Krašto kultūroje – ryškus S.Dacho pėdsakas

Krašto kultūroje – ryškus S.Dacho pėdsakas

Daiva Kšanienė

Šiemet balandžio 15-ąją sukako 350 m. nuo žymaus Mažosios Lietuvos poeto ir muziko, kilusio iš Klaipėdos, Karaliaučiaus universiteto absolvento, vėliau – profesoriaus Simono Dacho mirties (1605–1659).

Poetas ir muzikas

Jis buvo viena ryškiausių meninių asmenybių to meto (XVII a. pirmoji pusė) Karaliaučiaus ir jo universiteto kultūriniame gyvenime, palikęs ryškų pėdsaką miesto ir visos Mažosios Lietuvos mene – poezijoje ir muzikoje. Jis artimai ir vaisingai bendravo su daugeliu Karaliaučiaus mokslininkų, menininkų, akademinės bendruo-menės veikėjų.

Tarp geriausių S.Dacho bičiulių buvo talentingas muzikas, kompozitorius Heinrichas Albertas (1604–1659). Jis Kutkiemyje (mie-stelyje netoli Karaliaučiaus) 1631 m. įsteigė menininkų draugiją, vadintą „Moliūgo trobele“ („Kürbs-Hütte“). (Namas, kuria-me buvo įsikūrusi draugija, stovėjo nedideliame sklype, kuriame augo moliūgai.) Čia susirinkę poe-

tai skaitė savo naujas eiles, muzikai giedodavo sukurtas giesmes, dainas, arijas, aptardavo, įvertindavo naujus kūrinius, kritikuodavo ar žavėdavosi jais.

S.Dachas, kaip ir visi Kara-liaučiaus universiteto auklėtiniai, įgijęs gerą muzikinį pasirengimą, puikiai grojęs viola da gamba, mokėjęs daug giesmių, dažnai džiugindavo savo bičiulius muzikiniais pasirodymais.

Pagarsėjo kaip „mirties dainius“

Vis dėlto S.Dachas pirmiausia garsėjo kaip poetas. Jis kūrė įvairios tematikos eiles, tačiau trūkstant lėšų pragyvenimui pirmiausia rašė geriau apmokamą proginę poeziją (religinę ir pasaulietinę), vestuvėms, krikštynoms, gimtadieniams bei laidotuvėms skirtus eilėraščius. Plačiai buvo pagarsėjęs kaip „mirties dainius“.

Mokytojaudamas Karaliaučiaus katedros mokykloje S.Dachas aktyviai dalyvavo jos choro veikloje, vadovavo giesmių mokymui. Jis privalėjo su mokiniais, dėl jų neturto vadinamais „skurdžiaisiais berniukais“ („elenden Knaben“), giesmėmis į amžinąją poilsio vietą palydėti daugumą Karaliaučiaus mirusiųjų. S.Dachas kūrė mirusiųjų atminimui eiles, pats arba bičiuliai pritaikydavo joms gedulingas melodijas. Šie mirusiojo palydėjimui skirti kūriniai būdavo atspausdinami ir išsiuntinėjami artimiesiems kaip užuojautos ženklas.

Sukūręs įvairia tematika apie pustrečio šimto eilių lotynų kalba, daugiau kaip tūkstantį – vokiečių kalba, S.Dachas netrukus buvo plačiai pripažintas Poeta Prusus, poetu „iš Dievo malonės“. Kai kurie S.Dacho eilėraščiai virto mėgstamomis giesmėmis ir išversti į lietuvių kalbą pateko į lietuviškus giesmynus. S.Dacho eiles į lietuvių kalbą vertė Danielius Kleinas, Friedrichas Praetorius,

Johannas Richovius, Melchioras Švoba, Ernestas Dycelius ir kiti. Taip mus pasiekė „Bėdoj aš stoviu jau, kur dėtis nežinau“, „O kaip gera Jums yra, Jūs gerieji“, „Niekystės dėl didžios gyvatos šios trumpos jau dūšiai rūp labai“, „Aš, Viešpatie, Tavo rankoj“, „Jau išgąstis baisingas prašokusios nakties“, „O, Kristau, kurs Tu mus apgini, po darbo duodąs atilsį“, „Kam tu žmogau vargingas išsikeli niekingas“, „Dievas mielas, vis menu, kaip su smertim susitiksiu“ ir kiti S.Dacho tekstai.

Kai kurios jo sukurtos liuteroniškos giesmės giedamos iki pastarųjų laikų (XXI a. pr.): „O, gražus dangau“ (melodija

liaudies, užrašyta Lauksargiuose), „Amžinybe, tu – alga išrinktųjų“ (melodija liaudies, užrašyta Piktupėnuose), „Jau visai aš pavargau“ (melodija liaudies), „Amže, ak saldus“ ir kitos.

