Kopiant į viršūnę
Viena ryškiausių jaunosios kartos Lietuvos operos dainininkių Nomeda Kazlauskaitė-Kazlaus nedažnai dainuoja Lietuvoje, nors jos namai – čia. Bet prieš Naujuosius ji vėl koncertuos Klaipėdoje ir gimtajame Vilniuje. Ir ne viena, o su dažnu savo scenos partneriu – ispanų tenoru Oscaru Marinu.
Tobulėjimo variklis
– Balsas – turbūt didžiausias jūsų turtas? Kai kalbėjomės su V.Urmana, ji prasitarė, kad niekada nedainuoja duše. O jūs? Kiek laiko per dieną skiriate savo balsui? Kaip rūpinatės juo?
– Išties balsas vienas didžiausių mano turtų. Kaip ir daugelis operos profesionalų, tikrai nedainuoju vakarėlių, draugų susitikimų, TV laidų metu bei duše. Per dieną balsui skiriu apie 8–9 valandas: rytiniai kvėpavimo pratimai, panašūs į jogos, prasidainavimai, repeticijos. Naujų vaidmenų mokymasis gali užimti iki 24 valandų per parą. Tai priklauso nuo to, kaip greitai juos reikia paruošti. Stengiuosi visada gyventi geromis emocijomis, nes tai tiesiogiai veikia balsą – vienintelį gyvą instrumentą pasaulyje.
– Gal esate savo balsą apdraudusi?
– Nesu, bet tokių minčių turiu.
– Gyvenate Vilniuje, bet Lietuvoje būnate mažai, dažniausiai dainuojate užsienyje. Kodėl? Čia nėra kur pasireikšti? Trūksta erdvės? O gal operos solistai čia per menkai vertinami? Štai ir dabar ką tik grįžote iš Londono – jei ne paslaptis, ką ten veikėte?..
– Labai džiaugiuosi, kad Lietuvoje įgijau puikų išsilavinimą ir tuo naudojuosi dainuodama visur. Jau mokslų pradžioje LMTA dainavau Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje bei LNOBT, esu dainavusi visose svarbiausiose Lietuvos salėse, myliu mūsų publiką ir norėčiau čia dainuoti dažniau. O pasaulyje konkurencija yra labai didelė, privalai atitikti aukščiausius kriterijus, todėl galimybė dainuoti užsienyje – amžino tobulėjimo variklis. Londone šį kartą buvau garbės viešnia kasmečiame prabangiame anglų labdaros renginyje, kuris šiemet vyko Karališkuosiuose teismo rūmuose.
Gyvenimas – tarsi laikrodis
– Ką jus dažniausiai kviečia ir ką pati labiausiai mėgstate dainuoti? Ar tai sutampa? Juk soprano repertuaras labai platus…
– Operos pasaulyje sopranai yra skirstomi į dramatinius, lyrinius ir koloratūrinius. Antai solistės su lyriniais balsais negali dainuoti dramatinių vaidmenų. Aš iš prigimties turiu dramatinį sopraną ir tai apibrėžia mano repertuarą. Galiu pasidžiaugti, kad dramatinių balsų visais laikais nebuvo labai daug, ir šiuo metu jaučiamas jų trūkumas pasaulyje.
– Kas yra operos solistės, soprano viršūnė? Kaip atrodo pasaulis ir muzika nuo jos?
– Jūsų klausimas – filosofinis. Turbūt kiekvienas solistas savaip įsivaizduoja savo viršūnę. Vienas svajoja dainuoti LNOBT Vilniuje, o kitas – Milano „La Scalos“ ar Niujorko „Metropolitan“ operose. Norėčiau išlikti kukli ir pridurti, dar tik einu į savo viršūnę. Mano galva, tikro operos solisto viršūnė ir yra amžinas kopimas į ją bei tobulėjimas.
– Jūsų gyvenimas – labai įtemptas. Ar jūs patenkinta juo?
– Kiekvieno daug dirbančio ir turinčio tikslų žmogaus gyvenimas – tarsi laikrodis. Turi gerai apskaičiuoti savo jėgas bei laiką, o tai iš tiesų nėra lengva. Dar nuo M.K.Čiurlionio menų gimnazijos esu įpratusi daug dirbti. Svarbiausia – jausti saiką ir nepersitempti, pažinti savo sielą bei kūną ir mokėti juos atgaivinti… Esu patenkinta intensyviu gyvenimu, mėgaujuosi galimybe keliauti bei pažinti daug skirtingų kultūrų.
