Kopia karjeros laiptais Vokietijoje

Kopia karjeros laiptais Vokietijoje

Nijolė Jačėnienė

Klaipėdietis Almas Švilpa sėk-mingai kopia į profesines aukštumas Vokietijoje. Svetur gyvena jau 15 metų, o nuo 1996-ųjų yra Eseno muzikinio teatro solistas, operose atlieka pagrindines boso partijas.

Vokiečiai vadinami muzikų tauta, tad su dainininku kalbėjomės apie šalies muzikinį gyvenimą, kuriame jis aktyviai dalyvauja, apie kūrybinius ieškojimus ir atradimus.

Teatras vokiečiams – šventė

– Aalto muzikiniam teatrui Esene, kurio solistas esate, antrus metus iš eilės atitenka prestižinis kritikų Metų operos teatro titulas. Eseno miestas paskelbtas 2010-ųjų Europos kultūrų sostine. Ar vokiečiai pelnytai vadinami muzikų tauta ir iš tiesų labai domisi opera?

– Vokietijoje iš tiesų labai mėgstama opera, ja nuolat domimasi, daug premjerų. Vokiečiams teatrų lankymas yra šventė. Jie pažįsta atlikėjus, dirigentus, režisierius. Aktyvi ir muzikos kritika.

Vokietijoje – tankus valstybės ir miestų bei privačių teatrų tinklas. Šalyje yra apie 80 operos teatrų, valstybinių – gal 21, kelis išvardysiu: „Deutsche Oper”, „Deutsche Staatsoper” Berlyne, „Staatsopera” Drezdene, Hamburge, Miunchene ir kitur. Paminėtų miestų teatruose esu dainavęs, išskyrus Hamburgą.

Nuo mažens vaikai pratinami prie operos. Pavyzdžiui, mūsų teatre yra specialūs etatai – darbuotojai vykdo edukacinę veiką.

Bilietas į didžiąją sceną

– Kaip atsitiko, kad jūs susidomėjote dainavimu ir nusprendėte tapti operos solistu?

– Klaipėdoje įstojau į S.Šimkaus konservatoriją – mokymosi metai suteikė impulsą susipažinti su profesionaliu dainavimu iš arčiau – tai ir buvo bilietas į didžiąją sceną. Tačiau pirmą kartą rimtai su operiniu dainavimu susidūriau Vilniuje, Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, studijuodamas pas prof. V.Prudnikovą. Pirmasis mano vaidmuo profesionalioje scenoje (LNOBT) buvo Bazilijus Rosinio operoje „Sevilijos kirpėjas“.

– Ar iš karto dainavote bosu?

– Esu bosas visą laiką – užsienio scenoje 12 metų dainuoju boso repertuarą. Dabar jau subrendau – atlieku ir dramatinio baritono (bass-baritone) partijas, kurių esama Richardo Strausso, Richardo Wagnerio ir kitose operose.

– Kodėl išvykote į užsienį?

– Atsitiktinai. Visas gyvenimas vien atsitiktinumai: atsitiktinumas, kad įstojau į dainavimą Klaipėdoje. Atsitiktinumas, kad išvažiavau į Ciurichą – 1994 ar 1995 metais dalyvavau Yamaha‘os muzikos mokyklos (dainininkų) konkurse, laimėjau pirmąją vietą, prizas buvo koncertų turas Šveicarijoje. Per vieną koncertą mane išgirdo tuo metu jau keliolika metų ten gyvenusi lietuvė ir nukreipė pas operos direktorių, o po perklausos atsidūriau Ciuricho operos studijoje su stipendija. Ją baigęs pradėjau dainuoti Aalto muzikiniame teatre Esene.

Premjeros – kone kas mėnesį

– Kiek per sezoną jūsų teatre parengiama premjerų?

– Mažiausiai penkių operų, dar keturios – baleto.

– Ar didelis jūsų paties darbo krūvis?

– Pagal sutartį turiu limituotą spektaklių skaičių – 20 per metus, juos privalau sudainuoti. Žinoma, galiu dainuoti ir daugiau arba galiu pasakyti, kad turiu susitarimus su kitais Europos teatrais. 2010-aisiais savo teatre dainuosiu 60 spektaklių, už tuos 40 papildomų man bus mokama daugiau. Teatro nuostata tokia, kad, jeigu kolektyve yra reikalingas spektakliui balsas, didesnis honoraras mokamas savajam dainininkui, o ne pakviestajam. O tarp tų 20 privalomų spektaklių yra ir premjerinių, ir kitų, kurie rodomi iš anksčiau.

– Kokias naujas partijas atlikote praėjusį sezoną?

