Kritikos kritika ir interpretacijos
(Tikrai ne recenzija)
Sigita Kondratienė
Sutartiniai ženklai, gal palengvinsiantys šių „kritikos kritikų“ skaitymą:
Žodžiai kursyvu – citatos, kai kur nelabai tikslios, nes rašomos ir iš atminties.
Išryškinta – negatyvi autorės pozicija.
Didžiosiomis raidėmis pradėti žodžiai – Ypatinga Vertė ir Įvertinimas.
Tik didžiosios raidės – absoliutūs Dvasios Ligonės KLIEDESIAI.
 |
| Vytauto LIAUDANSKIO nuotrauka |
Pastaruoju metu su menu susijusioje spaudoje literatūros kritikai vis dažniau ima kritikuoti ne pačius kūrinius, o savo kolegas. Tokia tradicija nėra nauja – pakankamai gyvastinga ji buvo ir prieškario Lietuvoje, o B.Sruoga mėgdavo „pasipjudyti“ ir su savimi… Bet kad B.Sruoga tik labai puikiai žaisdavo – turėjo ypatingą talentą. Dabartiniai mūsų kritikos kritikai, deja, ne tik kad nepasižymi tokiu talentu, bet ima ir prapliumpa atvira pagieža kokiai nors „knygų žiurkei“, iš bibliotekų ar knygynų lentynų išsitraukusiai „ne tą autorių“ (pvz., dabar jau a.a. J.Marcinkų), kurį „privalėtų išsitraukti“ ar imančiai Klasiko knygą, bet… Net ir ne recenzuodama, o tik į žodinę polemiką įsiveldama knygą „perskaito“ nei šiaip, nei taip“ – per absoliutų idiotiškumą visai ne taip, kaip to norėtų autorius ir jo Konsultantai (Konsultantės! – „veikiančios“ gal tik telefonu)… Tada „knygų žiurkė“ tampa jau Ragana Piesta ir dar Pavargusios dvasios – jau visiems laikams, nes taip įrašyta Literatūros ir Dvasios Galiūnų Studijoje (beje, labai keistai pavertusioje net recenzija tik gamtosauginį straipsniūkštį – tegu ir groteskiškai nejaukų, tegu ir pernelyg diletantišką…). Kai kuriuos rašytojus (gal ir visus!) skaitytojai privalo perskaityti tik taip, kaip rašytojai mano būtinai turį būti perskaityti… Ir dar daug gražiau… Dėl to G.Grajauskas „Erezijoje“ netikusius skaitytojus – samdytus žudikus – ir nužudo. Nėra skaitytojo tokio, kokio norėjo „Erezijos“ šlapiaklynis rašytojas, tai ir nereikia – jokio… Ne „Siužetą reikia nušauti“, o šiuolaikinį skaitytoją – aiškiai teigiama romane… Kilstelkim nepagarbiai ir Staliną iš numirusių – nėra skaitytojo, nėra ir problemos… Ramybė kūrėjams tada Garantuota… Tačiau iš kur ta Baimė netekti skaitytojų?..
