stilistiškai), tarsi “prilipdytą” šiuolaikinį klaipėdietės kompozitorės Loretos Narvilaitės kūrinį. (Duoklė festivalio meno vadovei?)

Antroji koncerto dalis vėlgi mažai ką bendra turėjo su pirmąja. Tai buvo visiškai kito žanro, kitos sudėties, skirtingos stilistikos, t.y. vokalinė operinė muzika, tuojau pat iš atminties ėmusi “trinti” ką tik girdėtą subtilųjį P. Čaikovskį.

Antroje dalyje solistė I. Linaburgytė, dalyvaujant jos dukrai Lietuvos muzikos akademijos studentei Aistei Miknytei, akompanuojant pianistui Aleksandrui Vizbarui, dainavo arijas iš XIX a. italų kompozitorių operų.

Klausant antrosios dalies, susidarė įspūdis, kad patekai į visiškai kitą koncertą. Nuo seniausių laikų žinoma, kad kiekvienas koncertas (kaip ir atskiras muzikos kūrinys) privalo turėti savo stilistinę bei dramaturginę liniją (nes to reikalauja koncertų organizavimo logika bei muzikos poveikio sėkmė). Norint padaryti estetinę įtaką klausytojui, toji linija turi būti auganti, kylanti. Juk būtent taip Koncertų salės atidarymo cikle savo programas sudarė ir G. Rinkevičiaus simfoninis orkestras, ir pianistas P. Geniušas. Vargu ar būtų pasiektas meninis efektas, jei pastarasis pradžioje būtų skambinęs F. Listo rapsodiją, o pabaigoje F. Šuberto pjeses. Koncertų programų sudarymas ir “numerių sudėstymas” yra viena iš svarbių (ir nelengvų) kiekvieno koncerto sėkmės sąlygų. Tai taip pat menas, reikalaujantis profesinio ir vadybinio išmanymo, koncerto vyksmo dramaturgijos pojūčio. Čia neužtenka būti geru siauros savo srities muzikantu. (Juk paveikslų parodų salėse niekada šalia A. Karačio “Pietos” nebus kabinamas V. Antanavičiaus asambliažas “Demografinė krizė”).

Dėl neapgalvoto programos sudarymo, nukentėjo atliekamos muzikos poveikio jėga. Nors, jei iš esmės skirtingi kūriniai nebūtų “sugrūsti” į vieną koncertą, įspūdis būtų visiškai kitoks.

Į išgyvenimo viršūnes

Pirmojoje dalyje genialusis dviejų dalių P. Čaikovskio Trio “Didžiojo artisto atminimui” op. 50, a-moll (I d. Moderato assai, II d. Tema su variacijomis), parašytas 1882 m., skambėjo kaip vientisas, nenusakomo skausmo, liūdesio, bet kartu ir šviesos proveržių prisodrintas veikalas. Muzikos tėkmė “vedė” klausytoją į apibendrinto (nesuasmeninto ar sentimentalaus) estetinio grožio ir dvasinio išgyvenimo viršūnes.

Puikūs instrumentininkai R. Mataitytė, A. Šikšniūtė ir E. Kulikauskas visa savo esybe bei širdimi, neklystančiu meniniu jausmu pajuto šviesaus dramatizmo kupiną P. Čaikovskio nuotaiką, kurią kompozitorius atskleidė kūrinyje, sukurtame savo mirusio geriausio draugo pianisto, kompozitoriaus ir mokytojo Nikolajaus Rubinšteino atminimui. Ansamblis įtikinamai ir jautriai perteikė gilią dvasinę genialios muzikos vidinę jėgą – jos nepaprastą melodingumą, išraiškos turtingumą, emocijų kaitą.

Kamerinis ansamblis “Kaskados”, nebe pirmą kartą besilankantis Klaipėdoje (Rusnė Mataitytė (smuikas), Albina Šikšniūtė (fortepijonas), Edmundas Kulikauskas (violončelė)), grojo su tikru įkvėpimu, jautriai, protu ir jausmais suvokdami beribę šios muzikos gilumą, autoriaus pergyvenimų tikrumą.