Paskyrė gimtajai Klaipėdai

S.Dacho eilėse – giesmėse amžininkai įžvelgė „nuoširdų ir gilų tikėjimą“ (A.Holas), „daug meilės ir švelnaus skambesio“, „natūralios ir deginančios kaip židinio ugnis meilės“ (K.Volskelis), kaip pastebėjo J.Saulėnienė („Ir vis dėlto mano tėvų miestas yra Miumelis buvęs…“, „Klaipėda”, 1999 balandžio 17 d.).

Keletą eilėraščių S.Dachas paskyrė gimtajai Klaipėdai. Juose ryškūs Klaipėdos motyvai: pilis, Danės upė, Danės tiltas, Memelis. Įsidėmėtinas 25 posmų poeto eilėraštis – dedikacija Johannui Christophui Rehefeldui ir Annai Cörber vestuvių proga (1655). Dažnai jis vadinamas „Atsisveikinimu su gimtuoju Klaipėdos (Memelio) miestu“ („Abschied von der Heimatstadt Klaipėda (Memel)“). Štai du šio eilėraščio posmeliai:

…Dar kartą leisk pasiklausyt

Kalbos tavosios, Dange, –

Bučiuoju paskutinįsyk

Tėvynę savo brangią.

Kai mano rimai laimę skelbs –

Juos širdys tekartoja… –

Taip amžiai atmintį prikels

Tau, Klaipėda gimtoji…

(397-asis Simono Dacho gimtadienis, „Vokiečių žinios”, Klaipėda, 2002 m. liepa, Jono Kantauto vertimas.)

Meilės eilėraštis pelnė šlovę

Didžiausią šlovę S.Dachui pelnė meilės eilėraštis „Toravos Anikė“ („Ännchen von Tharau“), parašytas 1637 m. našlaitės Annos Neander iš Toravos vestuvių su Trempų kunigu J.Partacijumi (1610–1646) proga. Jis sukurtas Karaliaučiaus apylinkių vokiečių valstiečių tarme.

Eilėraščio (dainos) „Toravos Anikė” kelias ir likimas labai įdomus. Johannas Gottfriedas Herderis 1779 metais S.Dacho „Toravos Anikę“ išvertė į norminę vokiečių kalbą (iš tarmiškos) ir, šiek tiek paredagavęs, išspausdino savo leidinyje „Tautų balsai dainose“ („Stimmen der Völker in Liedern“). 1806 m. Clemensas Brentanas ir Joachimas (Achimas) Arnimas eilėraštį išspausdino vokiečių liaudies dainų rinkinyje „Stebuklingas berniuko ragas“ („Des Knaben Wunderhorn“). 1827 m. Friedrichas Schilleris jį dar kartą redagavo. Pastarasis variantas paplito plačiausiai.

„Ankė iš Tarau – tai toji, kuri man patinka,

Ji mano gyvybė, turtas ir pinigai. (…)

Anke iš Tarau, mano lobi, mano turte

Tu – mano siela, mano kūnas ir kraujas.

Nors ir visos audros užgriūtų mudu plakti,

Mudu pasiryžę šalia kits kito stovėti.

Liga, persekiojimas, sielvartas ir kančia

Tik smarkiau suriš mudviejų meilę.(…)

Eičiau paskui tave per girias, per jūras,

Per ledą, per geležį, per priešų kariuomenę.

Anke iš Tarau, mano šviesybe, mano saule,

Savuoju gyvenimu aš tavo gyvenimą

apsiaučiu“

(Albrechto D. „Keliai į Sarmatiją. Dešimt dienų Prūsijoje”, V., 1998, p. 55–56, Osvaldo Aleksos vertimas.)

1642 m. kompozitorius H.Albertas savo penktajame „Arijų“ leidinyje šias eiles išspausdino bei sukūrė melodiją.

Ši melodija vėliau buvo harmonizuota chorui keturiems balsams ir iki šių dienų žinoma bei tinkamomis progomis dainuojama.

Pirmasis rinkinys – po 200 metų

Didesnė S.Dacho eilėraščių ir giesmių (dainų) dalis buvo sukurta draugijos „Moliūgo trobelė“ laikais. Deja, šis poezijos ir muzikos prieglobstis, poeto vadintas „geros ramybės buveine, tikrų džiaugsmų vieta“, gyvavo neilgai, tik maždaug dešimtmetį.

S.Dachas, sunykus draugijai, liūdėjo ir guodėsi eilėraščiu „Rauda dėl muzikinės moliūgo trobelės ir sodelio pragaišties bei sugriuvimo“ (1641).

Šio Karaliaučiaus poetų bei muzikų sambūrio nariai ir vėliau retkarčiais susirinkdavo įvairiose vietovėse, bendraudavo, prisimindavo buvusius laimingus metus.

Vieno ryškiausių baroko poetų S.Dacho eiles žmonės persirašydavo ranka, spausdindavo nedideliuose leidinėliuose bei ant atskirų lapų.

Tačiau pirmasis didelis S.Dacho eilėraščių rinkinys pasirodė tik praėjus ištisiems 200 m. nuo poeto mirties, 1876-aisiais.

by admin