Kuklio „Kazbekija“: žmogus totalitarizme
Aleksandras Žalys
***
Kiekvienas kalbėjimas apie bet kurį meno kūrinį, kiekvienas kūrybos fakto komentaras yra savotiškas bandymas jį pratęsti, jeigu ne kūrinį, tai tą įspūdį, kurį jis sukelia, palieka – tikrai. Dabartinis meną tyrinėjantis mokslas šią situaciją ypač akcentuoja, pabrėždamas suvokėjo vaidmenį kaip kūrinio bendraautorystę. Šitas momentas man pasirodė itin svarbus naujos Algio Kuklio knygos „Kazbekija – jo kapas nežinomas“ atveju, nes kūrinys yra ir fragmentiškas, ir protokoliškas (tarytum dokumentuotas), ir pagrįstas vaizduote bei nesunkiai nuspėjamais simboliais, ženklais – žodžiu, skaitytojas turi nuspėti ir pasiduoti tegu ir nesudėtingoms kūrinio „žaidimo taisyklėms“, pagal kurias reikia „užpildyti“ tekstą, mums duotą rašytojo.
***
A.Kuklys yra žinomas kretingiškis prozininkas, romanų ir novelių autorius, turįs rimtų dailės ir poezijos kūrėjo ambicijų bei rezultatų, žurnalistas ir bibliotekininkas. Visus šiuos dalykus išvardinau ne tik todėl, kad iš naujo pakartočiau literatūra besidominčiam žmogui šiaip žinomus dalykus. A.Kuklio gyvenimo ir asmenybiniai dalykai, patirtys ryškiai ir giliai atsispindi jo kūryboje, kitaip tariant, A.Kukliui aiškiai būdingas kūrybos autobiografiškumas, tiktai dažniausiai tai atsiskleidžia minčių ir jausmų plotmėje, psichologinės prozos vaizduose bei vaizdiniuose. Tai pasakytina tiek apie gana gausią A. Kuklio novelistiką, tiek apie jo romaną „Žiūrėjimas į tamsą“, išleistą dar 1993 metais. Iškalbingas yra romano pavadinimas, kuris savotiškai apibūdina ne tik paminėtos knygos , bet ir visos A. Kuklio kūrybos turinio pobūdį – žiūrėjimas.
Nors „Kazbekijoje“ autobiografiškumas neryškus, ar bent nėra lengvai atpažįstamas, tačiau A.Kuklys ne kartą yra pabrėžęs: „Retas rašytojas išvengia autobiografinių bruožų savo kūriniuose… ir kad dėl to kūrinys būna įtaigesnis, autentiškesnis“ (iš literatūrinės anketos). Šitokią nuostatą rašytojas yra patvirtinęs savo kūrybos visuma – „Kazbekija“ taip pat jos nenuneigia.
***
„Kazbekija“ yra kitoniškas A.Kuklio kūrinys, nors jame ryškūs ir įprasti „Kretingos Kafkos“ (taip dėl psichologiškumo A.Kuklį yra apibūdinęs R.Černiauskas) bruožai. Tačiau naujoviški A.Kuklio stilistikos ir problematikos ypatumai daro A. Kuklį įdomesniu ir patrauklesniu šiuolaikinės lietuvių prozos kontekste.
A.Kuklys ryškiai ir intensyviai ieško meninės formos, tarytum paveikslui rėmų, vaizduojamam pasauliui atskleisti, parodyti, pristatyti. Anksčiau vyraudavo tiesioginis, kartais net tiesmukiškas, minčių, jausmų, išgyvenimų išsakymas ir išsisakymas, suartinantis A.Kuklio prozą su lyrika. Lyriškumo, jausmų atskleidimo ir „Kazbekijoje“ yra nemažai, tačiau vyrauja „objektyvizuota“ forma, įvykiai, veikėjai – tai, kas prozai labai svarbu – siužetas, tegu ir glaustas, minimalizuotas, tačiau kondensuotas yra „Kazbekijos“ stuburas.