Ansamblio grojimas idealiai atitiko P. Čaikovskio sumanymą, kai “iš kiekvienos antrosios dalies variacijos kaip gyvas ryškėjo jo (N. Rubinšteino – aut. past.) paveikslas, iškyląs vienokios ar kitokios nuotaikos šviesoje…” Atlikėjai atskleidė genialią P. Čaikovskio muzikos savastį, jos pakilumą, liūdesio kupiną dainingumą bei audringą polėkį.

Po to, kas paskyta, nebederėtų ir kalbėti apie tai, kad ansamblio dalyviai pasirodė kaip talentingi savųjų instrumentų bei ansambliško grojimo virtuozai.

Kai liepto nėra…

Į pirmjąją dalį, kurioje skambėjo sukauptas ir pilnas susimąstymo bei gėlos P. Čaikovskio Trio (ilgas savo trukme), tik menkai apie koncerto formos, jo dramaturgijos reikalavimus nusimanantis organizatorius galėjo įtraukti šiame kontekste absoliutų “svetimkūnį” – L. Narvilaitės tai pačiai sudėčiai (trio) parašytą kompoziciją “Kai liepto nebus, pereisiu upę”. Ji savo muzikos kalba bei išraiška akivaizdžiai disonavo minėtam P. Čaikovskio veikalui.

Kyla klausimas, ar L. Narvilaitės kompozicija iš viso buvo čia reikalinga (pirmoji dalis tęsėsi ir taip pakankamai ilgai). Be to, iš neaprėpiamai gausios pasaulio muzikos literatūros buvo galima parinkti kur kas vertingesnį ir įdomesnį kūrinį.

“Kaskadų” atlikėjai L. Narvilaitės kompoziciją grojo taip, kaip ji ir buvo parašyta, – racionaliai, apgalvotai, mažai apeliuojant į klausytojo emocijas. Tačiau talentingi ansamblio dalyviai sugebėjo “ištraukti” iš jos visa, kas tik buvo įmanoma.

Klausant labiausiai stebino neatitikimas tarp programinio pavadinimo ir pjesės skambėjimo. Ką bendra turi romantiškas, metaforiškas, savitas asociacijas keliantis pavadinimas “Kai liepto nebus, pereisiu upę” su racionalia, tradiciškai modernia muzika, kurią girdėjome? Manau, kad šiai kompozicijai galėjo būti “pridėtas” bet koks pavadinimas arba apsieita visai be jo.

Trūko meninės įtaigos

Antroji koncerto dalis “iškrito” iš koncerto eigos dramaturginio konteksto: subtilusis, skaus

I. Linaburgytė, akompanuojant pianistui Aleksandrui Vizbarui, dainavo arijas iš XIX a. italų kompozitorių operų, pakerėdama publiką gražiu, plataus diapozono balsu ir puikia scenine laikysena.
ingasis P. Čaikovskis ir populiarios itališkos arijos su fortepijonu! Garsi Lietuvos operos ir baleto teatro solistė Inesa Linaburgytė koncerte atliko klasikinę, herojišką Alcestės ariją iš K. V. Gliuko operos, Dž. Verdžio kūrinių fragmentus: dramatišką Leonoros ariją iš operos “Likimo galia”, ledi Makbet ariją iš operos “Ledi Makbet”, aistringą Leonoros ariją iš operos “Trubadūras”; taip pat Dž. Pučinio arijas: skausmingą, kupiną kančios lopšinę – Andželikos ariją iš operos “Sesuo Andželika”, dvi skirtingas (šviesios meilės bei tragizmo) Toskos arijas iš operos “Toska”.

 

Šioje koncerto dalyje taip pat dalyvavo A. Miknytė (sopranas), solo padainavusi Lauretos ariją iš Dž. Pučinio operos “Džani Skiki” bei kartu su I. Linaburgyte – Džuljetos ir Mūzos duetą (barkarolę) iš Ž. Ofenbacho operos “Hofmano istorijos”.

Gražus, plataus diapozono (neatsitiktinai nemažai dainavusi mecosoprano partijų), turtingas obertoną I. Linaburgytės balsas jau pats savaime kelia susižavėjimą. Ne mažiau svarbu, kad dainininkė turi puikią sceninę išvaizdą, artistišką laikyseną. Ji puikiai “valdo” savo stiprų vokalą, meistriškai, lygiai pereina iš vieno registro į kitą.