Dainavo su M.Caballe
– Kalbant apie likimo dovanas – ar ne tokia buvo pažintis su Montserrat Caballe? Ką ji pakeitė jūsų gyvenime ir karjeroje?
– Su Montserrat susipažinome 2000-aisiais Andoroje, jos dainavimo meistriškumo kursuose. Po mano pirmos padainuotos arijos (tai buvo Eboli arija iš G.Verdi op. „Don Carlo“) Montserrat atsistojo ir su ašaromis akyse pasakė: „Mes turime divą, nuostabų balsą“. Ji iškart suorganizavo man perklausą savo broliui Carlosui Caballe, vienam garsiausių XX a. agentų, ir aš jau 2000-aisiais pradėjau dainuoti su Montserrat. Kartu esame dainavusios Ispanijoje, Rusijoje, Vokietijoje ir Lietuvoje. Mūsų 10 metų bendradarbiavimo proga buvome pakviestos padainuoti Vilniuje – mūsų paskutinis koncertas vyko LNOBT 2010-ųjų gegužės 4-ąją. Labai džiaugiuosi, kad pagaliau išsipildė mano noras, ir Lietuvos publika (tebūnie tik 1000 kviestinių svečių) išgirdo mūsų duetą. Šventė mums abiem buvo dar didesnė, nes tą koncertą dainavau būdama septynis su puse mėnesio nėščia – tuomet laukiausi savo dukrytės Odabelytės. Tad koncerte Vilniuje dainavome net tercetu! Paskutinį kartą buvau pas Montserrat šių metų gegužę, mes daug bendravome ir vėl dirbome po kelių metų mano motinystės pertraukos. Šiuo metu Montserrat sveiksta po patirto mikroinsulto. Visa širdimi tikiu, kad ji atsigaus ir kitąmet gražiai atšvęs savo 80 metų jubiliejų. Turbūt ateityje savo memuaruose atskleisiu visus nuostabius mudviejų bendradarbiavimo ir bendravimo niuansus.
Su temperamentinguoju ispanu
– Ispanas tenoras O.Marinas irgi yra M.Caballe mokinys – todėl dainuojate kartu? Papasakokite truputį apie dažną savo scenos partnerį – kuo jis ypatingas? Kodėl jis, o ne kitas?..
– Susitikome pirmą kartą kaip tik Andoroje 2000-aisiais, o tų pačių metų rudenį jau kartu – Montserrat, Oscaras ir aš dainavome Maskvos „Gostinyj Dvor“ inauguracijos koncerte „Pasaulio žvaigždės – vaikams“. Nuo to laiko daug kartu koncertuojame, esame geri draugai ir kolegos. Kai būnu Barselonoje, dažnai kartu vakarieniaujame ir mėgaujamės baskų tapas pinxos su txacolin mėgstamame restorane Rambloje šalia „Gran teatre del Liceu“, kuriame esu dainavusi pagrindinį vaidmenį su Montserrat ir Simonu Estes garsiajame C.Saint-Saenso operos „Henrikas VIII“ pastatyme 2002-aisiais.
Labai džiaugiuosi, jog O.Marinas priėmė kvietimą ir vėl džiugins Lietuvos publiką savo gražiu balsu. Tai iš tiesų puikus scenos partneris, reaguojantis į menkiausią improvizaciją, su juo scenoje galima kurti mini spektaklius ir interpretuoti muziką vis naujai ir naujai. Kadangi Naujųjų metų programoje buvo numatytos sarsuelos, nekilo minčių kviestis kitą partnerį – tik temperamentingąjį ispaną!
Koncertuos Lietuvos publikai
– Koks jūsų pasirodymų scenoje grafikas šiemet? Žinote, kas jūsų laukia kitąmet, po metų?..
– Šiais metais dirbau Italijoje, Ispanijoje, Vokietijoje. Kitais metais daugiausia pasirodymų laukia irgi ne Lietuvoje. Bet džiaugiuosi, kad mūsų sostinėje dainuosiu 2013-ųjų birželį Vilniaus festivalio metu. O dabar labiausiai laukiu susitikimų su Lietuvos publika Naujųjų metų koncertuose.
– Ką publika išgirs juose? Kuo pamaloninsite, galbūt nustebinsite klasikos gerbėjus?