– Išmokau ir atlikau penkias naujas pagrindines partijas operose „Nabukas“ (Zacharijas), „Kunigaikštis Igoris“ (Kunigaikštis Igoris), „Fidelijas“ (Don Pizaras), „Reino auksas“ ir, „Valkirija“ (Votanas).

Reikia didelės ištvermės

– Kaip pavyko per tokį trumpą laikotarpį parengti net dviejų Wagnerio operų partijas?

–Manau, kad laipsniškai „ėjau“ į šią muziką. Pradėjau nuo mažų partijyčių Mozarto operose. Jei Dievas davė, ir dainininkas teisingai elgiasi, galima pamažu išvystyti savo balsą, tačiau, jei neapskaičiuosi jėgų, gali nebeatgauti formos, pertempti balsą. Dainininkui tai blogiausia, kas gali įvykti.

Wagnerio muzikos atlikimas reikalauja didelės ištvermės, nes operos ilgos, taip pat – didelės balso emisijos, nes kompozitoriaus orkestre per šimtą instrumentų, jie neturėtų užgožti tavo balso. Prie Wagnerio muzikos pratinausi palengva ir labai atsargiai.

Kada dainuoju, jaučiu, ar ta muzika tinka man, ar ne. Dar apie tai sprendžiu pagal kelis požymius: ar po spektaklio balsas nekimsta, ar galiu prakalbėti, ar noriu ir dar galiu dainuoti. Jei atsakymai teigiami, štai tada – viskas gerai.

– Ar nesiginčijate su dirigentu, jei nepatogu dainuoti, tarkime, jums netinkami tempai?

– (Juokiasi). Su dirigentu bet kuriuo atveju ginčytis beprasmiška. Geras dirigentas jaučia dainininką, jo kvėpavimą, moka „akompanuoti” – kur reikia, „pagros“ greičiau, „eis“ paskui tave. Jei dirigentas šių savybių neturi, ginčytis yra beprasmiška, jis paprasčiausiai tavęs nejaus… Po to recenzijose, aišku, gauna pylos ir dainininkas, ir dirigentas.

Tempai greitėja

– Ar jūsų teatras kviečiasi atlikėjus iš kitur?

– Taip, iš Europos ir kitų pasaulio operos teatrų. Mūsų trupėje yra 20 solistų dainininkų, bet neturime dramatinio soprano. Kartais ir dar kokio balso prireikia. Yra dainininkų, kurie turi universalius balsus, bet tokių maža.

– Koks vyrauja požiūris į muzikinio veikalo interpretaciją?

– Maestro Herbertas von Karajanas „Skrajojantį Olandą“ diriguodavo lėtai, ir tokia tradicija vokiečių teatre gyvavo 30 metų, nes kiti dirigentai paklusdavo jo autoritetui. Dabar visame pasaulyje pasikeitė nuostatos, ir vyrauja kita tendencija – apskritai muzikos atlikimo tempai greitėja, tradicijų-štampų nesilaikoma. Kiekvienas dirigentas, jei jis geras dirigentas, perskaito partitūrą savaip – pateikia savo variantą. Ir kritika gali pasakyti, kad tai yra Stefanas Solteszas, o ne Herbertas von Karajanas ar Jamesas Levinas.

– O kaip su Mozarto muzika?

– Mūsų dienomis Mozarto muziką siekiama atlikti veržliau. Žinoma, yra dainininkų ir dirigentų, kurie miega, taip pasitaiko visuose teatruose (juokiasi).

– Kokia kalba atliekamos italų, prancūzų, rusų kompozitorių operos, ar verčiate libretus į vokiečių kalbą?

– Mūsų teatre veikalai dainuojami tik originalo kalba, net ir rusų. Kitaip, manau, ir būti negali, nes kalbos, žodžio melodika glaudžiai susijusi su muzika.

„Don Žuanas“ – sensacija

– O kokios tendencijos vyrauja operos režisūroje?

– Turbūt visur režisieriai, kaip ir muzikantai, būna geri ir blogi. Vieni turi fantazijos, kiti ne. Toks įspūdis, kad Vakaruose režisieriai dažnai kuria kuo skandalingesnius pastatymus tam, kad išgarsėtų.

Labai įvairių atsiliepimų sulaukė mūsų „Don Žuanas“. Jo režisierius jaunas norvegas Stefanas Herheimas, debiutavęs Belinio operos „Puritonai“ pastatymu (2002 m.) mūsų teatre, pateikė naują ir netikėtą operos sprendimą. Beje, jį žurnalo „Opernwelt” („Operos pasaulis“) kritikai už „Don Žuano“ režisūrą išrinko geriausiu 2007 metų režisieriumi Vokietijoje, jis yra kviečiamas į garsiausius pasaulio operos teatrus.

