Kritinės minties kosmogonija
Paulius Kliševičius
Receptas Nr.1
Alfa ir omega
Jums reikės: 1 vnt. superantgamtinės būtybės arba 1 vnt. Didžiojo Sprogimo; 1 vnt. Žodžio (jei kliaujatės evoliucija, Žodžio reikės laukti kiek ilgiau).
Eiga: viskas prasideda nuo to, kai kažin kokia antgamtinė būtybė, pas mus dažnai vadinama Dievu, taria Žodį. Ir randasi viskas paskui: žemė, dangus, vanduo, molis, gyviai, vyras, moteris. Vėliau šiedu pradeda šnekėtis, kadangi taip pat turi Žodį. Dar vėliau, jau po nusidėjimo, ima daugintis, ir tų žodžių pasidaro labai labai daug.(Kada atsiranda kritinė mintis – prieš nusidėjimą, ar po jo – tegul ginčijasi teologai, antropologai ir kiti galvoti veikėjai. Bet kad ji yra pirmojo Žodžio išdava – tenedrįsta niekas neigti!). Iš Žodžio raidžių ir garsų permutacijų kyla nauji žodžiai, sakiniai ir mintys, kurios susijungusios ima kurti naują pasaulį. Daugybę naujų pasaulių.
Voilà! Turime 2011 metus ir miriadus prisakytų žodžių, sukurtų pasaulių, sulaužytų iečių ir patologinės psichozės atvejų. Mus dominantis rezultatas – kritinė mintis Klaipėdoje. Pažiūrėkim.
Nuo pasaulio pradžios leidžiu sau peršokti prie praėjusių metų rugpjūčio ir šių metų sausio bei vasario. Kartu su visais neabejingaisiais gavau įstabią progą stebėti „Duryse“ užgimstančią diskusiją apie Klaipėdos kultūrinio gyvenimo ypatumus. Kalbu, žinoma, apie Klampėdos Žiurkės (toliau – K.Ž.),Gitanos Gugevičiūtės (G.G.) ir Juozo Šikšnelio (J.Š.) svarstymus. Esu lojalus šio mėnraščio skaitytojas, be to, mėgstu kišti nosį visur, kur vystosi įdomios mintys. Taigi ir kišu jau.
Kadangi esu neabejingas savojo miesto kultūros būklei, negaliu nesižavėti kandžiomis ir taikliomis K.Ž. pastabomis. Negaliu nesižavėti G.G. įžvalgomis. Pagaliau negaliu negerbti J.Š. pastangų, subalansuoto visokių teigiamybių ieškojimo ir racionalizavimo. O štai čia ir prasideda.
Racionalizavimas – tai saviapgaulės forma. Ne ką kita daro J.Š., stebėdamas Klaipėdos kultūrinius ypatumus ir mokydamas K.Ž. bei G.G. visokeriopo santūrumo. Tačiau abejonė ir aštri kritika saviapgaulę (racionalizavimą) drasko į skutus, sykiu griaudama ontologinio saugumo pamatus, kaip pasakytų A.Giddensas.
Receptas Nr.2
Sugriautas būties saugumas
Jums reikės: 1 vnt. laisvojo radikalo (pageidautini K.Pocius ir D.Pocevičius, arba V.Normanas, arba K.Ž. ir visi, kas į juos panašūs); 1 vnt. chaotiškos argumentacijos; 1 vnt. būties saugumo (reiškiasi aiškiu ribų suvokimu, racionaliu svarstymu ir toli siekiančiomis išvadomis).
Eiga: sumaišyti vieną laisvą radikalą su vienu būties saugumu.
Voilà! Turite būties saugumo griuvėsius, kuriuos tiesiog privalėsite atstatinėti visokeriopai įžeidinėdami aplinkinius.