Gal tik šiek tiek įtemptai, ne visai natūraliai skambėjo aukštos natos. Vis dėlto interpretuojant tik du panašios stilistikos autorius (Verdį ir Pučinį), solistei reikėjo ypač atidžiai įsigilinti į dainuojamų arijų individualią raišką, jose reiškiamų minčių ir jausmų gradaciją. Dabar gi beveik visos arijos nuotaikų požiūriu skambėjo panašiai. Trūko jose meninės įtaigos, atkuriamų personažų charakterių įvairovės.

Ne to rango

Suprantamas mamos – garsios solistės noras (M. Kabaljė pavyzdys?) parodyti publikai savo dukrą, besirengiančią tapti profesionalia dainininke. Be to, A. Miknytė savo numerius (ariją ir duetą) padainavo gan tvarkingai, tiksliai. O publiką visada jaudina vaikų ir tėvų (mamų) bendras muzikavimas scenoje. Tačiau akivaizdu, kad jaunajai dainininkei dar reikia labai daug dirbti, tobulintis, įgauti vokalinės jėgos, įvaldyti sudėtingas dainavimo meno paslaptis. Nuoširdžiausiai to jai linkiu, kaip, manau, ir visa Klaipėdos publika.

Norėčiau pasakyti visai ką kita. Jei šis festivalis, atidarant rekonstruotą Koncertų salę, pretendavo į aukščiausią meninį lygį bei tokio pat rango atlikėjus (organizatorių nuomone, uostamiestyje tokių, be „Aukuro“ choro ir Klaipėdos kamerinio orkestro, kaip žinia, daugiau neatsirado), tai visai nesuprantamas šios jaunos, vos pirmuosius žingsnius koncertinėje scenoje žengiančios dainininkės pakvietimas dalyvauti jame. Ką turi galvoti ir kaip jaustis mūsų miesto talentingi atlikėjai?

Kaip pirmoji, taip ir antroji koncerto dalis neturėjo kylančios linijos, logiško “ėjimo” į kulminaciją. Apmaudu, kad gerų muzikų pasirodymą sumenkino nevykęs programų išdėstymas.

Improvizacijų fiesta

Festivalį žaviai paįvairino džiazo muzikos projektas “Mutatis mutandis” – “Džiazas atranda kontrabosą” (gruodžio 29 d.).

Festivalį žaviai paįvairino džiazo muzikos projektas “Mutatis mutandis”, virtęs nuostabiu šviesos ir garso spektakliu. Nerijaus JANKAUSKO nuotraukos
Koncertą vedęs šio projekto vadovas, kontrabosininkas Arnoldas Gurinavičius paprastai, be jokios pompastikos ir pakelto tono, įtikinamai ir nuoširdžiai papasakojo, kaip ir kodėl gimė šis projektas.

Nors, kaip sakė A. Gurinavičius, džiazas seniai “atrado” kontrabosą, tačiau jis ir bendraminčiai norėjo atkreipti dar didesnį dėmesį į šį, atrodo, ribotos technikos instrumentą. Be to, taip jau susiklostė, kad projektui pritarė ir jame dalyvauja labai talentingi muziai, be galo įdomios asmenybės: A. Gurinavičius (kontrabosas), Arūnas Šlaustas (fortepijonas, klavišiniai), Vytautas Mikeliūnas (smuikas, altas), Vita Rusaitytė (vokalas), Skirmantas Sasnauskas (vokalas, trombonas), Darius Rudis (mušamieji), Eugenijus Kanevičius (kontrabosas), Saulius Astrauskas (perkusija), styginių džiazo kvartetas: V. Mikeliūnas (I smuikas), Ingrida Rupaitė (II smuikas), Dainius Palšauskas (violončelė), A. Gurinavičius (kontrabosas).