– Parengta programa „Pakelkim mes taurę linksmybių!“ skambės gruodžio 16-ąją Klaipėdos muzikiniame teatre, gruodžio 30-ąją Vilniaus miesto rotušėje ir gruodžio 31-ąją Lietuvos mokslų akademijos salėje. Programoje – populiariausios ir publikos pamėgtos arijos bei duetai iš operų, operečių, miuziklų ir sarsuelų. Klausytojų lauks ir muzikinės staigmenos, todėl kviečiu visus maloniai praleisti laiką bei pasidžiaugti pasaulio muzikos perlais.
Vasaros – pas močiutę Klaipėdoje
– Nepaisant didelio užimtumo, Klaipėdoje esate surengusi ne vieną koncertą. Kas čia jus traukia? Juk galite dainuoti bet kur, garsiausiose pasaulio scenose, jūsų veikla griežtai suplanuota keliems metams į priekį…
– Vaikystėje Klaipėdoje praleisdavau visas vasaras pas močiutę. Mano mama gimusi uostamiestyje. Gerai pažįstu šį miestą, senamiestį, turiu savo mėgstamą kavinę prie Danės upės. Pripildytas jodo jūros klimatas labai sveika balsui, todėl norėčiau dažniau apsilankyti pajūryje. Visada mielai dainuoju Klaipėdoje, jausdama didelius sentimentus šiam gražiam miestui.
– G.Verdi, R.Wagnerio, slavų kompozitorių operos yra jūsų specializacija. Kaip ir spalvingi fatališkų moterų vaidmenys, tiesa? Įdomu, o kokia jūs gyvenime? Ką mėgstate, mylite ir ko nekenčiate? Apie ką svajojate? Ko ilgitės?.. Kuo tikite?..
– Operinėje literatūroje dramatinio soprano vaidmenys iš tiesų yra labai ryškių charakterių. Ypač žaviuosi Wagnerio muzikos gelme ir filosofinėmis prasmėmis, Verdi personažų dramatiškais likimais ir slavų kompozitorių vaidmenų dvasingumu. Gyvenime turbūt irgi esu femme fatale, bet tai jau klausimas ne man (juokiasi). Mėgstu ir vertinu kokybę, profesionalumą, myliu patį gyvenimą ir vertinu galimybę dalyvauti kitų žmonių sielų ugdyme, nes tokia yra pagrindinė menininko misija.
Kalbino Rita Bočiulytė
Vizitinė kortelė
Nomeda Kazlauskaitė-Kazlaus gimė 1974 m. Vilniuje.
Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje 1992–2001 m. studijavo solinį dainavimą, gavo menų magistro ir aspiranto laipsnius.
Nuo 2000 m. bendradarbiauja ir dainuoja su ispanų operos primadona M.Caballe.
2001 m. debiutavo Karmen vaidmeniu G.Bizet op. „Carmen” Košicės operos teatre (Slovakija); su M.Caballe dalyvavo tarptautiniuose festivaliuose „XV Castell de Peralada” (Ispanija) ir „Maskvos pavasaris” (Rusija).
2003 m. gavo prestižinę „Richard-Wagner-Verband Bayreuth” stipendiją Bairoite (Vokietija).
2007 m. LNOBT sukūrė Brunhildos vaidmenį R.Wagnerio op. „Die Walkure” (rež. E.Nekrošius); už jį buvo nominuota Auksiniam scenos kryžiui; šiuo vaidmeniu debiutavo Ravenos festivalyje „Teatro Alighieri“ (Italija) ir Liublijanos festivalyje „Cankarjev dom” (Slovėnija); apdovanota Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos Jaunojo kūrėjo premija.
Atliko pagrindinius vaidmenis Barselonos „Gran Teatre del Liceu”, Maskvos Didžiajame, Sankt Peterburgo Marijos, Venecijos „Malibran“, Kazanės operos teatruose.
2009 m. su LNSO išleido solinę kompaktinę plokštelę „The Art Of Dramatic Soprano” („Dramatinio soprano menas”).
Koncertavo Vokietijoje, Italijoje, Šveicarijoje, Austrijoje, Suomijoje, Lenkijoje, Rusijoje, Didžiojoje Britanijoje, etc.
Yra tarptautinių konkursų Austrijoje, Čekijoje, Slovakijoje, Latvijoje laureatė.