Diskusija J.Š. dėka graso virsti į disputą. Labai panašų į U.Eco aprašytąjį „Rožės varde“. Na, tą, kuris vyko tarp popiežiaus legato ir pranciškonų regulos. Visas panašumas tai, jog J.Š., lygiai kaip popiežiaus legatas, siūlo geriau žvelgti į tai, kas gražu, ir šiukštu neabejoti dogma. Džiaugtis ja. O jei nesidžiaugti – tai prisiimti kaltę dėl pasaulio bjaurumo (išsyk prisipažinsiu – ne itin supratau, kuo čia dėta kaltė). K.Ž ir G.G. pozicijos šiuo atveju itin „pranciškoniškos“. Viduramžių standartais tai reiškia kritiką, abejonę, o galiausiai progresyvumą.
Kai kuriuose šaltiniuose šiuolaikinis pasaulis ir jo socialinio / ekonominio / kultūrinio gyvenimo ypatumai jau senokai apibūdinami „naujųjų viduramžių“ terminu. O kodėl gi ne? Turime ryškius galios centrus. Turime visuotinai priimtą ideologiją. Turime benykstančias valstybių sienas. Lietuvoje, o ypač Klaipėdoje „naujieji viduramžiai“ tiesiog tvyro ore. Paklūstame galios centrui ir nuolankiai vykdome jų priesakus. Iniciatyvos užpjudomos pseodokritikos inkvizicija, dėl kurios visuomenėje susidaro totalus abejingumas. Tai tarsi anatema, atskyrimas nuo Bažnyčios ar izoliavimas specialios paskirties įstaigoje (čia jau nebe iš viduramžių, beje). Ir ačiū Dievui, kad viduramžiai vis dėlto naujieji ir kad vaidiname demokratiją. Dėl to tasai „atskyrimas“ tesukelia juoką. Bent jau mąslią šypsenėlę. Štai ir sakau, šyptelkim ir rėkim apie tai, kas bloga ir ydinga, nes rėkimo teisė garantuota konstitucijos.
Grįžtant prie šio rašinio kaltininkų – bet kokia socialinė kritika J.Š. primena anoniminio interneto komentuotojo poziciją. Ši pozicija nusakoma pamazgų pylimu ir visišku nepaisymu aplinkui matomų teigiamybių. G.G. kritiką laiko neišvengiamu, net privalomu aktyviojo socialinio gyvenimo bruožu. Kritikas – tai besidergiantis, besiputojantis ir visaip kitaip nepasitenkinimą reiškiantis veikėjas. Dargi ir nesislapstantis, ir nepaisantis bendruomenės nusistatymų. Nebijantis būti išjuoktas ar sunaikintas.
Abu autoriai savotiškai teisūs. Tik J.Š. analogija turi esminį trūkumą. Tikras kritikas, kad ir kiek putų bedrabstytų ir laistytųsi „savo išskalbtų drabužių pamuilėm“, niekuomet nesislėps. Čia pridurčiau – abejotina, ar pasisekė Klaipėdai, bet ji neturi nei Castor&Pollux, nei Vilio Normano, todėl mūsų kritika tėra santūrus, veik aristokratiško etiketo normomis paremtas apsikeitimas mintimis.
Man klaipėdietiška kritinė mintis primena ne itin vykusią šachmatų partiją. Tokią, kuri žaidžiama vos taisykles pramokus, atsargiai, šiukštu neįžeidžiant oponento, nes šis, neduokdie, pamirš šachmatus ir tvos kokia stambia figūra veidan. Todėl klaipėdietiška kritika neveikia. Arba mažų mažiausiai yra neįdomi. Bet bent jau vyksta. Ačiū už procesą.
Receptas Nr.3
Kritikos suflė
Jums reikės: daug vnt. interesantų (pageidautina kuo labiau įsipareigojųsių, nors tinka ir atsitiktiniai veikėjai); 4 vnt. žiniasklaidos priemonių eterio: radijo, spaudos, televizijos, interneto; 1 vnt. temos (pasirinktinai: kultūra, ekonomika, politika, buitis; arba visų jų mišinys); 1 vnt. auditorijos.