Ar įsivaizduojate, kaip sunku sugalvoti ką nors nauja – Mozarto opera labai populiari, nuo premjeros laikų statyta šimtus tūkstančių kartų. Režisieriaus S.Herheimo „Don Žuano“ koncepcija, manau, sensacinga – scenos centre, ant rato, kuris sukasi, žiūrovai mato nuolat išnyrančius besikeičiančius įvairių bažnyčių altorius, prie kurių meldžiamasi… Nepertraukiamai vyksta veržlus judėjimas scenoje, vieną įvykį keičia kitas.

Šiame pastatyme dainuoju Leporelą, kuris įkūnija tamsiąją kunigo pusę. Per garsiąją ariją „ O madona! Matot šį katalogą? / Meilės nuotykiai jo surašyti…“ daliju šventąją auką. Tuo metu apsisuka ratas, žiūrovai mato besimeldžiančių moterų nugaras. Kai dainuoju „… Tarp blondinių ieško drovumo / Minkštaširdžio tyro kilnumo, / Tarp briunečių pastovumo / Na, o gal ir… vien saldumo…“ ir t.t., jos prie manęs pribėga, beveik negyvai užglamonėja, o arijos pabaigoje atgailauju, atsigulęs kryžiumi… Arba, kad ir Sekstetas, kuris atliekamas a la gospelas.

– Žiūrovai lanko „Don Žuaną“?

– Jo tiesiog reikalauja (juokiasi). Patekti neįmanoma, bilietai išpirkti keleriems metams į priekį.

Tikslas – žiūrovų reakcija

– Ar padeda vaidmenį kurti įvairūs režisūriniai triukai, efektai, ar trukdo?

– Jei nepagrįsti, dažniausiai trukdo. Na, tarkim, Wagnerio „Reino aukso“ režisūra, ji visiškai priešinga nei „Don Žuano“. Jau pati scenografijos koncepcija vulgari… Režisierius apie dainininkus negalvojo – plunžeris pakeltas į 4-5 metrų aukštį, taip sąlygiškai režisierius atskyrė dievo Votano ir nybelungo Albericho pasaulius – didžiulis nepatogumas dainuoti tokiame aukštyje ir žiūrėti į dirigentą iš viršaus, tik žingsnis į šoną – nebegirdi muzikos. Žurnale „Opernwelt” perskaičiau mintį, kad, kai režisieriai nieko esminio nesugalvoja, pradeda „vulgarinti“, o tada scenoje rodomi lytiniai santykiai, homoseksualumas – kas tik nori, nes vienintelis tikslas yra bet kokiomis priemonėmis sukelti žiūrovų reakciją. Kita vertus, sakoma, kad teatras ir yra emocijų žadintojas, blogiau, kai nėra jokių – nei teigiamų, nei neigiamų.

Šeimoje dainuoja visi

– Lietuvoje su jumis vieši žmona Jolanta ir dvylikametė dukrelė Kristina. Žmona yra profesionali dainininkė. Turbūt būtų keista, jei dukra taip pat nesvajotų apie dainininkės kelią?

– Taip, taip… Kristina turi tokią svajonę. Ji atmintinai dainuoja visas operų „Valkirija“, „Don Žuanas“ partijas.

– Visas?

– Ir vyrų, ir moterų. Kristina labai imli ir muzikali (šypsosi).

– Kur išleistumėte dukrą mokytis dainavimo?

– Dėl kokybės – tik į Lietuvą. Pradinis dainininkų parengimas Lietuvoje yra geresnis nei Vokietijoje, nes jie mokomi nuosekliai ir kruopščiai. Žinoma, svarbu ir kas yra tavo mokytojas. Tik po to galima būtų važiuoti į užsienį, nes ten daugiau dirbama savarankiškai. Bėda, kad Lietuvoje kainos už muzikinius mokslus tokios aukštos, beveik kaip Julliarde (Amerikos aukštoji menų mokykla). Tad kodėl nepagalvojus apie studijas ten?..

Dainininkas nuskubėjo į repeticiją… Tikėkimės, kad koncertai „Auksinės boso arijos“ ir „Wagneris pas Tomą Manną“ Klaipėdos muzikinio teatro XII operos ir simfoninės muzikos festivalyje „Muzikinis pajūris“ – tik pažinties su šiuo solistu pradžia, išaugsianti iki turiningo bendradarbiavimo ateityje.

by admin