Baisiausias pavojus rašytojams iškyla visgi tada, kai nelieka „viešųjų skaitytojų“. Pastarieji kai kurių rašytojų bei leidinių redaktorių užtat taip ir suprantami – kaip pigios ar net ir visai dykai atsiduodančios Senos Kekšės. Tokiems bent simbolinį honorarą sumokėti jau būtų didžiausia „kontoros“ kompromitacija. Svarbu, kad leidėjams ir redaktoriams tirštokas „nuoviras“ liktų… O rašytojams?.. Savaime aišku. Kuo nuo kokio nors „viešojo skaitymo“ ekshibicionizmų kyla didesnis „bruzdesys“ ar bent „birzgesys“, tuo ir rašytojas regimesnis, o kai Regimesnis, tai ir Perkamesnis. Visi šiais laikais mes tik Prekės. Arba Nebeprekės – tik „viešieji skaitytojai“(apie juos nuo pastraipos pradžios)… Bet dėl jų irgi vyksta kova… Ir Kokia!.. O-ho ho!.. Tereikia iš nuobodulio atsidurti kokiame nors menininkų susibūrime…
Rašytojų susiėjimuose ir „susibėgimuose“ vyksta tikri mūšiai su „viešaisiais skaitytojais“. Ir su tais, kurie „skaito“ rašytojus, ir su tais, kurie jų jau NEBESKAITO. O jei NEBESKAITO, tai, aišku, ir „susibėgimuose“ nedalyvauja. Tokie mušami už akių arba įvairiuos leidiniuos (dažniausiai anonimiškai) – lietuviams pačiais smagiausiais būdais. Bet būna ir gražių išimčių… Štai vienas uostamiesčio kūrėjas per LRS Klaipėdos skyriaus apvalios sukakties minėjimą prie LRS pirmininko išrėžė, kad kritikai recenzuoja tik tas knygas, už kurias autoriai jiems solidžiai sumoka… Tai turėtų būti ir protokole – nepastebėjau, ar diktofonas iš viso buvo… Kadangi iš „kritikų“ salėje buvau, ko gero, tik aš – ir dar nekviesta… Užtat ir klausiu linksmai to rašytojo, kuris net raštu pripažino, kad ji yra recenzavusi ir mano knygas, kur kada ir kiek jis man yra sumokėjęs?.. Neišsigint, kad daug savo Produkcijos tokiai vienai „literatūrologei“ tas rašytojas buvo dedikavęs… Tačiau to „užmokesčio“ jau nebėra… Tiesa, kai kurie kiti autoriai už „bandymus skaityti“ jų Šedevrus net ir taip nėra padėkoję… Net ir puodelio arbatos už recenzijų Paklodes, tegu tik sarkastiškai išsišaipydami, per knygų pristatymus ar per kitus „literatūrinius susiėjimus“ nėra pasiūlę… Bet už tai labai ačiū, nes esu Iš Debilų giminės Idiotų Tokių, kuriems per sunku likt skolingiems… O imsiu ir dar pasijusiu… Arba paprašysiu grąžinti ir viešai „prisigirtus“ Lt… Taigi!.. Tačiau, Ponai, dabar gal rimčiau?..
Kad kritikų duona su ašakom, kažkada labai seniai yra ironiškai ir autoironiškai išsišaipęs toks profesorius V.Auryla. Autorių ir jų tyrinėtojų bei tyrinėtojų tyrinėtojų antagonizmas gal ir labai suprantamas reiškinys. Juk per tekstus „kalbasi“ dažnai labai skirtingi ir be galo skirtingos gyvenimiškos patirties žmonės… Sakykim… Dalyvauja būrelis skaitytojų ir autorių kitų rašytojų knygų pristatymuose… Po to „kupste“ ar ir tik dviese vienas kito paklausia: „Na ir Kaip?!.“ Aišku, kad tokiu atveju neišsakyt savo nuomonės yra be galo sudėtinga. Tačiau, kokie atsargūs būtų kiti, vis tiek pajuntu ir jų susižavėjimą, ir abejones, ir atvirą ironiją ar ir nusivylimą. Ir pastebiu, kad to paties reiškinio interpretacijos susikryžiuoja net ir opozicijomis… Toks pavyzdys: po vieno renginio priėjo tokia rašytoja, aišku, kad su „Na ir Kaip?“… Tačiau ir pati nuoširdi. Sako: „Kai klausaus aktorių, tai viskas be galo gražu, o“… Į tai imu tik juoktis: „Aš priešingai – kuo labiau senstu, tuo malonesni man Jūsų pačių balsai vien dėl to, kad juose nėra aktorinio „balso pastatymo“… Tuo ypač įsitikinau pasiklausiusi Rolando Rastausko Berlyniados (ką tik ištaisiau savo pačios kažkada parašytą klaidą – R.Rolando…). Tokio autorinio skaitymo stebuklo, kai net ir skaitymo klaida virsdavo tik Menu, iki tol dar niekada nebuvau išgyvenusi… Ir štai per Jūros šventę tos pačios Berlyniados gabaliuką pradeda skaityti pripažinta aktorė. Esu jos Gerbėja ir tąkart ji skaito, matyt, tikrai puikiai… Tik man rėžia ausis, nes per daug disonansiška tam, ką girdėjau tik prieš pora mėnesių gyvai sakantį autorių… Gailiuosi iki šiol, kad per Jūros šventę nebuvau pasiėmusi kuo užsikimšti ausų… Bet pabrėžiu: tokios būsenos, ačiū Dievui, buvau, matyt, tik aš… Taigi, kas yra individualus pasaulio ir kito suvokimas?.. O ir literatūrologinės ar eseistinės=bandomosios interpretacijos?..