Pirmoji koncerto dalis – aštuonių skirtingai tobulų improvizacinių kūrinių fiesta. Jos sėkmę nulėmė daugelis komponentų, iki smulkmenų ir subtiliausių niuansų apgalvotos visos pasirodymo detalės – muzikantų išsidėstymas scenoje, apranga, apšvietimas, puikus įgarsinimas, mizanscenos, santūrūs vaidybiniai elementai, judantis vaizdinis, grafinis spalvinis fonas scenos gilumoje ir kita. Tačiau labiausiai žavėjo aukščiausio lygio muzikantų grojimas, dainavimas, nepakartojamos improvizacijos.

Kontrabosas – kaip smuikas

Į nepaprastą, pakilią koncerto nuotaiką įvedė jau pati pirmoji kompozicija – Bilo Evanso “Valsas” (A. Šlaustas (fortepijonas), D. Rudis (mušamieji) ir A. Gurinavičius (kontrabosas)). Po jos sekė neįtikėtino virtuoziškumo improvizacija solo kontrabosu pagal vengrų kilmės prancūzų kompozitoriaus Josepho Kosma dainą “Krintantys lapai”. Ši improvizacija sukėlė nuostabą ir susižavėjimą tiesiog kosmiškai virtuozine A. Gurinavičiaus technika ir įkvėptu muzikavimu. Atrodė, kad girdime ne įprastą, nelabai paslankų kontrabosą, o neribotų galimybių, tik žemesnio registro, didelį smuiką.

Panašų įspūdį padarė ir kiti kūriniai: F. Churchillo “Kada nors ir mano princesė ateis” (du kontrabosai, fortepijonas, mušamieji), Chicko Corea “Ispanija”, Telonius Monko “Vidurnaktis” (V. Rusaitytė (vokalas), du kontrabosai, violončelė, du smuikai, klavišiniai, mušamieji), Ary Barroso “Brazilija” (ta pati sudėtis, prisijungus klavišiniams), Joe Zavinui “Paukščių šokis” (panašios sudėties ansamblis) ir kt.

Visos šios kompozicijos – skirtingos, bet kiekviena jų reikalauja nepaprasto atlikėjų meistriškumo, virtuoziško instrumentų “valdymo”, improvizavimo dovanos bei artistiško sceninio laisvumo. Aukštą džiazo dainavimo kultūrą parodė puikų, gražų balsą, žavingą išvaizdą turinti V. Rusaitytė. Vargu ar jai šiandien kas nors Lietuvoje galėtų prilygti džiazo vokalo stiliuje. Beje, “Braziliją” minėtai sudėčiai aranžavo V. Rusaitytė, visas kitas – V. Mikeliūnas.

Džiazo spektaklis

Antroji džiazo projekto dalis “Mutatis mutandis. Eklektiškas bolero” jau be jokių išlygų buvo ištisas, tikras džiazo spektaklis. Jame prie ansamblio dalyvių išraiškingu, ekspresyviu šiuolaikiniu šokiu prisijungė dvi aktorės-šokėjos Edita ir Judita Zareckaitės.

Ši dalis prasidėjo itin netikėtai, bet labai skoningai: iškilmingu fraku pasipuošęs A. Gurinavičius grakščiai ir lyriškai fortepijonu paskambino Frederiko Šopeno Valsą cis-moll. O po jo, pakitus sceniniam vaizdui, muzikantų aprangai, prasidėjo neįprastas džiazo spektaklis. Jo muzika, dinamika, ritmas, faktūros, judesys, bendras sceninis vyksmas, augo, vystėsi kylančia linkme, pajungiant visas muzikos išraiškos priemones, taip pat vizualines galimybes. Aukščiausia kulminacija – ugningas šokis – aliuzija į M. Ravelio Bolero – spektaklio pabaigoje.

Tokios netradicinės džiazo ansamblio sudėties, kurioje dominuotų styginiai instrumentai (ypač kontrabosai), dar niekur neteko girdėti. Ji ne tik imponavo savo naujumu, bet ir padarė nepaprastai malonų, aukštos kultūros įspūdį. Tai buvo reto meniškumo džiazas. Be kita ko, jis “neplėšė” ausų būgnelių.

Visapusiškai genialus

Geniali menininko asmenybė labai daug ką gali pasakyti žmonėms. Ir pasakyti savaip, individualiai. Ji sugeba įkvėpti gyvybės, talentingiausios išraiškos bet kuriam žanrui, bet kokiam muzikos stiliui.

