„Kruvinos vestuvės” baigėsi klausimu apie „Aistringus šokius”

„Kruvinos vestuvės” baigėsi klausimu apie „Aistringus šokius”

Violeta Milvydienė

Vienintelį premjerinį šokio spektaklį šiemetiniame festivalyje „Muzikinis rugpjūtis pajūryje” Klaipėdos žiūrovai išvydo rugpjūčio 16-osios vakarą. Po valandą trukusios „Kruvinų vestuvių” istorijos spektaklio libreto autorius ir choreografas Jurijus Smoriginas kreipėsi į publiką, retoriškai klausdamas: „O kas sakė, kad „Aistringi šokiai” nereikalingi?..”

Stebina keistas požiūris

Išties ne itin svarbu, kaip tiksliai nuskambejo ištarta frazė, o ir atsakymo berods nesitikėta – tiesiog tariamai išreikšta mintis kiek stebina ir glumina, priversdama giliau paanalizuoti, įvertinti pamatyta bei išdėstyti savąjį požiūrį.

Juk parodytas spektaklis ir TV projektas „Aistringi šokiai. Jurijaus Smorigino mokykla” – ir teoriškai, ir praktiškai – skirtingi dalykai, neturintys jokių sąsajų: nei turiniu, nei forma, nei darbo vieta ar laiku, juolab atlikimo technika bei kitais aspektais negali būti net lyginami. Jie panašūs nebent tik tuo, kad vienas „atlikėjas” į klaipėdiečių trupę įsijungė atkeliavęs iš „ten”, ir šokių statytojas – tas pats asmuo.

Esmė slypi pavadinime

Ispaniška tema J.Smoriginas kuria ne pirmąsyk – „Karmen“, „Bolero“, „Ispaniškos vedybos“ įvairiu metu pastatytos Klaipėdos bei Kauno muzikiniuose teatruose. Į dramaturgo F.Garcia Lorca‘os kūrybą jau taip pat kreiptasi – baleto pastatymu „Albos namai“. Taigi medžiaga choreografui nebe nauja.

Tačiau šįkart pasirinkimas dar ir kryptingas – apie tai skelbia festivalio šūkis: „Sveika, Ispanija!“

Analogiškai – visa naujojo spektaklio esmė slypi kūrinio pavadinime.

Apie turinį ir formą

„Kruvinos vestuvės“ – šokiu iliustruojama istorija apie nelaimingą moterų dalią, apie meilės peripetijas, pasibaigusias tragiškai – dviejų vyrų žūtimi.

Kūrinys interpretuojamas ne išsamiai, o tik fragmentiškai – scenoje vaizduojami svarbiausi įvykiai, perteikiami herojų santykiai, reiškiamos emocijos – ir to pakanka.

Scenografija minimali: keli kabantys karnizai, riedantys vežimėliai. Kostiumai (dailininkė Iveta Ciparytė) – klasikinių spalvų arba ekstravagantiško modelio. Vizualumą paryškina šviesų žaismas ekrane ant galinės užuolaidos (šviesos dailininkas Donatas Šimonis).

Spektaklio forma – gana tradicinė, struktūra – nesudėtinga, situacijos – maždaug nuspėjamos (net neskaičius ar primiršus tragediją). Gal kiek netikėtai, nelauktai scenoje pasirodė šviesiaplaukis berniukas – įvyko, atrodė, paprastai, buitiškai išspręsta, tačiau jaudinančiai įtaigiai suvaidinta mamos ir sūnaus apsikabinimo scena.

Choreografijoje – jokio kūrybinio proveržio – tos pačios formulės, įprasti sprendimai, mechaniškos judesių jungtys – nejučia persmelkia dèja vu jausmas.

Ryškiai dominuoja modernaus baleto stilistika, talpindama ir klasikinio šokio frazes, ir šiuolaikinės plastikos bei demi-charakterinio (šiuo atveju – ispanų) stiliaus elementus, t. y. pats terminas reikštų minėtų šokio žanrų sintezę. Minimaliai parodyta puantų technika čia naudojama solistės įvaizdžio paryškinimui, kaip irgi iš klasikinio baleto spektaklio modelio „atėjęs“ groteskas. Panašios ypatybės ar atributikos detalės dabar neretai sutinkamos ir šiuolaikiniame šokyje. Taigi, pasak paties choreografo, gaminamas „kokteilis“, tik nelygu kokiu būdu ar metodu jis „suplakamas“. Nustačius tinkamas proporcijas bei prieskonius, derinys būtų idealus. Bet čia svarbi ne tik specialisto branda, – reikalingas skonis ir intuicija.

Trūko darnos ir muzikalumo

Visuma išoriškai lyg ir patraukli – nieko drastiško, šokiruojančio ar nepriimtino teatro scenai. Tačiau pažvelgus giliau… Smulkių judesių gausybėje kartais pradingsta prasmė, pasikartojančiose scenose charakteriai tarsi susiniveliuoja, kai kurie poelgiai neįtikina, nes tampa nemotyvuoti. Akimirkai susiliejusį duetinį šokį trikdo nerišlūs profesionalo akiai, o šokėjų kalba tariant, „nepatogūs“ perėjimai. Momentiniai pakėlimai ir nuleidimai poroje atrodo bereikšmiai, kai nesuteikia šokiui galimo grožio, atvirkščiai, suardo buvusią natūralią harmoniją. Prisodrintus įmantriais, matyt, turinčiais simbolinę reikšmę, elementais junginius keičia užsitęsusios „tuščios vietos“ (betikslis vaikščiojimas ar perbėgimai, keičiant partnerį ar scenos tašką) – visa tai sudaro keistą blaškymosi įspūdį. Galbūt choreografas specialiai siekė sudaryti chaoso atmosferą?