Vienetai literatūros kritikų bei apskritai meno tyrinėtojų duoną valgančiųjų yra ir savo profesinės srities Muzikantai (Hofmano sąvoka), galintys taip išryškinti kai kurias teksto vietas, kad tos ir visą kūrinį staiga priverstų skambėti – paverstų tikru šedevru. Tačiau turėjome ir V.Kubilių (kaip tik esu atsivertusi vieną paskutinių Jo knygų), tebeturime ir V.Daujotytę… Daugybę literatūros kritikos darbų bent man be galo miela paskaitinėti – net jų recenzuojamų tekstų nemačiusiai… Yra tuose tyrinėjimuose kažkokia ypatinga įtaiga, kad net ir neateina į galvą suabejoti tekstų interpretacijų patikimumu. Jau net ir ieškau tokios Jūratės Baranovos rašinių… Tačiau pastaruoju metu vis dažniau randu ir tokias recenzijas ar net literatūrologinius svarstymus, kurie vis labiau (vėl gal tik man) apeina pačius kūrinius, bet labai „išmoningai narsto“, kaip iš jų tekstų supratau, jų itin puikiai išstudijuotas kūrėjų biografijas. Štai, sakykim, J.Šikšnelis, G.Grajauskas, o dabar ir G.Beresnevičius, pasirodo, kuria savo romanuose ne literatūrinius personažus, o, pasirodo, užsiiminėja ekshibicionizmu… Pasidaro tiesiog įdomu (tiesiog atrakcija! – ironizuoju, ironizuoju…), kaip jie tai kūriniuose ir padaro?.. Per didelius vargus gavau pasiskolinti pirmųjų dviejų knygas…Nieko panašaus!.. Nieko, ką taip išreklamavo kritika, taip ir nesuradau, todėl daugiau „ant tokių kabliukų“ stengsiuosi nepakliūti – tikrai G.Beresnevičiaus įdomesnio, koks jis man yra įdomus kad ir „Šiaurės Atėnuose“, nerasiu, tegu dabar jau tokios kritikės ir „demaskuoto“, ir „į dienos šviesą išvilkto“. Esu tokia Nesociali/Asociali, kad man visai neįdomu, kas ko ir iš ko nori bei kam ką ir už ką yra kaltas, su kuo kur kada kaip ir kokiu tikslu mylisi, geria ar kitaip „draugauja“?.. Pakartoju, kad man vis vien, ką knygų ar kitų tekstų autoriai veikia gyvenime. Jeigu kartais su jais susitinku, tai man svarbu tik tai, kiek jie korektiški su manimi ir ar korektiški kitų atžvilgiu mano akivaizdoje. O šiaip mane veikia tik kūriniai. Vieni traukia – ir net labai, nes man yra priimtinas arba net be galo šviežias pasirodo esąs meninis gyvenimo transformavimas juose. Kiti tik atstumia – ir niekaip negaliu prie jų „prisilipinti“, nes ir jų „gyvenimo tiesos“ yra kaip nudėvėti kaliošai, ir kalba atrodo taip, kaip po keliasdešimties amputacijų. Manau, kad kažkas panašaus vyksta ir su kitais knygų skaitytojais. Ne tik su tais, kurie iš neturėjimo ką veikti Įžūliai drįsta pabūti „kritikais“… Tačiau vėl kažkodėl imu rašyti ne tai, ką norėjau rašyti…
Pagrindinė šio teksto keliama problema būtų tokia: kas pasidarė su šiuolaikine literatūros kritika, kad ji vengia tyrinėti kūrinius, bet su didžiausia piktdžiuga ima tyrinėti autorių asmeninį gyvenimą bei „polinkius“ ir pagiežingai kariauti su kitais kritikais?.. Štai bent pora literatūros tyrinėtojų ima ir tiesiog per vienodą sakinių struktūrą bei intonacijas liaupsėmis išvadina recenzijas, tik pakankamai pozityviai įvertinusias kai kurių autorių kūrybą. Vasarą