Eiga: sumaišyti interesantus su tema; paskleisti juos per žiniasklaidos priemonę; palaikyti mažiausiai vieną dieną, palengva barstant auditoriją.
Voilà! Reakcija įvyksta arba neįvyksta, ir tuomet priklausomai nuo ingredientų pasirinkimo turite kritinio diskurso suflė.
O jei imtumėmės kalbėti konkrečiai, kaip mus moko Aristotelis, išmokęs iš Platono, kuris mokėsi pas Sokratą ir kurie visi padarė nemenką įtaką J.Š., K.Ž. ir G.G., pagvildenčiau vieną temą. Klaipėdoje nėra kino. Jokios kino kultūros. Arba veikiau ji išsklidusi po paskirus namų ūkius, kuriuose esama internetinės prieigos. Kinas Klaipėdoje neišeina iš buities ribų ir nėra visuomenėje priimta bendravimo forma. Priežastys? Vienas stambus komercinis kino teatras. Vienas kino teatras, išlaikomas valstybės. Keletas iniciatyvų, kurios kiną rodo sau ir žiūri dėl savęs. Sporadiški, beveik nudusę festivaliai, kurių nei numatysi, anei į juos suspėsi patekti. Apverktina ir pasidygėtina.
Receptas Nr.4
Klaipėdos kino teatras
Jums reikės: 1 vnt. alternatyvaus kino teatro su efektingu projektoriumi; 1 vnt. alternatyvaus mąstymo veikėjo – kino teatro direktoriaus arba 1 vnt. alternatyviai mąstančios iniciatyvos; 1 vnt. priėjimo prie kokybiškų filmų (pageidautina 35 mm juostoje) fondo; 1 vnt. kruopščiai atrinktos programos; 4 vnt. žiūrovų iš skirtingų miesto pusių (šiaurės, rytų, vakarų ir pietų) arba 1 vnt. intensyvaus „piaro“; 1 vnt. gebančiojo rašyti apie kiną (blogiausiu atveju tinka bet koks žurnalistas).
Eiga: sumaišyti alternatyvaus mąstymo veikėją su kino teatru – būtina, kad veikėjas imtų kino teatru kvėpuoti; panaudoti priėjimą prie kokybiškų filmų: čia turėtų vykti atrinkimo procesas, kuris galiausiai tampa kruopščiai atrinkta programa; pakviesti 4 vnt. žiūrovų iš skirtingų miesto pusių; galima kvietimą maišyti su „piaru“.
Voilà! Jei viskas atlikta teisingai, turėsite naują ir alternatyvų kino teatrą, kuriame rodomi visapusiškai kokybiški filmai. Ir jame tikrai nestokos žiūrovų, nes tie 4 vnt. iš skirtingų miesto pusių prisišauks savų draugų, pažįstamų, giminių, bendradarbių, priešų etc. 1 vnt., gebantis rašyti apie kiną (blogiausiu atveju – bet koks žurnalistas) šitą alternatyvųjį kino teatrą parodys daugeliui, kurie būtinai panūs apie tai kalbėti ir dalytis mintimis.
Rezultatai: (1) nauja iniciatyva; (2) kokybiškas laiko praleidimas; (3) atskirties tarp šiaurės ir pietų mažėjimas; (4) kritikos banga, galinti sukurti diskursą.
Ir vis dėlto… Pirmiausia buvo Žodis. Ir tapo jis pagrindiniu žmogaus įrankiu. Ir radosi kritinė mintis. Ne iš tamsos, ne iš fizinio ir idėjinio obskurantizmo. Ne iš totalios tuštumos. Ir prigyja toji mintis vangiai. Bet netgi pats prigydymo procesas duoda stebėtinų rezultatų. Nenutilkite!
