Kukutis irgi mėgsta trupinius
Sondra Simanaitienė
Jei man reiktų pasirinkti eilėraštį iš Vidmantės Černiauskaitės pirmosios poezijos knygos „Išvykimo laikas“, kad išsitatuiruočiau galvūgalyje, miegamajame, pasirinkčiau: žvejo / žuvienė / verda / ledinėse / mariose (p. 51).
Du kontrastingi žodžiai – verda ledinėse – sukuria paveikų įtampos lauką trumpučiame, paprastame savo poetinės išraiškos priemonėmis eilėraštyje. Ši žodžių sandūra man primena miego būseną, kai panyri į miegą tarsi į užmaršties marias, kuriose žvejys (pasąmonė, o gal ir dar Kas Nors) verda sapnus.
Vidmantės eilėraščiai reikalauja šiek tiek užtirpusios sąmonės, kad atpažįstami žodžiai tarsi slidžios žuvytės neišsprūstų iš greitėjančių minčių srauto. Sugaudau, nes rašyti apie pirmąsias knygas yra džiaugsmas mesti tinklą į nepažįstamą vandenį.
Knygos pavadinimas „Išvykimo laikas“ kreipia link pamąstymo apie erdvę, iš kur ir kur išvykstama. Galima būtų knygą skaityti emigrantų literatūros kontekste.
Kita vertus, rašymas visada yra išvykimas. Rašantysis persikelia iš tos būsenos, kurioje yra, į tą būseną, iš kurios gali stebėti ir rašyti. Išvyksta iš buities į būtį. Rašytojas yra nuolatinis nomadas iš buities į būtį ir atgal, todėl jis dažniausiai yra vienišas.
At(iš)siskyrimo tema Vidmantės eilėse yra svarbi. Ši tema turi dvi plotmes.
Viena susijusi su emigracija, išvykimu iš vaikystės tėvų namų į didelį miestą. Pirmas skyrius vadinasi „Spaudžia batai“ ir nurodo į „išaugimą“ iš kaimo, iš miestelio, kuriame buvo gyventa ankstyvoje jaunystėje. Nurodo didėjantį atstumą tarp savęs ir humoristiškai pavaizduotų kaimynų, kurie nuolat stypso prie laiptinės ir apkalbinėja praeivius. Tai neišvengiamas, natūralus atsiskyrimas, bet ir maištingas.
… ryt degsiu / tiesiai /į medį
(p. 6).
Degsiu į medį – netikėtas prielinksnio pavartojimas, atsikartojantis tame pačiame eilėraštyje – į krūvą, į mugę. Krūva ir mugė priklauso tam pačiam reikšmių laukui (nusako gausą), o į medį – galima įžvelgti nuorodą į Žaną D’Ark, kuri buvo saviškių (mugės dalyvių) nesuprasta ir pasmerkta. Lyrinis aš slepia fundamentalų atskirties ir jo nesupratimo išgyvenimą.
Kita atskirties plotmė Vidmantės eilėraščiuose apima žmogaus, besiilginčio mylimojo, būseną. Ši būsena yra viena iš esminių knygelės nuotaikų. Knygoje yra nemažai tekstų, kuriuos būtų galima priskirti meilės lyrikai.
padėk man / vėl pradėjau /
kalbėti su daiktais / o sutinku / vien tik katinus (p. 74).
Maldaujamai skamba pagalbos prašymas. Lyrinis aš jau nebegali sulaukti susitikimo, jis jo prašo atviriausiu koks tik gali būti žodžiu – padėk man.
Atrodytų, kad šiuolaikinė lyrika negali būti tokia paprasta, jai neleistina tokiai būti. Po to, kai skaitome V.Bložę, S.Parulskį, R.Stankevičių… Bet stop, stop… Nesąmonė. Poetė L.Šimkutė, gyvenanti Australijoje, lėtai ir giliai skaito savo minimalistinės poezijos skiemenis ir atveria nuščiuvimo erdvę. Jei poezija tave sustabdo ir priverčia išvykti iš šios akimirkos vienutės, tai ji yra ir gali būti tokia, kokia yra. O ir Klaipėdos poetinės mokyklos eilėraščio erdvės vaizdas dažnai yra vienaplanis palyginti su daugiasluoksnėmis minėtų poetų, o ir kitų šiuolaikinių jaunesnių poetų, erdvių perdangomis. Taigi, jei eilėraštis yra vertybė savyje, jis gali būti išsakytas įvairiausiomis kalbos priemonėmis.
