Kritika, arba Regėjimo atstatymas be akinių

Kritika, arba Regėjimo atstatymas be akinių

Gitana Gugevičiūtė

Pasaulyje įprasta reflektuoti savo paties, miesto, valstybės identitetą; kultūros situaciją (centre ir periferijoje); kultūros vertikales, horizontales bei įžambines; jos (kultūros) raidos strategijas, pokyčių galimybes ir kitus klausimus virtuvės, regioniniu ar nacionaliniu lygmeniu. Ko gero, tai sietina su mąstančio (ir dar nebūtinai religingo) žmogaus „įpročiu“ abejoti ir ieškoti atsakymų į vis kylančius klausimus apie buvimą tam tikrame laike ir erdvėje.

Taigi visai „savaime suprantamas“ atrodo ir praėjusių metų vasarą dienraščio „Klaipėda“ meno leidinyje „Durys“ publikuotas vienos greičiausiai moteriškos lyties kultūros kritikės (apie lytį leidžia spėti ne tiek Klampėdos Žiurkės (toliau – K.Ž.) pseudonimas, kiek rašinio logika ir aistra) tekstas, kuriame ji – priekaištaudama nekritiškai miesto žiniasklaidai – veržiasi demaskuoti Klaipėdos kultūrinį skurdą: „Kaip atpažinti Klaipėdos kultūrinį skurdą? Juk apie jį tyli ir „Kultūros uostas“ – „Vakarų ekspresas“, ir „Durys“ su „Gintaro lašais“ – „Klaipėda“, jau visai nekalbant apie „Baltiją“, kurios inertišką metinį dvelktelėjimą pajunta dar mažesnis nuošimtis kultūrinės spaudos skaitytojų. Ir dar įdomiau – visi šie leidiniai ne tik pamažu „traukiasi“, bet ir virsta tik „pramogų gidais“ (laikraštis „Klaipėda“ čia niekuo dėtas – tiesiog vienas jo priedo pavadinimas Žiurkės tekstui dabar itin parankus / palankus). Tad kaip tokiame (ne)vyksme atpažinti kultūros skurdą?..“

Jos tekste „Dovanotam arkliui į dantis…“ į kritikuojamų objektų eilutę stoja klaipėdietiški „Poezijos pavasario“ renginiai, reikalingi tik keletui save įsimylėjusių poetų; literatūros ir muzikos festivalis „Naktigonės“, valantis dulkes nuo gęstančių scenos žvaigždžių; Klaipėdos koncertų salės rengtas koncertų ciklas „Nuo Joninių iki Žolinės“ ir, žinoma, kaip matyti iš aukščiau cituotos pastraipos, – kultūriniai spaudos puslapiai. Jei K.Ž. tekstą rašytų šiandien, galbūt pasidalytų mintimis apie permainas Klaipėdos muzikiniame teatre (vieną vadovą pakeitė kitas), apie susikūrusį „Memelio teatrą“ ir jame pastatytą miuziklą „(ne)laimingi žmonės“; Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro Parodų rūmuose vykusią šiuolaikinio Rusijos ir Lietuvos meno projekto „Estetika VS Informacija“ parodą ar penktuosius Klaipėdos metų knygos rinkimus. Bet gali būti, kad nė vieno iš paminėtų objektų ji neaptartų (tekstas neatskleidžia specialiųjų autorės kompetencijų). Tačiau apie kultūrinės spaudos anemiškumą (tiksliau – jai rašančiųjų nuolankią, net bailią poziciją) turbūt ir šį kartą nenutylėtų. Tik gaila, kad rėžti tiesą į akis savo pačios vardu autorė nedrįsta (nedrįso).