pliaže viena pažįstama parodė kažkuriame „Lietuvos aide“ išspausdintą straipsnį, kuriame praėjusių metų „Poezijos pavasario“ laureatė, o ir jos eilėraščių meninę vertę įžiūrėjusieji taip pagiežingai užpulti (žinoma, gal tik man, skaičiusiai dar ir be akinių, vėl susidarė toks įspūdis), kad net karšty ir net įkaitusiame smėly begulinčią mane pertraukė ledinė vėsa. Didžiausią pagiežą recenzentui sukėlė vien tai, kad laureatė poeziją transformavo į romų ir mūkiantį bei dar ir į melžiamą naminį gyvulį, o ne į sparnuotąjį Pegasą – įsivaizduokim jį galingą, stovintį Piestu ir aistringai žvengiantį… Taigi… Juokauju, juokauju… – taip po operacijų pernelyg įsipokštavę imdavo mane, pacientę, raminti kai kurie itin baimingi chirurgai – dėl šventos ramybės… (Ojojoi!.. – koks Nepadorumas!.. Rašyti Ne Apie Kitus, o Apie Save?!. Juk tokia „autobiografija“, pagal šiuolaikinių tekstų Ekspertus, turėtų būti rakytinai užrakinta devyniasdešimt devyniomis spynomis – per vėlai suprasta, kas yra Narcisizmas… Dabar tikrai kokia nors Ori Ponia purkštels, kad užsiiminėju sadomazochistiniu ekshibicionizmu. Gerai, kad nors kaimynai „prasti“ ir „nemokyti“ – skaitydami tik apie „didingus dalykus“ pamanys… Tačiau vis tiek viename neseniai išgirstame G.Grajausko eilėraštyje ši mano patirtis kaip nufilmuota – net ir su buvusiais dialogais – ir tik minimas autorius bei aš žinome, kad tikrai vienas nuo kito nenusirašėme gyvenimo pašmaikštavimų su žmogumi…) Vis dėlto komiškai ataidi iš praeities ir vienos mano mokinės (beje, dvidešimtmetės) klausimas: Kodėl žmonės taip įžeidinėja karves? – pasako apie moterį: Karvė! Tada labai juokiausi iš žavaus merginos naivumo… Bet po „Lietuvos aido“ recenzijos su savo buvusia mokine sutinku jau visu šimtu procentų… Jei gimei ne Kilmingu Eržilu, į Olimpą tikrai nedrįsk lįsti… Būsi suniekinta ir sutrepenta juodai… Mat, pasirodo, esi tiktai „plačiai išsižergusi karvė“… Na ir kas, kad imi ir pasivadini poezija…
Kritikuoti yra lengviausia… – seniai seniai perspėjo mane tokia dėstytoja J.Saulėnienė. Iš vis sudėtingi dalykai atsiranda mūsų kritikoje ir literatūrologijoje, kai imama kalbėti apskritai apie kūrinių sąrangą, kalbėjimo būdą bei žodinę raišką. Šią tiesą geriausiai įrodė paskutinieji gyvenimo metai. Pirmiausia asmeniškai – kaip „rašytojai“. Bet ir iš šalies stebint jau tikrą LRS narį, poetą. Dėl ko mudu abu taip „spaudėm kitus“, tas pats ir mūsų pačių Produkcijoje išlindo. Deja, ir dar šimtą kartų baisiau!.. Tik skirtumas tas, kad tai man ir pasakoma, ir su didžiausia pagieža parašoma – kad ir „Klaipėdoje“… Arba ima ir atsiranda Nežmoniškai Plepi Tyla… (Beje, Tyla iš tikrųjų yra pati Šnekiausia/Iškalbingiausia.) Kitiems savo nuomonę į akis gali „rėžti“ tik Viena Kvailė. Tai aš. Bet išvada visiems bendra: tik tas, kas nieko nedaro, viską padaro gerai… Šio sakinio nežymiu kaip citatos, nes tai neàtskiriama nuo kiekvieno žmogaus patirties – tegu ir labai kurioziškos. Klasikinis dėsnis: jeigu pats neapsidergsi iki ausų, tai kažkas („Nepažįstamieji!“) būtinai apsidergti padės – ir dar Gudriai Šypsodamiesi Aptapšnos – tik Ne Savo rankomis… Juk Elegancija tada svarbiausia… Bet vėl jau krypstu nuo temos…