„… lyrika, kaip kalbos menas, – ypač, yra susijusi su žmogaus dvasinio būvio statusu ir sauga.“ (Viktorija Daujotytė, „Mažoji lyrikos teorija“, 2005 m., p. 45). Saugumo jausmo tyrinėjimas priklauso psichologijos, sociologijos sritims, tačiau poezija, sutelkdama savyje sąmonės, patirties ir kalbos realybes, leidžia kalbėti apie daugybę dalykų, išplaukiančių iš teksto.
Literatūros filosofė V.Daujotytė rašo, jog „eilėraščiais žmogaus sąmonė yra išbandoma ir kartu tarsi nuraminama, paguodžiama“ (ten pat, p. 46).
Jauna poetė Vid-mantė išbando savo sąmonę eilėraščiu tam, kad paskui nuramintų. Ateityje, galbūt studijuodama menus Londono mokyklose, išbandys vizualiaisiais menais. Poetei pavyksta būti iš(si)bandytai eilėraščiu. Trumpi tekstukai sukuria švaros, atvirumo, žaismingumo (neskambink / jūroj / nėra ryšio. (p. 56)) atmosferą.
Būtent. Vidmantės eilėraščiai yra atmosferiniai, minimaliomis detalėmis perteikiantys vidinės erdvės vibracijas. Knygos dizainas puikiai sudera su jaunos poetės žodžiu – nedidelė, pailga mėlynos spalvos užrašų knygelė, apjuosta odiniu „šniūreliu“ tarsi kelioninė maldaknygė, vienintelis keliautojo turtas. Dizaineris Gytis Skudžinskas puikiai pagavo Vidmantės vaikščiojimą su žodžiu, o gal geriau pasakyti – tarp žodžių.
Sakyčiau, nuotaikos, atmosferos perteikimas yra stiprioji knygos pusė. Keliais žodžiais sukuriama atpažįstama erdvė. Nerašančiam žmogui tai gali atrodyti niekų darbas. Bet tereikia pabandyti parašyti eilėraštį kasdiene kalba ir tuoj pat išlenda banalybės ausys.
lietus / už lango lova / mintinai žinai / veiksmus / lyjant (p. 70).
Jei perskaitai be stabtelėjimų, nieko ypatinga, nes nespėji sutelkti eilėraščio nuotaikos išgaubtumo. Bet jei lėtai įsiklausai, tuomet pabunda emocinė atmintis: jauku namuose lyjant, draugė ir jos mažos dukrytės mėgsta lietų, lietaus jausmingumas filmuose apie meilę ir mano pačios lova su lininio audeklo kalvele palei ją, kai lietus kapstosi pro atvirą balkono langą vidun, ir viskas mintinai kartojasi, pereinant į stovintį laiką… Trumpas, paprastas, redukuotas Vidmantės žodžių junginukas lova – mintinai – lyjant perteikia nostalgišką lietaus buvimą.
Ne visi eilėraščiai knygoje yra vienodai paveikūs. Kadangi mintis perteikiama trumpais sakiniais, tai kiek-
vienas žodis, jo vieta svarbūs. Yra keletas eilėraščių, primenančių japoniško haiku grakštumą, pvz.:
Sign / The other sign / Autumn (p. 40).
Ženklas / Kitas ženklas /Ruduo (S.S. vert.).
sukriošęs traukinys / nuslinko rinkti / sustirusių / bobučių(p. 33).
Knygos sudėliojimo logika aiški. Tai redaktorės Gitanos Gugevičiūtės nuopelnas. I skyrius „Spaudžia batai“ (vaikystė, tėvų namai, meilės nuojauta), II skyriuje „Postcards“ („Atvirukai“) sudėti eilėraščiai, rašyti anglų kalba, gyvenant Londone, ir III skyrius „Poliarinė naktis“, kuris irgi, turbūt, rašytas Londone ir atspindi postvaikystės periodą, talpina daugiausia meilės eilėraščių ir šiek tiek londonietiškų etiudų. Nors pvz., šį – atitraukiu užuolaidas ir ant / apdulkėjusio lango / randu parašyta: / nuo šiandien saulė / nebešvies (p. 50) – galima perskaityti kaip siaubo vaizdelį fantastiniame filme apie saulės užtemimą. Ypač šiuo metu, kai saulės aktyvumas yra grėsmingai padidėjęs. Tačiau aišku, kad tai yra nelaimingos meilės, išsiskyrimo epizodas.