Kita vertus, visiškai suprantama – mieste, kuriame tavo kritikos subjektas būtinai sutampa su mylimuoju, draugu, kolega ar būsimo projekto partneriu, sąžiningai kritikuoti yra sunku. Juolab kad pastanga kritiškai vertinti kultūros reiškinius geriausiu atveju sulaukia ir tokios reakcijos: „O kas tu toks? Ką asmeniškai padarei, kad tavo gyvenamoji erdvė būtų su pliuso ženklu? Pa(si)statyk spektaklį, pa(si)rašyk knygą, nu(si)piešk paveikslų, su(si)organizuok bent 16 renginių, tada gal ir turėsi teisę pliurpti…“ Pagal tokią logiką iš kiekvienos mokytojos galėčiau reikalauti ataskaitos: „Mokote mane auklėti vaiką? O pati kiek vaikų išauginote? Dar neturite? Tai ko kalbate?“

Bet tiek to – šiame tekste laikomasi nuostatos, kad be kritinės minties neįmanoma susidaryti objektyvesnio, išsamesnio kultūrinio gyvenimo vaizdo, suvokti tam tikrų istorinių kultūros tarpsnių, nūdienos kultūros proceso ypatumų. Kritinė mintis yra ne reikalinga, o tiesiog būtina ir neatskiriama kultūros (vietinės ir globalios) dalis, be kurios kultūros organizmo imunitetas gerokai susilpnėja ir suserga arba „popso“ gripu, arba grafomanijos radikulitu, arba kitomis man nežinomų pavadinimų ligomis bei jų „puokštėmis“.

Toliau tęsiant mintį derėtų pridurti, kad ne viena liga serga ir Klaipėda – tai gerai iliustruoja ir neseniai leidyklos „Druka“ išleista knyga „Vizijų Klaipėda“, kurios puslapiuose atrasite ne tik įdomios istorinės medžiagos, absoliučiai realių ir įgyvendinamų plastinių miesto veido operacijų aprašymų, bet ir galybę konditerinių opusų, saldžiai, romantiškai apgiedančių laisvo, demokratiško, tolerantiško, intelektualaus miesto šlovę. Kiek atidesnis aplinkai (kultūrinei – taip pat) skaitytojas, nei rožinių (anei juodų) akinių nenešiojantis „dėl stiliaus“, kabindamas panegirikų putėsius, jei neapsivems, tai susierzins. Nes jis vis tebegirdi apie sumuštus jaunuolius, kurie į Klaipėdą atvyko studijuoti iš kitų valstybių; gedi aukštos kvalifikacijos dėstytojų, išvykusių profesinių ambicijų tenkinti į kitus miestus; pasigenda subkultūrų ir nuomonių įvairovės; spektaklių išlavintiems skonio receptoriams ir nemano, kad vykdoma miesto kultūros politika yra nekvestionuojama. Žinoma, šlovinantis miestą atrodo simpatiškas. Jis tapatinamas su patriotu. Bet pagarbą miestui, rūpestį dėl jo ateities galima išreikšti ir kitaip: mandagiai, jautriai, bet kritiškai.

Tai, kad K.Ž. tekstas nesulaukė jokios oficialios reakcijos, nestebina. Net specialiai provokuojamos polemikos vyksta sunkiai ir pamažu virsta jei ne sentimentų ir romantikos kupinais pasimylavimais bei pasiseiliojimais, tai nuosaikiais, aptakiais pasakojimais, pagimdytais tarsi ne gyvenančių Klaipėdoje, o virš jos sklandančių. Kalbu apie praėjusiais metais tinklalapyje Kulturpolis.lt publikuotą tekstų ciklą „Klaipėdos veidai. Miestas kaip dienoraštis“: žadėjęs būti margas, kritiškas, smalsus dienoraštis net neįpusėjus projektui virto romantiškiausio puslapio konkursu.

Klaipėda turi svorį, bet kritinės minties trūkumas čia irgi akivaizdus. To priežastis – ne gebančių, galinčių, mokančių rašyti ir turinčių ką pasakyti trūkumas. Net ne baimė įsigyti nedraugų (noras gyventi ramiai ir taikiai su kultūrine aplinka), o kažkas kita, ką vienu žodžiu įvardyti sunku: nuovargis, abejingumas, tingulys, nenoras įsipareigoti, nesuinteresuotumas; net profesinis nusivylimas aplinka, neverta kritinių minčių arba prašyte besiprašančia neigiamų pažymių; fasadine, formalia, projektine kultūra – daug kas galėtų būti laikoma žodžių junginio kažkas kita sudėtine dalimi.