Tad dabar jau tikrai tik apie taip papiktinusią vos ne visą literatūrinės kritikos elitą mūsų šiuolaikinių rašytojų tekstų leksiką. Kadangi esu ir Nespecialistė, iš pačios gyvenimo kloakos, ir dar, pasak „Ypatingai Tiesių“, ir Kreiva, tai dėl to, matyt, tik manęs ir nesudirginusią, nes kaip sako labai pastabi tauta: Kreivi prie Kreivų – tai kaip prie smalos!.. Tik žodžius Didžiosiomis Raidėmis tauta kažkodėl taria lotyniškai – matyt, pasak Naujųjų laikų Istorikų, taip „prasiveržia“ mūsų „romėniškas kraujas“?.. (Tiems, kurie nesuprato, primenu, kad pagrindiniu negatyviu dirgikliu Kritika laiko lytį/SEKSĄ kūriniuose žyminčius žodžius.) Tačiau vis tiek stebiuosi: jei manome nešvankius esant Beresnevičių, Erlicką, Grajauską ar Šikšnelį (nors jų net ir kūrybos beveik nepažįstu), tai įvairių „gašlybių“ vaizdavimo literatūroje pradininke tada jau reikėtų laikyti ar ne Žemaitę… Kad jos Vingiai nepraustaburniai, vadinasi, tai – ne Vingiai, o pati panelė Beniuševičiūtė?.. O ką liudija senės Vingienės „požeminės“ užuominos ir pašaipos bei Katrės rauda po „Marčios“ vestuvių pirmosios nakties?.. Tik ne mūsų dainų prašymus, kad liktų mergelė su žaliosiom rūtelėm dar nors vieną dienelę – jau tiesiog nebepadoriai ironizuoju… Beje, dar „tamsiais sovietiniais laikais“ tokia tautosakininkė B.Kerbelytė tokiame „Gimtajame krašte“ bandė pasakyti, jog kai dainuojam, kad jaunas bernelis ledelį kirto, žirgelį girdė, tai dainuojam visai ne tą, ką girdim, o… Bet dabar jau sustoju, nes nuo to straipsnio pasirodymo nepraėjo dar nė dvidešimt metų ir dar per ryškiai tebeskamba „patriotų“ reakcija į šį tyrinėtojos „išsišokimą“ – mums tokių mokslininkių nereikia… Grajauskas „Erezijoje“ tikrai kažką panašiai irgi suimprovizavo – reakcija analogiška…Vadinasi, Budim… Bet kyla klausimas: kas ir su kokiom kūno funkcijom sutvėrė žmogų, kad kažką vis privalome nutylėti?.. Ar tik todėl, kad nemokame apie tai, kas su mumis natūraliai vyksta (būtent, kad be dirbtinių estrogenų, testosteronų ir viagrų…), normaliai ir lietuviškai parašyti? Tegu iš netikėtumo ir užsikvatodami ar iš nuostabos ir drovokai sutrikdami… Kaip ir dėl ko atsirado lietuviški žodžiai?.. Ar tik dėl to, kad kaip Lavonai gulėtų vien labai inteligentiškų Kalbininkų siauroms mokslinėms reikmėms naudojamuose Žodynuose?.. Žodis nevartojamas juk miršta. Kaip pavyzdį pateiksiu tik vieną – ausẽklį. Pamiršome jį, užtat ir turime – tiek viedrą, tiek kibirą – pastarojo germanizmo net ir kirčiuoti nebemokėdami (užtat „atsikratėme slavizmo!“)… Ar taip jau nėra ir su mūsų erotine ar su fiziologine leksika? Juk net vakarietišku fuck daugybėje filmų kažkodėl visai nesipiktiname?.. (Beje, ar nesusimąstėte apie porą bendrą šaknį turinčių žodžių, mano sureikšmintų?.. Vienas skamba dainose, o antrasis yra, jei neklystu, M.Vainilaičio „Bruknelės“ Raganos vardas.)