Pristigo ir judesio bei muzikos vienybės. „Rimtoji“ A.Piazzolla’os kūryba – gana sudėtinga, įvairiaspalvė, pulsuojantys niuansai reikalauja ypatingų klausos pojūčių. Deja, dažniau muzika buvo stipresnė už choreografiją, o itin žymus disbalansas išryškėjo kulminaciniu momentu.

Trupė verta pagyrimo

Eilinį kartą nuoširdžių pagyrų vertas negausios (vienoje sudėtyje – vos 12 šokejų) teatro baleto trupės darbas. Atlikėjai ne tik vykusiai įgyvendino kūrėjo idėjas, įvykdę jiems skirtus reikalavimus, bet ir kiekvienas jų kūrybiškai bei racionaliai papildė savąjį vaidmenį. Nenuostabu, juk dauguma jų – baigę universitetines choreografijos studijas, profesionalai, įgiję pakankamai teorinių žinių, nestokojantys potencialo bei jaunystės energijos, naujų idėjų, tad galėtų ir patys drąsiau imtis kūrybos. Žinoma, pirminė iniciatyva – teatro vadovybės „politikoje“, bet tai – kita tema.

Beata Molytė, kaip ir jos Jaunoji – grakšti ir subtiliai jausminga. Per tam tikrą veiklos pauzę nepraradusi išorinio žavesio bei vidinės elegancijos, ši artistė ir toliau demonstruoja įvaldytą klasikinę techniką bei savitą kūno plastiką (tik pastarosios išbaigtumui didesnį dėmesį tektų skirti kaklo–galvos linijos „išlaisvinimui”).

Gal kiek daugiau emocines išraiškos nei pačios šokio atlikimo kokybės norėjosi išvysti atletiškojo Ričardo Jankevičiaus – Leonardo – solo. Tačiau jis savaip reabilituojasi, preciziškai atlikdamas modernios formos elementus (sukinius, šuolius) bei betarpiškai asistuodamas abiem partnerėms.

Pradžiugino debiutantė

Bene labiausiai draminis ir kartu groteskinis vaidmuo šįkart atiteko solinėje partijoje debiutuojančiai įstabiajai Jolantai Mineikytei. Išgyvendama dėl vyro neištikimybės, Leonardo žmona laikosi išdidžiai, rafinuotai – kančią išduoda stipri šokėjos vidinė ekspresija. Štai antrajame soliniame pasirodyme – en dos (t. y. stovint nugara į žiūrovus) – ypač išryškinta atlikėjos rankų plastika (à la flamenco) tarsi byloja apie ilgesingai slėptą besiveržiančią raudą.

Ne tokie potencialiai stiprūs kiti du, tiesa, šalutiniai personažai – Motina (Jūratė Gedminienė) ir Jaunasis (Valdemaras Marcinkus), nors kruopštumo ir jiems nestinga. Įdomesnį, pilnesnį galima įsivaizduoti ir Tėvo (Gintaras Kistienas) vaidmenį.

Grupinis keturių me

 

ginų šokis – epizodiškai nesinchroniškas, tačiau dažnai žaismingas ir lengvas (čia atlikimo maniera išsiskyrė jaunoji kordebaleto narė Aušra Krasauskaitė). O kresnų, nebūdingos šokėjams išvaizdos Vaikinų (Aleksejaus Grechovo, Eriko Travino) judesiai – kampuoti, riboti, apsunkę, – atrodė, atlikėjai stengėsi laiku atbėgti į savo vietą ar bandė, rodydami akivaizdžias pastangas, kartu iškelti savo lieknutes partneres. Paties J.Smorigino pakviestam ir net reveransų metu atskirai (visiškai nepagrįstai) pagerbtam „Aistringų šokių” projekto nugalėtojui aiškiai stinga ne tik judesio laisvės, bet ir elementarios sceninės patirties.

Belaukiant proveržio

Džiugu vien tai, kad teatras nepasiduoda didžiąją Lietuvos žiūrovų dalį užvaldžiusiam „radžizmo sindromui“ (vėl cituoju J. Smoriginą, nors paties Maestro projektas tebuvo didelis „šou“).

Būtina ugdyti publiką, o ne pataikauti jai menkaverčiais pramoginiais renginiais, kurių pakanka TV ekranuose, ir tikėti, kad teatrinis menas neišnyks.

O šokio teatre norisi sulaukti tikro kūrybinio proveržio – tokio, kuris paveiktų ne tik protą, vaizduotę, klausą, bet ir intelektą, jausmus – paliestų jautrias širdies stygas, sugraudintų iki gelmių ar prajuokintų iki ašarų.

Berods dar teks palūkėti.

by admin