O jei taip, tai kokie metodai galėtų priversti talentingą, gabų, įžvalgų asmenį savo mintimis dalytis su visuomene ir tokiu būdu ją provokuoti mąstyti? Ar įmanoma Klaipėdoje suburti kultūros kritikų klubą, panašų į tą, kuris praėjusiais metais gimė Vilniuje (turiu omenyje Kritikų klubą – Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto inicijuotą kritikų, eseistų, literatūros mokslininkų sambūrį, siekiantį stiprinti menų ir kultūros kritiką, skatinti poleminę dvasią ir kultūrinę refleksiją Lietuvoje)? Žinoma, neoficialiai kritikų klubą buria ir šio leidinio redaktorė (galite jos paklausti, ar daug autorių stovi su „raštingais“ tekstais už jos kabineto durų), bet kalbu apie pačios kritinės minties iniciatyvą.

Žodžiu, faktas, kad mieste apskritai egzistuoja užpildyti kultūros žiniasklaidos puslapiai, kelia nuostabą. Bet tas žinojimas, kad yra taip, kaip yra, neguodžia. Juolab kad Klaipėda skelbiasi esanti universitetinis miestas ir kiekvienais metais pro fakultetų duris išlydi ne vieną teatrologą, literatūrologą, istoriką, politologą, muzikos teoretiką ir t.t. Avansu dėkoju Dievui, jei jie plunksną miklina „Šiaurės Atėnuose“, „Metuose“, tinklalapyje Menufaktura.lt ar „The New York Times“, nes miesto dienraščiai išduoda esant tik Komunikacijų katedrą – jos studentai priversti atlikti praktiką žiniasklaidos priemonėse. O miesto kultūriniai leidiniai itin retai praturtėja naujais autoriais, neskubriai, profesionaliai, „nežurnalistiškai“ vertinančiais kultūrinę aplinką ne tik miesto, bet bent jau Lietuvos kontekste. Ką ten! Savo kailiu patyriau, kad teatrologijos studijas galima baigti neparašius nė vienos recenzijos. Atleiskite, studijas?..

„<…> Visą laiką buvo kalbama apie laisvą, laisvos dvasios miestą, apie laisvos minties universitetą. Iš pradžių tai veikė, paskui teko patirti, kad ir tos laisvės gana menkos, o kultūrinis skersvėjis talentingus žmones dažniau ne pakylėja šviežiems darbams, o nubloškia kur kitur. <…> Ištisos pradžios, naujų sumanymų užuomazgos, naujų žmonių pasirodymas ir… staigus dingimas. Nuolatinis nerealizuoto potencialo jausmas. Ir šalia tvyranti stagnacija, apie kurią dėl politinio korektiškumo rečiau išgirsi – gali tik susidurti, patirti. Ar Klaipėda yra universitetinis miestas? Jeigu nieko nežinotume apie aukštąsias ir aukštesniąsias mokyklas mieste, ką galėtume pasakyti? <…> Manau, kad šiuo metu kultūros institucijos, kultūros infrastruktūra ima lenkti intelektualines pajėgas mieste“, – rašė literatūrologas Rimantas Kmita minėtame cikle „Miestas kaip dienoraštis“. Negaliu oponuoti šioms mintims – jas skaitydama nesijaučiu pažeminta, neįvertinta; nemanau, kad autorius yra priekabiautojas; kad jis yra paukštis, teršiantis savo lizdą (esamuoju momentu R.Kmita duonelę lesa jau „lizdų lizde“, t.y. Vilniuje) ir pan. Sveikas kritiškumas dar niekam nepakenkė: kas mūsų nenužudo, tas padaro mus stipresnius.

… Jau daug metų viena man lojali persona gimtadienio ir kitų švenčių proga dovanoja visokias nesąmones, kurias aš skubiai ir pagarbiai išmetu arba kam nors (galinčiam jas panaudoti (sunaudoti) atiduodu. K.Ž., „rakinėjančios dantis“ dovanotiems, t.y. nemokamiems renginiams, mane įkvepia vieną dieną lojãliai man personai pasakyti: „Neleisk pinigų vėjams. Geriau išgerkime kavos ir pasikalbėkim…“

by admin