Tegu ir labai kokti bei idiotiška mano, Nespecialistės, nuomonė pasirodys Specialistams, bet Erlickas iš mūsų kultūros klasikų tikrai nesityčioja. Jis tik labai subtiliai (nors ir groteskiškai „juodai“ – pastarasis vaizdavimo būdas neneigia prieš skliaustelius paminėtos sąvokos) tyčiojasi iš mūsų šiuolaikinės kultūros (ypač politinės), kurioje vienas „vyriškas daiktas“ jau yra virtęs daug didesne vertybe nei visa tauta ir jos likimas (gal ir viso pasaulio likimas – dalyvis juk ir Adomas, o pavadinimas taigi koks?..). Ir vis dėlto pasidaro įdomu, kodėl literatūrinis Lietuvos elitas kūrinyje tokiu atveju temato tik išvardintus įvairius „nepadoraus daikto“ vardus – susikoncentruoja tiktai į detales?.. Kai tą elitą turėtų ištikti ir tikras šokas per Erlicką suvokus, jog iš Keltis keliančio „Varpo“ mūsų gyvenime dabar yra likusi tik tokia susmukusi „varpa“ – taigi kad ne javo vaisingumo simbolis… Žinoma, Servilizmo Kanonus tobulai perpratusiesiems toks „erlickinimasis“ gal ir atgrasus… Man, gyvenimo Kloakos Idiotei, ne. Man kaip teksto visuma, deja, nėra vulgarūs nei Černiausko, nei Grajausko, nei Šikšnelio kūriniai. Vis dėlto tenka kartoti klausimą, kodėl mus taip tebepiktina meninių tekstų groteskiškumas ar lietuviškos ir rusiškos vulgarybės juose, skirtuose tik suaugusiems, tačiau kodėl esame kurtì vokiškoms bei angliškoms nešvankybėms? Pastarosios šlykščios ne mažiau, o bent vieno spektaklio angliškas pavadinimas prieš visus Lietuvos vaikus, kurie rusiškai jau nieko nebesupranta, bet užtat angliškai ir dar kaip „skaldo“ – „Vauūū!“, – atvirai ir labai ilgai puikavosi. Ir paklauskime mokytojų, kaip jos kovoja su „epitetais“ „Kreivos“, joms lotyniškai į akis jau nuolat spjaunamais, ar lituanistų, kiek jiems kainuoja šiuolaikiniams moksleiviams pacituoti epizodą kad ir iš A.Baranausko „Anykščių šilelio“ apie pušis, kurios nulinko it varpos?.. (Čia iš stebėtų pamokų.) Yra pakankamai „linksmas“ pavyzdys ir iš buvusių rusų kalbos pamokų lietuvių mokyklose – ketvirtokas rašo lentoje sakinį su žodžiu pisátj, bet iš įtampos ima ir praleidžia jame ir „a“, ir minkštumo ženklą. Viena mergaičiukė taisydama ir perskaito taip, kaip parašyta… Gerai, kad klasė sukomplektuota iš labai inteligentiškų šeimų vaikų – situacijos anekdotiškumą užtat ir pastebi bei įsimena tik „ištvirkusi“ mokytoja… O šiuolaikinių penktokų „fu“ klasėje mokyklinė lenta net mirga nuo lytinių organų ir net lytinių aktų piešinių ir mokytojams jau nebeįmanoma ištarti net ir žodžio myliu – vaikų akys žaibiškai užsidega net nebeslepiamu gašlumu… Taigi… Pamokslaujanti išvada yra tik viena… Vulgarus yra dažniausiai ne pats žodis ar juo bei gyvenimiška patirtimi besiremiantis kūrinys, o KONTEKSTAS, kurį sukuriame Pagal Savo Sugedimo lygį tik mes Patys – tokią pastabą dėl „bi“ „plius“ „bi“ ar ne A.Jakštui davė dar mūsų vaikų literatūros Tėvas P.Mašiotas…