Bandyčiau vesti man išryškėjusius kelis Vid-mantės poetinio turinio punktyrus.
Vaikystės pasaulyje lyrinio aš žvilgsnis klaidžioja įvairiomis kryptimis: žvilgsnis į viršų pro klynus, į kaimynų veidus, į medžius, į senolį, į karste gulintį dėdę Vacių ir iš jo nosies išlendančią sielą, į stalo ir lovos paviršius, o žvilgsnis išvykus su grūdais kišenėje, svetimo miesto balandžiams jaukinti, ieško tų pačių gamtos objektų kaip ir gimtinėje – medžio, paukščių, kuriems atiduotų vaišes, bet nežiūri į svetimo miesto veidus, jų nėra eilėraščiuose. Žvilgsnis klydinėja tarp daugybės skubančių praeivių kojų red big apple / is rolling down the street / between black dusty shoes. („Liverpool street station“ / „Stotelė Liverpulio gatvėje“, p. 42) (raudonas didelis obuolys / ritinėjasi gatve / tarp juodų dulkėtų batų (S.S. vert.)
Žvilgsnis nepakyla į miestiečių veidus. Laukiama to vienintelio veido, kuris tarsi užtvankos akmuo nuriedėjęs pravertų naujas svetimo pasaulio spalvas.
Emigracija ir meilė – dvi pagrindinės temos knygoje „Išvykimo laikas“. Dvi ašys, laikančios poetinę knygos energiją, išbandomos žodžiu ir kuriančios saugumą tarp rašančiosios pirštų.
Štai du eilėraščiai apie rašančiojo būseną.
My memory moth / Sow the ideas / between my fingers / … hmm… / where did my pen disappear (p. 45).
Atminties kandis / Sėja mintis / Tarp mano pirštų / … hmm… / kur dingo plunksna?
faces on the clouds / couldn‘t find / enough space / on the paper (p. 42).
debesų veidai / nerado / pakankamai vietos / popieriuje
(aut. vert.).
Abu eilėraščiai pasakoja apie poezijos nesugaunamumą. Pirmajame žaidžiama su savo rašančiais pirštais, kai atminties kandis, mintanti atsiminimais, po savęs palieka užmarštį. Įsižiūrima į kandį taip atkakliai, kad net rašymo priemonė išnyksta, kur ji? Antrajame eilėraštyje – dangaus ir balto lapo sugretinimas, nusako įprastą rašančiojo pasimetimą priešais baltą lapą, apie neįmanomybę sutalpinti beribes erdves, kurios čia pat, matomos, bet neperkeliamos į tekstą. Apie šį išgyvenimą yra kalbėjęs ne vienas patyręs poetas.
Poetinis rašančiosios žvilgsnis sugauna mažyčius, trumpalaikius dalykėlius, tokius kaip musės, mirštančios ant palangės, bitės, kamanės, drugiai, dulkės, trupiniai. Jie yra pagrindiniai eilėraščių veikėjai. Lyrinis aš trupina balandžiams ir pelytėms, ir pats norėtų rasti tą, kuris jo lauktų su trupiniais. Trupinių magija. Žaisminga, lengva, lengvai pažeidžiama, nes trupiniai nepastebimai išbyra iš kišenių, išsibarsto, susimaišo su svetimo miesto dulkėmis. Trupinių (grūdų) vaizdinys knygoje išreiškia gimtųjų namų šilumą, kurią lyrinis aš visada nešiojasi savo kišenėje ir kurios ieško kituose.
Vidmantės trupinių skonis patiktų M.Martinaičio filosofui Kukučiui. Gal todėl jaunoji poetė, grįžusi trumpam į gimtąją Klaipėdą, atkūrė prieš išvažiuojant į Londoną vaidintą monospektaklį pagal „Kukučio balades“. Režisierė Rimutė Svytytė mielai sutiko padirbėti su buvusia savo teatro trupės aktore.
Šis spektaklis – tai poetės Vid-mantės ir režisierės Rimutės trupiniai Kukučiui pasivaišinti.
Skanaus, Kukuti… juk tu puikiai pažįsti Išvykimo laiką.
V.Černiauskaitės
poezijos knygos
„Išvykimo laikas“
pristatymas ir spektaklis „Kukučio baladės“ –
šiandien 18 val.
Klaipėdos pilies muziejaus Karlo poternoje.
