Kukutis: teigiantis, ieškantis, nemirtingas
Klaipėdos Pilies teatras pakvietė į 55-ąją premjerą – režisieriaus Alvydo Vizgirdos spektaklį „Visa tiesa apie Kukutį, gyvą ir mirusį“ pagal Marcelijaus Martinaičio „Kukučio balades“ (dailininkė – Marta Vosyliūtė, kompozitorius – Gintaras Kizevičius).
Gitana Gugevičiūtė
Baladėms – sceninis pavidalas
Laukiau šios premjeros, nes M.Martinaitis – vienas mėgstamiausių mano poetų, o „Kukučio baladės“, kurias pats poetas vadina „didžiausiu gyvenimo nuotykiu“, – neeilinis kūrinys, „kalbantis“ jau ne viena užsienio kalba. Šią tikrovišką melų pasaką teatras skiria rašytojo M.Martinaičio 75 metų jubiliejui.
Mėginimų baladėms suteikti sceninį pavidalą būta ir anksčiau. 1988 m. spektaklį „Kukučio baladės“ sukūrė Benas Šarka (diplominis darbas). 1989 m. Vilniaus universiteto Kiemo teatras pastatė spektaklį „Kukutynė“. 2005 m. Šiaulių dramos teatre gimė vienos dalies vaidinimas „Kukučio kelionė“. O jei mėgintume skaičiuoti ir mokykliniuose teatruose, vaidybos studijose gyventus Kukučio gyvenimus, tikriausiai susidarytų nemažas sąrašas pastatymų, kuriuose į akistatą su žmogiškąja egzistencija stoja karikatūriškas, naivus, „kampuotas“ būties filosofas Kukutis – valstietis ir estetas, žmogus ir dievas, vienintelis ir „daugybinis“ asmuo, bandantis įminti egzistencijos mįsles.
Spinduliuoja archetipinę išmintį
Atskleisdamas „visą tiesą apie Kukutį, gyvą ir mirusį“, režisierius dar kartą įtikino, kad „Kukučio baladės“ – nepaprastai stiprus, įtaigus literatūrinis kūrinys, kuriam kaip nors „pakenkti“ yra sunku: net ir blefuojamos intonacijos, trūkinėjanti minties transliacija, galbūt iki galo nesuvoktas turinys neįveikia kūrinio, spinduliuojančio archetipinę išmintį.
„Visa tiesa apie Kukutį, gyvą ir mirusį“ – lakoniškas, šviesus spektaklis, kuriame nėra tradicinio konflikto ir visas veiksmas rutuliojasi tarsi savaime (režisierius ir inscenizacijos autorius balades sugrupavo pagal temas: Kukučio gyvenamoji vieta, meilė, rūpesčiai, mirtis, sapnai etc). Čia svarbiausia ne veiksmas, o įvykiai; pats procesas, o ne rezultatas. Racionalios motyvacijos nėra, todėl viskas įmanoma: sėdėdami ant didelių metalinių bidonų keturi personažai kažko (tarsi beketiškojo Godo) laukia, ir tas kažko laukimas tampa poezijos spektaklio ašimi.
Tačiau spektaklis nestatiškas: jis kuria judrų aplinkos / intensyvių vidinių išgyvenimų paveikslą, jungiantį opoziciškus pradus – mirtį ir gyvenimą, gamtą ir kultūrą, kaimą ir miestą, dangų ir žemę.
Prieš akis – „mišri figūra“
Sceniniame vyksme nei laikas, nei erdvė nėra (ir negali būti) įrėminami: laikas – beribis, nes apima visus laikus; erdvė tęsiasi per kelis žemynus, todėl irgi yra beribė (Pabudo rytą Kukutis / ir mato – jis pats / guli šalia negyvas. <…> Ir mato Kukutis pro langą: / leidžiasi aeroplanas, / pakyla išgąsdintos varnos. / Pro kitą langą, / nosis prie stiklo priploję, / žiūri / buriatų vaikai. / O pro virtuvės langą – / po Niagaros kriokliu / giminės verkia <…>).
Veiksmas vystosi iškart keliomis kryptimis – horizontaliai ir vertikaliai, tarsi nesisiedamas su tuo, kas buvo ir kas bus. Tačiau apmąstomos būties fragmentai, minčių skeveldros jungiasi į vienį (tai atsispindi ir M.Vosyliūtės karkasinėje scenografijoje, paryškinančioje mitopoetinę spektaklio sąrangą).
Atskirų fragmentų, įvykių jungtimi, be abejo, tampa pats Kukutis, kurį perimdami, išplėšdami vienas kitam iš burnos ir sąmonės, pakaitomis vaidina, apie kurio patirtis pasakoja penki aktoriai: Sigutė Gaudušytė, Renata Idzelytė, Ersilijus Pilipavičius, Liudas Vyšniauskas, Aleksas Mažonas. Pastarąjį draminio aktoriaus amplua teko pamatyti pirmą kartą. Akivaizdu, kad įtikinamiausia jo išraiškos priemone išlieka kūno kalba.
Aktorių dėka prieš akis stoja „mišri figūra“: valstietiškai nemitrus naivuolis, pragmatikas ir mąstytojas; menkas ir galingas estetas, „nuodėmingos dvasios“, neabejingos moterims ir smulkioms pagundoms; personažas, pilnas savęs, gyvenimo ir mirties.
„Visa tiesa apie Kukutį, gyvą ir mirusį“ – spektaklis be pagrindinių vaidmenų, tačiau kiekvienas vaidmuo čia pagrindinis ir svarbiausias. Todėl ateityje, spektaklio griaučiams „apaugus mėsa“, norėtųsi matyti mąstančius vaidmenis, išlaisvintus iš psichologinių rezervatų, iš savo pačių klišių, pilnus sokratiškosios paradokso poetikos (nesuprantant / suprasti / ko nereikia / suprasti).
Rezistencijos nihilizmui vieta
A.Vizgirda teigia M.Martinaičio tekstus pasirinkęs neatsitiktinai: „Man norėjosi ieškoti pasipriešinimo egoizmui, melui, kvailystei, įsigalėjusiai visuomenėje. <…> Aplink mus, lietuvius, šiandien susikaupę daug bjaurasties. Ir keisčiausia, kad tas pesimizmas motyvuotas, neatsiradęs iš niekur. Spektaklyje bandome kalbėti apie šviesesnę, nors ir mistinę būtybę. Kukučio baladės – tai apie lietuvį Kukutį, kuris gyveno dar sunkesniame istoriniame periode, bet ir tuomet nebuvo toks sugniuždytas lietuvis, kaip yra dabar“.
Šiame intelekto hipertrofijos amžiuje spektaklis apie ieškantįjį, kuris eina „nesąmonių labirintu“ (V.Kubilius) ir suvokia egzistencijos netikrumą, subjekto neužbaigtumą, būties prieštaringumą, tačiau tai daro ne ciniškai neigdamas, o jausdamas, išgyvendamas, teigdamas, tampa savotiškos rezistencijos nihilizmui vieta, ažūriniu monumentalaus paradokso statiniu.