Gerbiamieji Kalbos Grožio ir Dvasinio literatūros Turinio Saugotojai, šio teksto pabaigoje man tad rūpi tik dar viena smulkmenėlė. Labai nepadoru autoritetingiems žmonėms ją priminti, bet… Mielieji, kai apie gyvenimo Purvą ar net Pačiu Juo rašo talentingi poetai ar prozininkai ir dramaturgai, tai jie mus Tuo Purvu ir apvalo (yra toks gydymo būdas). Tačiau kai mes labai „švankiai“ rašome tik vieną nešvankaus žodžio raidę, tai savo mintyse vis tiek „rašome“ BJAURASTĮ. Ir skaitytojus, deja, priverčiame pamatyti ne atskirą raidę, ištarti, deja, irgi ne atskirą beprasmį garsą – o tai jau CINIZMAS. Todėl ir esame Kalti prieš Dievą tiek siela, tiek širdimi, tiek mintimis… Žodžiais nusidėti yra pati mažiausia nuodėmė, kadangi tai nuodėmė jau ir atvira – kaip ir pripažinta bei viešai išpažinta… Nepainiokime mūsų pragmatiškai glotnaus viešojo bendravimo bei tarnybinio etiketo su grožine literatūra (ypač su proza ir drama) – tai labai svetimos viena kitai, deja, to paties ir vienintelio mūsų gyvenimo sritys. Kol esame vienokie viešumoje, o visai kitokie savųjų – „patikimųjų“ – rate ar vieni, nepykime, o tik džiaukimės, kad turime tikrai neprastų šiuolaikinių menininkų sukurtus groteskus, šaržus, karikatūras, paslėptas parodijas, graudų sarkazmą, atvirai apsimestą kvailumą ir kitokias vaizdavimo formas (nesvetimas ir publicistikai, ir eseistinei kritikai) – lyg ir atsainų ar ir „juodą“ juoką (tai tik viena priemonių sukurti būtinąją distanciją tarp autorių ir jų kūrinių vyksmo), bet vis dėlto juoką pro ašaras. Neatsidurkime daug baisesnėje situacijoje, negu kad buvome atsidūrę sovietmetyje, iš literatūrinio Lietuvos ir pasaulio konteksto išbraukdami daugybę talentingų žmonių… Paminėkime vėl atskirai tik B.Sruogos „Dievų mišką“ – „pasityčiojimą iš žmogaus kančių“. Anekdotai, ir tiek. Bet tokie anekdotai jau ir… O kas dar?.. Deja, liekam gyventi, taigi „Kvepiantys“ MES… Tokie Tokiems gal ir esam Patrauklūs… Bet tada vis tiek kažkada ateina Erlickas!.. Ir… Ant ko pykstame, Ponai?!.
P.S. Netikėtai pabuvau Viliaus Bražėno knygos „Po dvylika vėliavų“ pristatymo vakare. Gaila pasidarė, kad jame iš mūsų kultūrinio elito tedalyvavo vienetai. Tokios elegancijos, tokios vakaro vedimo kultūros, tokios subtilaus humoro formų įvairovės, tokio asmenybinio įvairiapusiškumo, kokiais apdovanojo visus vakaro vedėjas Edmundas Simanaitis ir pats Kaltininkas, mūsų dabartinei inteligentijai, žinoma, tik pavydėti. Ir tik po šio vakaro aš pagaliau perpratau savo 85-metės Mamos labai liūdną sakinį: Argi dabar vyrai tokie, kokie jie buvo mano laikais?.. Iki šiol jį telaikiau tik Mamos Jaunystės Ilgesiu…