Viso A.Kuklio naujo kūrinio pastatas statomas ant savotiškų pamatų – ant neva iš saugumiečio už butelį degtinės nusipirktų kalinio Tomo Firso tardymo protokolų. Tai atrodo lengvai sufantazuota, bet labai „tikra“ desovietizuotos Lietuvos tikrovės aplinkybė, siejanti su praėjusiais sovietiniais laikais. Kazbekija ar kazbekų bei kazarų tautos irgi tėra literatūrinis pramanas, tačiau labai patogus, patrauklus ir įtikinantis protokoliškai kuriam pasaulėvaizdžiui bei herojams (pirmiausia, Tomui Firstui, pagrindiniam veikėjui) atskleisti.
Visas A.Kuklio romanas sukonstruotas iš atskirų nedidelių fragmentų, savotiškų etiudų (kaip žinoma, yra toks žanras – novelių romanas, na, o A.Kuklio kūrinį galėtume pavadinti „etiudų romanu“), kuriuose nuosekliai ir įtaigiai derinama apmąstymai, filosofavimas apie žmogaus gyvenimo kasdienybę ir tai, kas yra amžina, apie žmogaus prasmę ir tikslus: meilę, laimę ir slapčiausias viltis – ir drauge glaustai perteikiami įvykiai: darbas, šventės, buitis, vyro ir moters ryšiai, kaimo, miestelio ir bendrabučio gyvenimo vaizdai, kuriuose įsipina ir žmogžudystės, ir mirtys…
***
Mažo žmogaus likimas totalitarinėje visuomenėje, valstybėje – taip pats autorius nusako savo kūrinio temą. Iš tiesų A.Kuklys siekia užpildyti aiškią spragą mūsų kultūroje, nes dar daug kas nepasakyta apie žmogaus gyvenimą sovietijoje – čia Kazbekija galime priimti kaip savotišką Sovietų Sąjungos sinonimą. Iš esmės visa atskleidžiama per pagrindinį veikėją T.Firsą ir apie jį besisukančius žmones – jo draugus, moteris, kurių yra labai nedaug, ir visus kitus – viršininkus, saugumiečius ir etc.
T.Firsą galima pavadinti mažu žmogumi: jis dirba katilinės kūriku, gyvena bendrabutyje, iš ten išvarytas nuomojasi butą, yra viengungis, labai ilgisi moters, nors įsimylėjęs Sitą, susilaukia sūnaus ir iš pavydo bei nevilties, nors galima pasakyti ir taip: priešindamasis prievartai, smurtui ir nuolatiniam sekimui, nužudo Sitos vyrą; drauge daug dirba, nuoširdžiai su visais bendrauja, tačiau saugumo areštuotas ir nuteistas urano kasyklose nusižudo. 157 puslapių romanas baigiamas į knygos pavadinimą iškelta fraze: „Jo kapas nežinomas“.
Drauge T.Firsas pilnas žmogiškų gražių ir didelių jausmų, minčių, idealų, kurių dauguma lieka nerealizuoti. Pagrindinis herojus netikėtai priminė didįjį mūsų laikų disidentą ir poetą Josifą Brodskį, Nobelio premijos laureatą, kuris sovietijoje gyvendamas taip pat dirbo katilinės kūriku ir buvo nuteistas tremčiai kaip veltėdis, nes eilėraščių rašymas tuomet nepripažinta kaip darbas.
Žinoma, Firsas – ne Brodskis, tačiau tipologinė bendrystė, galvojant apie žmogaus likimą totalitarizme, galima. Juolab kad Firsas irgi kūrybiškos natūros žmogus. Be to, Firsas taip pat iš esmės nuteisiamas ne dėl žmogžudysčių, kurios Kazbekijos valdžiai visai nerūpi, bet dėl laiškų pabėgusiam Firso broliui į Vakarus, dėl pornografinio žurnalo skaitymo ir rodymo katilinės bendradarbiams, dėl kritiškų pasisakymų apie Kazbekijos tikrovę…
***
Patrauklus A.Kuklio romano „Kazbekija“ bruožas – glaustumas, kondensuotumas, vaizdą ir mintį sutelkiantis pasakojimas, kuriame ir herojų paveikslai, ir veiksmas, mintys, jausmai nestokoja intrigos ir sugestijos.
Šiuolaikinės daugiažodės literatūros kontekste tai atrodo kaip A.Kuklio prozos privalumas ir meninio brandumo paliudijimas. „Kazbekija – jo kapas nežinomas“ yra naujas prozininko A.Kuklio meninių ieškojimų žingsnis tiek problematikos, idėjų, tiek stilistinės raiškos požiūriu, tikrai vertas skaitytojų dėmesio.