Toks menininkas mūsų dienomis, manau, yra visapusiškai genialus muzikas – kontraboso Meistras (klasikinės, šiuolaikinės, džiazo muzikos atlikėjas, aranžuotojas, kūrėjas) A. Gurinavičius. Jis ir buvo viso Klaipėdoje girdėto muzikinio projekto “Mutatis mutandis” siela ir impulsas. Kontrabosas čia buvo dominuojantis, “vedantysis”, soluojantis” bei “organizuojantis” instrumentas.

Visas džiazo koncertas išlaikė vientisą stilių, dramaturgiškai logišką kulminacijų pasiskirstymą, privedusį iki finalinio triumfo.

Manau, kad daugelis girdėjusiųjų šį ansamblį su didžiausiu nekantrumu laukia naujų jo pasirodymų Klaipėdoje.

Naujas amplua

Dar viena festivalio puošmena tapo Vilhelmas Čepinskis ir jo vadovaujamas styginių ansamblis (gruodžio 30 d.).

Lietuvoje ir plačiai pasaulyje žinomas smuiko virtuozas V. Čepinskis šį kartą pasirodė naujame amplua – solistas su styginiu ansambliu. Kadangi jau seniai esame įpratę net ir prieš nedidelį instrumentinį ansamblį matyti dirigentą, šis barokinis pavidalas, kai solo griežiantis smuikininkas kartu yra ir savo ansamblio vadovas, atrodė labai žaviai ir natūraliai.

V. Čepinskis griežė įkvėptai, be jokio manieringumo, be įtampos, be noro demonstruoti “artistą”, tarsi žaisdamas smuiku.
Tik pernai spalio mėnesį susikūręs styginių ansamblis, koncerte Klaipėdoje grojęs sudėtingus baroko bei šiuolaikinės muzikos kūrinius, parodė dideles savo galimybes bei meninio augimo perspektyvą.

Visai suprantama, kad, grodami (be dirigento) iš viso tik trečią kartą, ansamblio dalyviai jautė įtampą ir jaudinosi. Gal todėl pirmasis atliktas kūrinys Arkangelo Korelio kalėdinis “Concerto grosso”, op. 6, Nr. 8, g-moll (be dirigento ir be solisto) vietomis skambėjo šiek tiek padrikai, pasitaikė ritminio “išsibalansavimo”, trūko aiškesnio dramaturginio “vedimo”, nebuvo išryškinto pabaigos įspūdžio. Tačiau garso kultūra, jo kokybė, sodrus tembras atpirko visus trūkumus.

Vilhelmas Čepinskis ir jo vadovaujamas styginių ansamblis tapo klaipėdiečių festivalio „Muzika sugrįžta“ puošmena.

Griežė lyg žaisdamas

Antrasis atliktas veikalas – Antonio Vivaldžio keturių koncertų ciklas smuikui solo, styginiams ir klavesinui “Metų laikai” (“Pavasaris”, “Vasara”, “Ruduo”, “Žiema”) tapo tikra meno puota.

Klausytojams atsiskleidė laisvas, lakus, artistiškas V. Čepinskio muzikavimas, jo smuiko švelnus, minkštas garsas, lanksti frazuotė, žėrintis virtuoziškumas. Griežė jis įkvėptai, be jokio manieringumo, be įtampos, be noro demonstruoti “artistą”. Jis tarsi žaidė smuiku (gerai žinome, kad tai didžiulio darbo ir talento rezultatas). Verta pakartoti lordo Yehudi Menuhino dar 1998-aisiais pasakytus žodžius, kad V. Čepinskis – “ir puikus virtuozas, ir labai aukštos kultūros smuikininkas. (…) Tiesą sakant, jau seniai negirdėjau taip jaudinamai grojančio jauno žmogaus.”

Be galo imponavo V. Čepinskio vadovavimas ansambliui. Čia taip pat pasireiškė subtili ir elegantiška maniera: nežymus žvilgsnis, santūrus judesys, lengvas galvos krustelėjimas, žavus, vos juntamas šypsnys… Jautriam ansambliui šito užteko. A. Vivaldį jis grojo tiksliai, įkvėptai, įdomiai ir lengvai, o interpretavo savitai, naujai, šiek tiek romantine maniera, išgaudamas daugiau ekspresijos, labiau nei įprasta išryškindamas kontrastus tarp dalių.

Apskritai daugybę kartų girdėtą šį A. Vivaldžio kūrinį V. Čepinskis ir jo ansamblis įprasmino visiškai naujai, suteikė jam daugiau šiuolaikiškumo. Dėl to “Metų laikų” atlikimas tik laimėjo, o klausytojai liko sužavėti.

Gaila tik, kad gėrėtis puikiu vientisu kūriniu trukdė, o atlikėjus blaškė nuolat ne laiku pasigirstantys publikos plojimai. Čia priekaištą reikia pasakyti koncerto vedėjai Rūtai Vildžiūnienei, nes jau seniai Klaipėdoje to nebuvo. Pranešėja įtaigiai nepaaiškino, kokia šio ilgo veikalo struktūra, nepabrėžė ypatingos jo sandaros bei nesuteikė būtinos informacijos apie patį kūrinį. Po koncerto, kalbėdamasi su kai kuriais klausytojais, įsitikinau, kad jie taip ir nesuprato kūrinio programinio sumanymo, – kada skambėjo “Vasaros” muzika, kada “Žiemos”…

Bravo ansambliui!

Antrojoje koncero dalyje V. Čepinskis ir ansamblis atliko XX a. kompozitorių kūrinius: pastaruoju metu populiaraus Astoro Piacolos keturių tango ciklą “Metų laikus” (“Vasara”, “Ruduo”, “Žiema”, “Pavasaris”), Zoltano Koday Adagio ir Jeno Hubay čigonišką sceną “Sveika, Kati”. Visus šiuos kūrinius iš įvairių instrumentinių sudėčių styginių ansambliui ir solistui aranžavo V. Čepinskis.

Grieždami šias kompozicijas, atlikėjai ir jų vadovas įrodė esą pajėgūs jautriai ir įdomiai interpretuoti skirtingiausių stilių muziką. Lengvo, šokio pobūdžio A. Piacolos kompozicijas muzikantai sugebėjo atlikti ne tik žaismingai, patraukliai, bet ir suteikė joms subtilesnę prasmę bei mintį. Z. Koday Adagio jaudino emociniu tyrumu, o J. Hubay “Sveika, Kati” – temperamentu, šokio ugningumu.

V. Čepinskio ir jo styginių ansamblio klausytojai ilgai nenorėjo išleisti iš scenos. Audringais aplodismentais stovėdami dėkojo talentingajam, Mūzų paženklintam smuikininkui. Tikrai buvo už ką.

Davė „toną“

Festivalį užbaigė (gruodžio 31 d.) tie patys muzikos kolektyvai, kurie jį ir pradėjo: Klaipėdos muzikos centro choras “Aukuras” (vadovas Alfonsas Vildžiūnas), Klaipėdos muzikos centro kamerinis orkestras (vadovė Liuda Kuraitienė), dalyvavo ir kiti atlikėjai, svečiai iš Vilniaus – pianistai Sonata ir Rokas Zubovai, akordeonistas Raimondas Sviackevičius.

Šio koncerto negaliu vertinti, nes jame nebuvau. Tikiuosi, kad tai buvo nuotaikingas, linksmas, naujametės nuotaikos kupinas renginys. Nors, paskaičius spausdintą programą, dėl kai kurių kūrinių vis dėlto kilo tam tikrų abejonių (suprantama, jei programa buvo atlikta tokia, kokia skelbta). Vargu ar tinka naujamečiam vakarui toks rimtas, sukauptas kūrinys, kaip Johaneso Bramso “Meilės dainos” op 52.

Po rekonstrukcijos atidarytoje Koncertų salėje pirmasis įvykęs koncertų ciklas – festivalis pasibaigė, sulaukęs didelio publikos susidomėjimo, rėmėjų dėmesio, organizatorių triūso. Norisi tikėti, kad festivalio duotas “tonas” išliks šioje salėje daugelį metų.

by admin